Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

“Kur tu?”, Pr 3, 1-9

            ,,O žaltys buvo sumanesnis už visus kitus laukinius gyvulius, kuriuos Viešpats Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: ”Ar tikrai Dievas sakė: ,,Nevalgykite nuo jokio medžio sode!“?”

           Moteris atsakė žalčiui: ”Sodo medžių vaisius mes galime valgyti. Tik apie vaisių to medžio, kuris sodo viduryje, Dievas sakė: ,,Nuo jo nevalgysite, nei jį liesite, kad nemirtumėte!“”

           Bet žaltys tarė moteriai: ”Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta”.

           Kai moteris pamatė, kad tas medis geras maistui, kad jis žavus akims ir kad tas medis žada duoti išminties, ji skynėsi jo vaisių ir valgė, davė ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir šis valgė. Tuomet abiejų akys atsivėrė, ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė juosmens aprišalus.

           Išgirdę Viešpatį Dievą vaikščiojantį sode pavakario vėjeliui dvelkiant, žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių. Bet Viešpats Dievas pašaukė žmogų ir paklausė: ”Kur tu?”“ Pr 3, 1-9

           Kodėl būtent žaltys, o ne hiena ar tigras, ar kuris kitas gyvūnas? Gal todėl, kad kai kurios tautos kadaise garbino žaltį, laikė jį dievybė ar bent jau šventu padaru. O gal todėl, kad jis geriausiai tiko klastūno vaidmeniui – žaltys, o ir gyvatė, pirmiau atšliaužia, pritykina ir tik tada puola? Juk blogis dažnai irgi atsėlina maskuodamasis, užklumpa iš pasalų.

           Svarbu ir tai, kad Biblija žaltį įvardija kaip Dievo kūrinį, nepripažįsta jam dieviškumo, vadinasi, jis nėra tolygus Dievui, priešingai dualistinių religijų mokymui, pagal kurį pasaulis, o ir žmogus, atsirado iš dviejų dieviškų pradų – gero ir blogo. Taigi monoteistinis mokymas apie vienintelį tikrą Dievą apreiškiamas jau nuo pat pradžios.

           Žaltys, atliekantis blogio, piktojo, dar kitaip – velnio, vaidmenį iš tikrųjų yra suktas. Jis bando sukelti žmogaus nepasitikėjimą Dievu, o vėliau priešiškumą. Jo taktika paprasta, bet veiksminga. Galima teigti, kad kiekviena nuodėmė  kyla iš nepasitikėjimo Dievu. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad moteris šioje istorijoje nėra tokia lengvabūdė, kaip dažniausiai manoma. Ji juk ne iš karto pasidavė pagundai ir paneigė žalčio prasimanymą, esą Dievas jiems priešiškas, neleidęs valgyti nuo jokių sodo medžių. Nepavykus pirmajam bandymui žaltys panaudoja kitą klastą: esą Dievas pavydus, bijąs konkurencijos (,,…žino, kad … būsite kaip Dievas“). Naujas masalas pasirodo geresnis, ir žmogus užkimba. Iš tikrųjų, nelengva atsispirti pagundai būti tokiam, kaip Dievas, pačiam nuspręsti, kas gera, o kas pikta, bloga.

           Pamirškime obuolius, kuriuos neva suvalgė mūsų protėviai. Ne obuolius jie skynė ir ne apelsinus. Tai buvo gėrio ir pikto pažinimo vaisius, ir į jį ne tik pirmieji žmonės kėsinosi, bet ir mes visi, nes kiekviena nuodėmė prasideda nuo noro būti savo gyvenimo viešpačiu ir, užuot gyvenus pagal Dievo nustatytą moralinę tvarką, pačiam spręsti, kas man gera ir kas pikta. O dailėje vaizduojamas obuolys tėra tik simbolis, kuriuo bandoma pavaizduoti tai, kas nepavaizduojama.

           Žmogaus akys iš tiesų atsiveria, kaip žaltys buvo pažadėjęs, deja, jis išvysta ne tai, ko tikėjosi. ,,…atsivers jums akys, … ir būsite kaip Dievas“, viliojo žaltys. ,,Tuomet abiejų akys atsivėrė, ir jiedu suprato esą nuogi.“ Taip pat nemanykime, kad pirmoji nuodėmė buvo susijusi su žmogus lytiškumu. Žmonės ,,suprato esą nuogi“ – nuogumas šiuo atveju reiškia gėdą ir silpnumą. Nusidėjęs žmogus supranta, kad jis yra silpnas, jam gėda (tiesa, jei žmogus nuolat gyvena nuodėmėje, ateina metas, kai gėdos nebejaučiama, gal net priešingai – didžiuojamasi). Juk nelengva pripažinti savo kaltę net ir sau pačiam, o ką jau kalbėti apie prisipažinimą kitam, pavyzdžiui asmeninėje išpažintyje. Todėl bandome užsimaskuoti, kažkuo prisidengti, kaip ir žmonės šiame Biblijos pasakojime, nes nenorime pasirodyti tokie, kokie esame iš tiesų, su savo kalte ir gėda.

           Dievas išeina pasivaikščioti, ,,pavakario vėjeliui dvelkiant“. Juk Artimuosiuose Rytuose karšta, todėl vidudienis pasivaikščiojimui nelabai tinka. Tačiau ar dėl to, kad pasakojime Dievui suteikiamos antropomorfinės, t. y. žmogaus, savybės, turėtume manyti, kad Dievas iš tiesų elgiasi kaip žmogus? Mes paprasčiausiai negalime apibūdinti Dievo kitaip, kaip tik žmogui suprantamais palyginimais, simboliais. Svarbiausia, kad skaitydami Biblijos istorijas, suprastume, kas slypi už šių palyginimų, kokią žinią mums perduoda vienas ar kitas simbolis.

           Šiame pasakojime Dievas ne šiaip sau pasirodo sode, o ieško žmogaus, kuris, gėdydamasis, bando slėptis. Dievas nepalieka nusikaltusio, todėl nelaimingo, žmogaus jo bėdoje. O juk galėtų: buvo perspėjęs, o žmogus, puikiai žinodamas pasekmes, vis tiek elgėsi taip, kaip nedera. Pats kaltas, ar ne? Tačiau Dievas, užuot ištaręs smerkiantį nuosprendį, ieško nusikaltusiųjų: ,,Kur tu?“ Ir ne tik anų, pirmųjų, bet ir mūsų, kurie taip pat kėsinamės į gero ir pikto pažinimo medį, kurie taip pat norime būti viešpačiai, o pasijutę silpni ir susigėdę, bandome kažkur slėptis ir nuo kitų, ir nuo savęs, ir nuo Dievo.

A.M.

kovo 16, 2014 Posted by | Biblija, mintys | Komentarai įrašui “Kur tu?”, Pr 3, 1-9 yra išjungti

Ne tik apie Adomą ir Ievą, Pr. 2, 7-9. 15-17

,,…tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe. Viešpats Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs. Iš žemės Viešpats Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu. <…> Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi. Ir įsakė žmogui Viešpats Dievas, tardamas: ”Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti.

Pr 2, 7-9. 15-17

Naivu būtų manyti, kad šią istoriją užrašė tiesioginiai įvykio liudytojai ar bent jau metraštininkai pagal mačiusiųjų pasakojimus. Tai nėra reportažas iš įvykio vietos, kurį suprasti reikėtų paraidžiui. Yra knygų, kurios kalba ne tik juodomis raidėmis, spausdintomis baltame fone, bet ir tuo, ką randame tarp eilučių (pavyzdžiui, pasakos, poezija). Biblija, nors ji ir ne poezijos knyga (tiesa, yra joje ir poezijos – psalmės, Giesmių giesmė), ir ne pasakų rinkinys (nors joje randame ir išmonės), kalba ne tik žodžiais, bet ir tuo, kas likę ,,neįžodinta“. Skirtingai nuo istorijos ir kitų mokslų vadovėlių, laikraščių etc. Tačiau tai nei kiek nesumenkina Biblijos autoriteto, o veikiau priešingai.

Ir dar. Skaitant Bibliją, svarbu prisiminti tai, kad ji pasakoja ne tik apie Dievą ir senų senovėje gyvenusius žmones, bet ir apie mus. Tai ne tik kadaise gyvenusių vyrų ir moterų, bet ir mūsų istorijos. Tačiau tam, kad Šventajame Rašte atpažintum save, reikia, kad išdrįstum pažvelgti į jį kaip į veidrodį, ir leistum kalbėti ne tik žodžiams, bet ir Dievui. Taigi ir ši istorija – kiekvieno žmogaus gyvenimo ir mirties drama. Žvelgdamas atgal į savo gyvenimo kelią, galiu tai tik patvirtinti.

Grįžkime į pasakojimą apie žmogaus sukūrimą. Dievas sukūrė žmogų iš žemės dulkių. Dulkės tokios mažos, kad beveik nematomos. Toks pat ir žmogus. Net ir karaliai, ir imperatoriai, ir mūsų dienų valstybių vadovai tėra tik žmonės. Lyg ir dideli, tačiau užtenka atsiplėšti nuo žemės aukščiau, pakilti iki debesų, ir nematyti net pačių galingiausiųjų. Dulkė ne tik maža. Papučia vėjas, ir jos jau nėra. Ne kitoks ir žmogus. Na ir kas, kad laikai save labai svarbiu, gal net pasaulio centru. Šiandien tu dar čia, o ryt?

Tačiau tai dar ne viskas. Dievas įkvėpė žmogui gyvybės alsavimą ir tada žmogus tapo gyva būtybe. Kiekviena gyva būtybė, net ir pati smulkiausia, yra stebuklas, o ką bekalbėti apie žmogų. Kita ne mažiau svarbi mintis: Dievas, o ne mes patys, yra gyvybės pradas. Iš Dievo yra visa, kas gyva. Be Dievo būtume tik dulkelės, nieko daugiau.

Toliau. Apie Dievą kalbama kaip apie rūpestingą sodininką. Žinoma, Dievas nėra nei sodininkas, nei daržininkas. Pasakojimas apie tai, kaip Dievas užveisė sodą, byloja ne apie Dievo užsiėmimą, o apie rūpestį žmogumi. Apie tai, kad žmogus šį sodą gavo veltui, kaip dovaną. Tai yra Dievo malonė. Kita vertus, čia kalbama ir apie mus. Mūsų galėjo paprasčiausiai nebūti. Gyvenimą ne mes patys sau davėme. Lygiai taip pat ir mus supantį sodą – pasaulį. Mes jį jau radome, paruoštą mums. Tam, kad jį dirbtume ir juo rūpintumės. Ne niokotume, išnaudotume, o rūpestingai prižiūrėtume. Viskas yra dovanota žmogui, jo labui.

Sode be kitų medžių auga (būtent – ne tik augo, bet ir auga, kiekvieno žmogaus gyvenime) dar du: gyvybės medis sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medis. Gyvybės medis auga ne pakraštyje, o centre, tai yra svarbiausioje vietoje, nes gyvybė yra svarbiausia, brangiausia, ką žmogus yra gavęs iš Dievo. Kitas medis – gero ir pikto pažinimo – uždraustas žmogui, mes negalime jo ragauti. Tik ne todėl, kad Dievas būtų gobšus ar šiaip užgaidus. Todėl, kad gėris ir blogis, arba, kitaip tariant, moralinė tvarka, dorovės dėsniai yra nustatyti Dievo lygiai taip pat, kaip gamtos dėsniai, ir jie negali būti panaikinti arba pakeisti. Kitaip gresia nelaimė. Analogija – gamta su joje funkcionuojančiais dėsniais. Jei tik kažkas ne taip, gresia gamtos nelaimė.

Dievo rūpestis išreikštas ne tik tuo, kad Dievas užveisė, užaugino sodą ir padovanojo jį žmogui, bet ir tuo, kad įspėjo žmogų dėl galimos nelaimė, jei jis nesilaikys galiojančių dėsnių: ,,kai tik nuo jo [gero ir pikto pažinimo medžio] paragausi, turėsi mirti.“

Štai kur atsakymas į klausimą, kodėl žmogus miršta. Ne tik fiziškai. Mirtis – nuodėmės pasekmė. Nusigręžęs nuo Dievo, kuris jam ,,įkvėpė gyvybės alsavimą“, žmogus nusigręžia ir nuo gyvybės prado, praranda ją, lieka tik žemės dulkė. O galiausiai niekas.

Laimė, tai dar ne viskas. Laimė, kad šioje dramoje dalyvauja ne tik žmogus.

[bus daugiau]

A.M.

kovo 9, 2014 Posted by | Biblija, mintys | Komentarai įrašui Ne tik apie Adomą ir Ievą, Pr. 2, 7-9. 15-17 yra išjungti