Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

apie vaišes ir svečius

,,Kartą šabo dieną Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį.
<…> Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą: „Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave ir atėjęs tas, kuris tave ir jį kvietė, netartų tau: ‘Užleisk jam vietą!’ Tuomet tu sugėdintas turėtum sėstis į paskutinę vietą. Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: ‘Bičiuli, pasislink aukščiau!’ Tada tau bus garbė prieš visus svečius. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas.“
<…> Taip pat ir pakvietusiam jį vaišių Jėzus pasakė: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime.“
Lk 14, 1. 7-14

Pirmasis imperatyvas, atrodo, gali būti nesunkiai įvykdomas: užtenka nueiti į vaišes, atidžiai apsidairius susirasti Jėzaus minimą paskutinę, mažiausiai garbingą vietą, esačią toliausiai nuo šeimininko, kur nors pačiame kamputyje, ir ten įsitasyti… Anksčiau ar vėliau išmuš ir tavo laimės valanda, būsi pastebėtas, ir tau už kuklumą bus atlyginta. Keleriopai, o gal ir šimteriopai. Tiesa, šiais laikais gal ir sunkoka būti pelyte po šluota, kai dauguma bet kokia kaina siekia būti dėmesio centre – jei ne tv ekrane ar blizgančio žurnalo viršelyje, tai bent jau savo kieme, realiame arba virtualime, – ir pelnyti kuo daugiau “patinka“. Tačiau, žinant, kad už kuklumą bus atlyginta išaukštinimu, turbūt verta vieną kitą kartą pakentėti ir nusižeminti…

Kas kita – antrasis Jėzaus paliepimas. Nemėgstu puotų, vakarėlių, vengiu net savo gimtadienių, tik ne visada pavyksta jų išvengti. Būna, kad tenka pasikviesti svečių, bent jau kartą per kelerius metus. Tačiau dar niekada nebuvau pasikvietęs tų, kuriuos mini Jėzus: vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų. Žinoma, jei kuris nors iš mano draugų išsisuktų koją, neturėtų pinigų ar sunegaluotų, pasikviesčiau ir jį, bet kad šiaip sau, nei iš šio nei iš to kviesti į svečius pašalinius, o juolab ne pačius respektabiliausius – tikriausiai nereikia daug aiškinti, ką tokius turėjo galvoje Jėzus, minėdamas “vargšus, paliegėlius, luošus ir aklus“, užtenka prisiminti, kad šie ir į juos panašūs žmonės buvo laikomi Dievo atstumtais: jei nesiseka, jei sunkiai sergi, jei galo su galu nesusuduri, vadinasi, Dievas tave baudžia, o jei jau baudžia, tai reiškia, jog yra už ką…

Norite nuraminti? Sakote, nereikia taip giliai visko imti į širdį? Gal Jėzaus žodžiai šiuo atveju buvo tik simboliai, ir juos reikėtų suprasti perkeltine reikšme? Kas būtų, jei į savo šventes kviestume bet ką, kas tik papuola, o juolab tokius, iš kurių nežinai ko tikėtis? Kad ir bažnyčioje, pamaldose – kas būtų, jei suvirstų prašalaičiai, valkatėlės, o paskui dar įsitaisytų pirmose eilėse, rezervuotose garbiesiems svečiams?

Tikriausiai kažkas būtų ne taip. Būtų kaip dangaus karalystėje. Pamanytum, bene sugrįžo pats Jėzus. Tas tai nebuvo išdidus – su visais valgydavo ir gerdavo…

A.M.

1 rugsėjo, 2013 - Posted by | Biblija, mintys

Sorry, the comment form is closed at this time.

%d bloggers like this: