Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

apie tikėjimą

          ,,Apaštalai prašė: ‘Sustiprink mūsų tikėjimą’. O Viešpats atsakė: ‘Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui “Išsirauk ir pasisodink jūroje“, tai jis paklausytų jūsų’.“ Lk 17, 5-6

            Pirma, nebuvo Jėzaus apaštalai nei bebaimiai didvyriai, nei tvirto tikėjimo šventieji. Antraip nebūtų prašę Mokytojo, kad šis sustiprintų jų tikėjimą. Kitaip tariant, šie vyrukai buvo iš to paties molio kaip ir mes, ir nėra ko per daug nerimauti dėl to, kad tavo tikėjimas svyruoja, jei imi balansuoti ant tikėjimo-netikėjimo lyno.

            Antra, nebuvo jie ir veidmainiai. O juk galėjo apsimesti, kad viskas gerai. Galėjo sau lyg niekur nieko sekioti paskui Jėzų, dėdamiesi esą stiprūs savo tikėjimu.

            Trečia, apaštalai neprašė papasakoti apie Dievą ir išaiškinti jiems, kaip funkcionuoja dieviškasis ,,mechanizmas“, – tiesa, Pilypas, anot Evangelijos pagal Joną autoriaus, paprašys: ,,Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“ (Jn 14, 8), – nereikalavo jie ir Dievo buvimo įrodymų, o tik paprašė, kad tas, kuris pats be galo pasitikėjo dangiškuoju Tėvu, sustiprintų ir jų tikėjimą.

            Ketvirta, Jėzus nekaltina jų dėl menko tikėjimo, – nors, tiesa, būta ir priekaištų (pvz., ,,Ko jūs tokie bailūs, mažatikiai?“ (Mt 8, 26), – tačiau ir neatlieka jokių ritualų jam sustiprinti, net rankų jiems ant galvų neuždeda ir nemoko jų vadinamųjų tikėjimo tiesų. Nieko keista – tikėjimas nėra daugybos lentelė, kurią galima išmokti atmintinai vieną kartą ir visiems laikams.

            Penkta, Jėzaus atsakymas visiškai netikėtas. Tikrų tikriausias paradoksas. Argi ne keista, kad tas, kuris vengė stebukladario šlovės, – o jei ir duodavo, anot Evangelijos pagal Joną, ,,stebuklingą ženklą“, tai dažnai prašydavo liudytojų, kad niekam apie tai nepasakotų, – dabar aiškina mokiniams, kad turėdami bent mažytį, silpną tikėjimą, galėtų daryti iš kojų verčiančius stebuklus.

            Žinoma, greičiausiai tai tebuvo tik alegorija, juk nebūtina viską suprasti paraidžiui, reikia mokėti skaityti ne tik raides ir eilutes, bet ir tai, kas palikta tarp jų. O galbūt Jėzus norėjo pasakyti tai, kad tikėjimo neįmanoma pasverti ir išmatuoti: didesnis-mažesnis, stipresnis-silpnesnis. Mes arba tikime, arba ne. Jei tiki, gali ir kalnus (nebūtinai Kaukazo arba Alpių nuversti), jei ne – nepajudinsi nė piršto. Antai, Sigitas Geda yra pastebėjęs: ,,Žmogus negali nieko daryti, jeigu neturi tikėjimo. <…> Netikintieji kartais stipresni žmonės nei pamišę tikintieji“. (Pastarasis sakinys neatrodys esąs prieštaravimas pirmajam, jei tikėjimo nelaikysime religingumo, ypač tariamo, sinonimu. Apie tai ir pats S. Geda užsimena: ,,Pas mus jeigu jau tikėjimas – tai religija…“. )

            Nors ką gali žinoti – gal Jėzus mokėjo ir ironizuoti, tik knygoje, nors toji knyga ir Evangelija, sunku išreikšti ironiją balse? Šiaip ar taip, tikinčiu save laikančiam žmogui (būtent – ,,save laikančiam“), dažnai, turbūt net pernelyg dažnai, kyla pagunda tapti burtininku arba iliuzionistu ir pasitenkinti publikos įnorius tenkinančiais triukais…

A.M.

7 rugsėjo, 2013 Posted by | Uncategorized | Komentarai įrašui apie tikėjimą yra išjungti