Kelkis, eik (Lk 17, 11-19)

,,Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos. Įeinantį į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko. Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“.“ Lk 17, 11-19

,,Dešimt raupsuotų vyrų…“. Dešimt kenčiančių, nelaimingų žmonių. Žinia, nelaimė nelaimei nelygu. Vienam nelaimė – neturėti naujausio modelio telefono, kitam – mylimos komandos pralaimėjimas. Anie vyrai žinojo, kas yra tikra nelaimė: ne tik sirgti baisia, itin retais atvejais išgydoma liga, pūdančia dar gyvą kūną, bet ir būti ištremtam iš gyvenimo, atskirtam nuo sveikų ir gražių, net nuo pačių artimiausių, žmonių. Jie žinojo, ką reiškia būti pasmerktam žmonių, skelbiančių nuosprendį ne tik savo, bet ir Dievo vardu: ,,Tavo liga – tai Dievo bausmė!“

Todėl jie ir ,,sustojo atstu“. Prisiartinti prie sveikojo buvo tabu.  Kaimas, kurio apylinkėse raupsuotieji pasitiko Jėzų, jiems buvo prarastas rojus. Tarp jų ir sveikųjų žiojėjo sveikos logikos, savisaugos instinkto ir negailestingumo praraja. Gal ir nebuvo kitos išeities, gal tuo metu tai buvo vienintelė sanitarinė prevencinė priemonė… Žengdamas į prarają žengi į mirtį. Išdrįsę pasirodyti kaime raupsuotieji greičiausiai būtų buvę užmušti akmenimis. Tačiau išdrįsę pasirodyti Jėzui jie buvo išgelbėti. Užteko šauksmo: ,,Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ Jis tam ir buvo siųstas, kad panaikintų visas prarajas, skyrusias žmones nuo kitų žmonių ir nuo Dievo…

A.M.

[daugiau – “Lietuvos evangelikų kelias“, 2013, nr. 10]