Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Jėzaus krikštas, Mt 3, 13-17

Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis. Jonas jį atkalbinėjo: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“ Bet Jėzus jam atsakė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui.“ Tada Jonas sutiko. Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“ Mt 3, 13-17

,,Jonas jį atkalbinėjo…“ Jono elgesys primena apaštalo Petro elgesį, kai pastarasis ėmė prieštarauti Jėzui, išgirdęs iš jo apie Jeruzalėje laukiančią kančią ir mirtį. Dauguma, o gal ir visi, laukė Mesijo-valdovo, nugalėtojo, prieš kurį drebės visa žemė, kuris sugrąžins į aukso amžių, atkurs karaliaus Dovydo laikų karalystę. Todėl Mesijas, kuris, užuot subūręs jam ištikimą galiūnų kariauną, brenda kartu su nusidėjėliais į Jordaną krikštytis, o vėliau su jais bičiuliaujasi, ne vienam atrodė esąs paprasčiausias piktžodžiautojas. Ką jau kalbėti apie mirtį ant kryžiaus, kuri, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, vieniems buvo papiktinimas, o kitiems paprasčiausia kvailystė (plg. 1 Kor 1, 23).

Todėl ne per daug keista, kad krikščionys vėliau bandys atitaisyti šią Mokytojo klaidą, kryžių iškeisdami į sostą, Evangeliją – į kalaviją. Kalčiausi turbūt archetipai išnyrantys iš mūsų kolektyvinės pasąmonės – juk nuo amžių nebuvo girdėta, kad gelbėtojas niekuo nesiskirtų nuo nevykėlio, nebent tai būtų trečias brolis iš pasakos. Todėl nieko keista, kad Jėzaus krikštas Jordane, kurį mini trys Evangelijos knygos, mums atrodo ganėtinai keistas, jei ne paslaptingas, įvykis.

Visiškai suprantama, kodėl pas Joną Krikštytoją, skelbusį apie besiartinančią dangaus karalystę ir šaukusį žmones ,,taisyti Viešpačiui kelią“, (plg. Mt 3, 1), ėjo daugelis, kurie ,,išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje“ (Mt 3, 6). Tačiau, kad krikštas, kaip atsivertimo, ženklas būtų reikalingas Jėzui… Pačiam Jonui, kuris jautėsi esąs nevertas Jėzui net kurpių nuauti (plg Mt 3, 11), tai atrodė nesuvokiama.

,,…taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“, – atsako Jėzus. Tikriausiai tai ir yra tas teisumas, kurio Jėzus vėliau mokys: ,,…jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 5, 20). Ką jau ką, bet šiuos vyrus žmonės tikrai galėjo laikyti teisuoliais, ir daugeliu atveju toks įvertinimas būtų buvęs reliatyviai pelnytas. Būtent, reliatyviai, tik žmogišku požiūriu, tai yra lyginant jų pasiekimus religijos, o gal ir moralės, srityje su eilinių, mirtingųjų nesėkmėmis. Tačiau Dievo akyse, kaip vėliau Laiške romiečiams rašys apaštalas Paulius, primindamas psalmės žodžius, ,,nėra teisaus, nėra nei vieno“ (Rom 3, 10; plg Ps 14, 3).

Apie mūsų teisumą yra taikliai pastebėjęs vienas svarbiausių XX a. Romos katalikų bažnyčios teologų kardinolas Josephas Ratzingeris (popiežius Benediktas XVI) savo veikale ,,Krikščionybės įvadas“: ,,Paaiškėjo, jog tariamas žmogaus teisumas yra apaugęs pasaulio neteisybe. Įsiskaitydamas į Kalno pamokslo žodžius, žmogus pamato atsiveriančius dalykus taip, kaip einant nuo partijos apologetikos prie tikrovės. Balta – juoda, kaip paprastai skirstome žmones, pavirsta ištisos prieblandos pilkuma, pamatome, kad žmonių šitaip skirstyti neįmanoma. Nors atspalvių tikrai labai daug, visi mes esame pilkos spalvos.“

Toliau J. Ratzingeris pastebi, kad dangaus karalystė būtų tik tuščia utopija, jei bandytume pasikliauti savo valia ir skaičiuotume savo nuopelnus: ,,…dar ne krikščionis tas, kuris skaičiuoja, kiek turėtų padaryti, kad šito kaip tik užtektų ir jis, pasiremdamas kai kuriomis kazuistinėmis gudrybėmis, galėtų laikyti save nepriekaištingai geru žmogumi. <…> Būti krikščioniu tai nereiškia atlikti tam tikras pareigas ar net ,,viršyti“ jas, jei norima tapti itin tobulam. Atvirkščiai, krikščionis yra tas, kuris žino visur ir visada gyvenąs pirmiausia iš malonės. Todėl bet koks teisingumas – tai būsena elgetos, kuris dėkoja už gautą dovaną ir kilniaširdiškai dalija ją kitiems. O apskaičiuojąs teisuolis, manąs pats galįs įgyti teisuolio vainiką ir tik savimi pasikliauti, – neteisus. Žmogiškasis teisingumas pasiekiamas tik atsisakant pretenzijų ir abipusiai susiliečiant Dievui ir žmogui.“

Taigi Jėzaus krikštas ne tik ženklina vadinamosios jo ,,viešosios veiklos“ pradžią, ne tik simbolizuoja išrinktosios tautos įžengimą į Pažado žemę (Jordano vaga žymėjo jos ribą, o balandis, minimas šiame epizode, Senojo testamento laikais be kita ko simboliškai reprezentavo ir išrinktąją tautą, Izraelį), bet ir byloja apie dieviškąjį teisumą, apreikštą Žmogaus Sūnuje, kuris ,,atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28). Dievas Jėzuje ne laukia, kada žmogus sugrįš pas jį, tolimoje nuodėmės šalyje iššvaistęs Dievo jam dovanotą lobį, arba, išgirdęs psalmės kvietimą, didvyriškai įkops į šventąjį kalną (plg. Ps 15 ir Ps 24), bet nužengia žemyn (nusižemina), į žemę, ,,tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8).

Jėzaus atėjimas kartu su kitais žmonėmis prie Jordano pas Joną krikštytis buvo nuoseklus tęsinys to, kas pirmiau buvo įvykę Betliejuje, ir preliudas į tai, kas vėliau įvyks Golgotoje, ant kryžiaus. Dievas Jėzuje ne atsiriboja nuo žmogaus, ne atstumia jį, o ištiesia jam pagalbos ranką, tapdamas vienu iš mūsų ir likdamas kartu su mumis iki mirties.

A.M.

11 sausio, 2014 - Posted by | Biblija, mintys

Sorry, the comment form is closed at this time.

%d bloggers like this: