Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Dievas – mūsų prieglauda ir stiprybė, visada artima pagalba varguose. Todėl nebijome, nors žemė sverdėtų, nors kalnai griūtų į jūrų gelmę, net jei jų vandenys šėltų ir putotų, kalnai drebėtų nuo jų šėlsmo. Upės srovės linksmina Dievo miestą, šventąją Aukščiausiojo buveinę. Dievas jame, jis nebus sunaikintas; rytui auštant, Dievas ateis jam į pagalbą.

Ps 46, 1-6

…Būna akimirkų, kai jaučiamės stiprūs, puoselėjame iliuzijas apie savo visagalybę, skrajojame padangėmis, bet neišvengiamai ateina metas, kai tenka nusileisti. Avariniu būdu. Ir žemė sverdėja, slysta iš po kojų, kaip šioje psalmėje, ir bangos šėlsta, ir nežinai, kur tas šiaudas, į kurį galėtum įsitverti. Būtent tada laikomas tikėjimo egzaminas. Katekizmas užverstas. Nusirašyti kaip mokyklos laikais nėra šansų, ir teisingo atsakymo niekas nepasufleruos. Kapstytis tenka pačiam.

Laimingas žmogus, jei tokią valandą, jis ne vienas, jei šalia yra kitas. ,,Geriausia surasti kelią labirinte dviem, o ne vienam“, yra rašęs Sigitas Geda. Dar geriau, jei tas kitas žino kelią iš visų gyvenimo labirintų ir veda juo. Turiu galvoje tą, kuris yra ištaręs: ,,Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6)…

A.M.

[Daugiau – “Lietuvos evangelikų kelias, 2013 m. Nr 9]

12 rugsėjo, 2013 - Posted by | Biblija, mintys

Sorry, the comment form is closed at this time.

%d bloggers like this: