Dievas – mūsų prieglauda ir stiprybė, visada artima pagalba varguose. Todėl nebijome, nors žemė sverdėtų, nors kalnai griūtų į jūrų gelmę, net jei jų vandenys šėltų ir putotų, kalnai drebėtų nuo jų šėlsmo. Upės srovės linksmina Dievo miestą, šventąją Aukščiausiojo buveinę. Dievas jame, jis nebus sunaikintas; rytui auštant, Dievas ateis jam į pagalbą.

Ps 46, 1-6

…Būna akimirkų, kai jaučiamės stiprūs, puoselėjame iliuzijas apie savo visagalybę, skrajojame padangėmis, bet neišvengiamai ateina metas, kai tenka nusileisti. Avariniu būdu. Ir žemė sverdėja, slysta iš po kojų, kaip šioje psalmėje, ir bangos šėlsta, ir nežinai, kur tas šiaudas, į kurį galėtum įsitverti. Būtent tada laikomas tikėjimo egzaminas. Katekizmas užverstas. Nusirašyti kaip mokyklos laikais nėra šansų, ir teisingo atsakymo niekas nepasufleruos. Kapstytis tenka pačiam.

Laimingas žmogus, jei tokią valandą, jis ne vienas, jei šalia yra kitas. ,,Geriausia surasti kelią labirinte dviem, o ne vienam“, yra rašęs Sigitas Geda. Dar geriau, jei tas kitas žino kelią iš visų gyvenimo labirintų ir veda juo. Turiu galvoje tą, kuris yra ištaręs: ,,Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6)…

A.M.

[Daugiau – “Lietuvos evangelikų kelias, 2013 m. Nr 9]

apie tikėjimą

          ,,Apaštalai prašė: ‘Sustiprink mūsų tikėjimą’. O Viešpats atsakė: ‘Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui “Išsirauk ir pasisodink jūroje“, tai jis paklausytų jūsų’.“ Lk 17, 5-6

            Pirma, nebuvo Jėzaus apaštalai nei bebaimiai didvyriai, nei tvirto tikėjimo šventieji. Antraip nebūtų prašę Mokytojo, kad šis sustiprintų jų tikėjimą. Kitaip tariant, šie vyrukai buvo iš to paties molio kaip ir mes, ir nėra ko per daug nerimauti dėl to, kad tavo tikėjimas svyruoja, jei imi balansuoti ant tikėjimo-netikėjimo lyno.

            Antra, nebuvo jie ir veidmainiai. O juk galėjo apsimesti, kad viskas gerai. Galėjo sau lyg niekur nieko sekioti paskui Jėzų, dėdamiesi esą stiprūs savo tikėjimu.

            Trečia, apaštalai neprašė papasakoti apie Dievą ir išaiškinti jiems, kaip funkcionuoja dieviškasis ,,mechanizmas“, – tiesa, Pilypas, anot Evangelijos pagal Joną autoriaus, paprašys: ,,Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“ (Jn 14, 8), – nereikalavo jie ir Dievo buvimo įrodymų, o tik paprašė, kad tas, kuris pats be galo pasitikėjo dangiškuoju Tėvu, sustiprintų ir jų tikėjimą.

            Ketvirta, Jėzus nekaltina jų dėl menko tikėjimo, – nors, tiesa, būta ir priekaištų (pvz., ,,Ko jūs tokie bailūs, mažatikiai?“ (Mt 8, 26), – tačiau ir neatlieka jokių ritualų jam sustiprinti, net rankų jiems ant galvų neuždeda ir nemoko jų vadinamųjų tikėjimo tiesų. Nieko keista – tikėjimas nėra daugybos lentelė, kurią galima išmokti atmintinai vieną kartą ir visiems laikams.

            Penkta, Jėzaus atsakymas visiškai netikėtas. Tikrų tikriausias paradoksas. Argi ne keista, kad tas, kuris vengė stebukladario šlovės, – o jei ir duodavo, anot Evangelijos pagal Joną, ,,stebuklingą ženklą“, tai dažnai prašydavo liudytojų, kad niekam apie tai nepasakotų, – dabar aiškina mokiniams, kad turėdami bent mažytį, silpną tikėjimą, galėtų daryti iš kojų verčiančius stebuklus.

            Žinoma, greičiausiai tai tebuvo tik alegorija, juk nebūtina viską suprasti paraidžiui, reikia mokėti skaityti ne tik raides ir eilutes, bet ir tai, kas palikta tarp jų. O galbūt Jėzus norėjo pasakyti tai, kad tikėjimo neįmanoma pasverti ir išmatuoti: didesnis-mažesnis, stipresnis-silpnesnis. Mes arba tikime, arba ne. Jei tiki, gali ir kalnus (nebūtinai Kaukazo arba Alpių nuversti), jei ne – nepajudinsi nė piršto. Antai, Sigitas Geda yra pastebėjęs: ,,Žmogus negali nieko daryti, jeigu neturi tikėjimo. <…> Netikintieji kartais stipresni žmonės nei pamišę tikintieji“. (Pastarasis sakinys neatrodys esąs prieštaravimas pirmajam, jei tikėjimo nelaikysime religingumo, ypač tariamo, sinonimu. Apie tai ir pats S. Geda užsimena: ,,Pas mus jeigu jau tikėjimas – tai religija…“. )

            Nors ką gali žinoti – gal Jėzus mokėjo ir ironizuoti, tik knygoje, nors toji knyga ir Evangelija, sunku išreikšti ironiją balse? Šiaip ar taip, tikinčiu save laikančiam žmogui (būtent – ,,save laikančiam“), dažnai, turbūt net pernelyg dažnai, kyla pagunda tapti burtininku arba iliuzionistu ir pasitenkinti publikos įnorius tenkinančiais triukais…

A.M.

apie vaišes ir svečius

,,Kartą šabo dieną Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį.
<…> Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą: „Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave ir atėjęs tas, kuris tave ir jį kvietė, netartų tau: ‘Užleisk jam vietą!’ Tuomet tu sugėdintas turėtum sėstis į paskutinę vietą. Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: ‘Bičiuli, pasislink aukščiau!’ Tada tau bus garbė prieš visus svečius. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas.“
<…> Taip pat ir pakvietusiam jį vaišių Jėzus pasakė: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime.“ Lk 14, 1. 7-14

Pirmasis imperatyvas, atrodo, gali būti nesunkiai įvykdomas: užtenka nueiti į vaišes, atidžiai apsidairius susirasti Jėzaus minimą paskutinę, mažiausiai garbingą vietą, esačią toliausiai nuo šeimininko, kur nors pačiame kamputyje, ir ten įsitasyti… Anksčiau ar vėliau išmuš ir tavo laimės valanda, būsi pastebėtas, ir tau už kuklumą bus atlyginta. Keleriopai, o gal ir šimteriopai. Tiesa, šiais laikais gal ir sunkoka būti pelyte po šluota, kai dauguma bet kokia kaina siekia būti dėmesio centre – jei ne tv ekrane ar blizgančio žurnalo viršelyje, tai bent jau savo kieme, realiame arba virtualime, – ir pelnyti kuo daugiau “patinka“. Tačiau, žinant, kad už kuklumą bus atlyginta išaukštinimu, turbūt verta vieną kitą kartą pakentėti ir nusižeminti…

Kas kita – antrasis Jėzaus paliepimas. Nemėgstu puotų, vakarėlių, vengiu net savo gimtadienių, tik ne visada pavyksta jų išvengti. Būna, kad tenka pasikviesti svečių, bent jau kartą per kelerius metus. Tačiau dar niekada nebuvau pasikvietęs tų, kuriuos mini Jėzus: vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų. Žinoma, jei kuris nors iš mano draugų išsisuktų koją, neturėtų pinigų ar sunegaluotų, pasikviesčiau ir jį, bet kad šiaip sau, nei iš šio nei iš to kviesti į svečius pašalinius, o juolab ne pačius respektabiliausius – tikriausiai nereikia daug aiškinti, ką tokius turėjo galvoje Jėzus, minėdamas “vargšus, paliegėlius, luošus ir aklus“, užtenka prisiminti, kad šie ir į juos panašūs žmonės buvo laikomi Dievo atstumtais: jei nesiseka, jei sunkiai sergi, jei galo su galu nesusuduri, vadinasi, Dievas tave baudžia, o jei jau baudžia, tai reiškia, jog yra už ką…

Norite nuraminti? Sakote, nereikia taip giliai visko imti į širdį? Gal Jėzaus žodžiai šiuo atveju buvo tik simboliai, ir juos reikėtų suprasti perkeltine reikšme? Kas būtų, jei į savo šventes kviestume bet ką, kas tik papuola, o juolab tokius, iš kurių nežinai ko tikėtis? Kad ir bažnyčioje, pamaldose – kas būtų, jei suvirstų prašalaičiai, valkatėlės, o paskui dar įsitaisytų pirmose eilėse, rezervuotose garbiesiems svečiams?

Tikriausiai kažkas būtų ne taip. Būtų kaip dangaus karalystėje. Pamanytum, bene sugrįžo pats Jėzus. Tas tai nebuvo išdidus – su visais valgydavo ir gerdavo…

A.M.