Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

“Kur tu?“, Pr 3, 1-9

            ,,O žaltys buvo sumanesnis už visus kitus laukinius gyvulius, kuriuos Viešpats Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: “Ar tikrai Dievas sakė: ,,Nevalgykite nuo jokio medžio sode!“?“

           Moteris atsakė žalčiui: “Sodo medžių vaisius mes galime valgyti. Tik apie vaisių to medžio, kuris sodo viduryje, Dievas sakė: ,,Nuo jo nevalgysite, nei jį liesite, kad nemirtumėte!““

           Bet žaltys tarė moteriai: “Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta“.

           Kai moteris pamatė, kad tas medis geras maistui, kad jis žavus akims ir kad tas medis žada duoti išminties, ji skynėsi jo vaisių ir valgė, davė ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir šis valgė. Tuomet abiejų akys atsivėrė, ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė juosmens aprišalus.

           Išgirdę Viešpatį Dievą vaikščiojantį sode pavakario vėjeliui dvelkiant, žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių. Bet Viešpats Dievas pašaukė žmogų ir paklausė: “Kur tu?““ Pr 3, 1-9

           Kodėl būtent žaltys, o ne hiena ar tigras, ar kuris kitas gyvūnas? Gal todėl, kad kai kurios tautos kadaise garbino žaltį, laikė jį dievybė ar bent jau šventu padaru. O gal todėl, kad jis geriausiai tiko klastūno vaidmeniui – žaltys, o ir gyvatė, pirmiau atšliaužia, pritykina ir tik tada puola? Juk blogis dažnai irgi atsėlina maskuodamasis, užklumpa iš pasalų.

           Svarbu ir tai, kad Biblija žaltį įvardija kaip Dievo kūrinį, nepripažįsta jam dieviškumo, vadinasi, jis nėra tolygus Dievui, priešingai dualistinių religijų mokymui, pagal kurį pasaulis, o ir žmogus, atsirado iš dviejų dieviškų pradų – gero ir blogo. Taigi monoteistinis mokymas apie vienintelį tikrą Dievą apreiškiamas jau nuo pat pradžios.

           Žaltys, atliekantis blogio, piktojo, dar kitaip – velnio, vaidmenį iš tikrųjų yra suktas. Jis bando sukelti žmogaus nepasitikėjimą Dievu, o vėliau priešiškumą. Jo taktika paprasta, bet veiksminga. Galima teigti, kad kiekviena nuodėmė  kyla iš nepasitikėjimo Dievu. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad moteris šioje istorijoje nėra tokia lengvabūdė, kaip dažniausiai manoma. Ji juk ne iš karto pasidavė pagundai ir paneigė žalčio prasimanymą, esą Dievas jiems priešiškas, neleidęs valgyti nuo jokių sodo medžių. Nepavykus pirmajam bandymui žaltys panaudoja kitą klastą: esą Dievas pavydus, bijąs konkurencijos (,,…žino, kad … būsite kaip Dievas“). Naujas masalas pasirodo geresnis, ir žmogus užkimba. Iš tikrųjų, nelengva atsispirti pagundai būti tokiam, kaip Dievas, pačiam nuspręsti, kas gera, o kas pikta, bloga.

           Pamirškime obuolius, kuriuos neva suvalgė mūsų protėviai. Ne obuolius jie skynė ir ne apelsinus. Tai buvo gėrio ir pikto pažinimo vaisius, ir į jį ne tik pirmieji žmonės kėsinosi, bet ir mes visi, nes kiekviena nuodėmė prasideda nuo noro būti savo gyvenimo viešpačiu ir, užuot gyvenus pagal Dievo nustatytą moralinę tvarką, pačiam spręsti, kas man gera ir kas pikta. O dailėje vaizduojamas obuolys tėra tik simbolis, kuriuo bandoma pavaizduoti tai, kas nepavaizduojama.

           Žmogaus akys iš tiesų atsiveria, kaip žaltys buvo pažadėjęs, deja, jis išvysta ne tai, ko tikėjosi. ,,…atsivers jums akys, … ir būsite kaip Dievas“, viliojo žaltys. ,,Tuomet abiejų akys atsivėrė, ir jiedu suprato esą nuogi.“ Taip pat nemanykime, kad pirmoji nuodėmė buvo susijusi su žmogus lytiškumu. Žmonės ,,suprato esą nuogi“ – nuogumas šiuo atveju reiškia gėdą ir silpnumą. Nusidėjęs žmogus supranta, kad jis yra silpnas, jam gėda (tiesa, jei žmogus nuolat gyvena nuodėmėje, ateina metas, kai gėdos nebejaučiama, gal net priešingai – didžiuojamasi). Juk nelengva pripažinti savo kaltę net ir sau pačiam, o ką jau kalbėti apie prisipažinimą kitam, pavyzdžiui asmeninėje išpažintyje. Todėl bandome užsimaskuoti, kažkuo prisidengti, kaip ir žmonės šiame Biblijos pasakojime, nes nenorime pasirodyti tokie, kokie esame iš tiesų, su savo kalte ir gėda.

           Dievas išeina pasivaikščioti, ,,pavakario vėjeliui dvelkiant“. Juk Artimuosiuose Rytuose karšta, todėl vidudienis pasivaikščiojimui nelabai tinka. Tačiau ar dėl to, kad pasakojime Dievui suteikiamos antropomorfinės, t. y. žmogaus, savybės, turėtume manyti, kad Dievas iš tiesų elgiasi kaip žmogus? Mes paprasčiausiai negalime apibūdinti Dievo kitaip, kaip tik žmogui suprantamais palyginimais, simboliais. Svarbiausia, kad skaitydami Biblijos istorijas, suprastume, kas slypi už šių palyginimų, kokią žinią mums perduoda vienas ar kitas simbolis.

           Šiame pasakojime Dievas ne šiaip sau pasirodo sode, o ieško žmogaus, kuris, gėdydamasis, bando slėptis. Dievas nepalieka nusikaltusio, todėl nelaimingo, žmogaus jo bėdoje. O juk galėtų: buvo perspėjęs, o žmogus, puikiai žinodamas pasekmes, vis tiek elgėsi taip, kaip nedera. Pats kaltas, ar ne? Tačiau Dievas, užuot ištaręs smerkiantį nuosprendį, ieško nusikaltusiųjų: ,,Kur tu?“ Ir ne tik anų, pirmųjų, bet ir mūsų, kurie taip pat kėsinamės į gero ir pikto pažinimo medį, kurie taip pat norime būti viešpačiai, o pasijutę silpni ir susigėdę, bandome kažkur slėptis ir nuo kitų, ir nuo savęs, ir nuo Dievo.

A.M.

16 kovo, 2014 Posted by | Biblija, mintys | Komentarai įrašui “Kur tu?“, Pr 3, 1-9 yra išjungti