Dievas, kuris ieško

       ,,Su dangaus karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą. Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį“ (Mt 13, 44-46).

            Atrodo, šio Jėzaus palyginimo moralas yra visiškai, gal net per daug, paprastas: dangaus karalystė yra svarbiau už viską gyvenime, ir dėl jos verta visko atsisakyti. Juk ir apaštalas Paulius rašė: ,,Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl Jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau nuostoliu [kituose vertimuose – ,,viską laikau sąšlavomis“], kad tik laimėčiau Kristų…“ (plg. Fil 3, 8).

            Tikra tiesa. Dangaus karalystė svarbiau už visas pasaulio karalystes ir už viską, ką mes laikome vertybėmis. Nesuklystume nei taip interpretuodami aukščiau minėtus Jėzaus palyginimus, nei visomis išgalėmis siekdami šios karalystės. Vis dėlto, klausydamas Jėzaus žodžių apie dirvoje paslėptą lobį ir gražų perlą, girdžiu ne tik imperatyvą veržtis į Dievo karalystę, dėl jos atsisakant visko, kas man iki šiol buvo svarbu, ir labiau už viską vertinti amžinąsias vertybes. Šiuose palyginimuose girdžiu ne tik pamokslą apie tai, kaip turi elgtis žmogus, bet ir mokymą apie Dievą.

            Tūlas tikintysis neretai mãno, kad tai mes, žmonės, ieškome Dievo ir dangaus karalystės, o kai kurie, – savaime suprantama, tokių, išrinktųjų, tėra mažuma, – veržte veržiasi į ją. Tačiau iš tikrųjų tai ne mes ieškome, o Dievas ieško mūsų…

A.M.

[daugiau – “Lietuvos evangelikų kelio“ naujajame, rugpjūčio mėn., numeryje]