Ką čia veiki?

Kai Ahabas papasakojo Jezabelei visa, ką Elijas buvo padaręs ir kaip jis buvo išžudęs visus jos pranašus kalaviju, Jezabelė nusiuntė pasiuntinį pas Eliją, tardama: „Tai man tepadaro dievai ir dar teprideda, jeigu šiuo laiku rytoj nepadarysiu su tavo gyvastimi, kaip buvo padaryta su kiekvieno iš jų gyvastimi. Išsigandęs ir gelbėdamas savo gyvybę, jis tučtuojau pabėgo… (1 Kar, 19, 1-3a).

Pranašas Elijas yra viena ryškiausių Biblijos asmenybių, Dievo siųstas ypač sunkiu tautai metu, kai jos valdovai, nuklydę nuo kelio, kuriuo Dievas buvo nurodęs eiti, bastėsi šunkeliais, paskui save tempdamiesi ir tautą. Karalių knygose, tiesa, sutinkame ir vieną kitą padoresnį valdovą, kuris vadovavosi Dievo duotu Įstatymu, vis dėlto dauguma jų buvo ,,svetimautojai“, iškeitę Dievą į kaimyninių tautų stabus. Kažkas iš šiuolaikinių Rašto aiškintojų yra pasakęs, kad tai, ką šiandien korektiškai vadiname ,,realpolitik“, – valstybių vadovų vykdoma kompromisinė politika, kai vardan ,,šventos ramybės“, o dažniausiai dėl vienokių ar kitokių savanaudiškų išskaičiavimų išduodamos moralines vertybes ir etiniai principai, – buvo žinoma, tik kitaip vadinama, Izraelio ir Judo karalių laikais.

<…>

Elijas išsigąsta. O buvo toks drąsus. O buvo tik žmogus. Pabūgo ir pabėgo. Tačiau istorija tuo nesibaigia. Pranašas keliauja kuo toliau nuo pavojaus, o tuo pačiu ir nuo Dievo jam skirtos misijos (tai primena bėglio Jonos istoriją), į dykumą, ten šaukiasi mirties, bet Viešpats jo neapleidžia, pasirūpina Eliju, siunčia angelą, kuris jam padeda, galiausiai Elijas atsiduria prie Horebo (kitas pavadinimas – Sinajaus) kalno ir įlenda į olą. Daugelis, o gal ir visi, savo gyvenime esame patyrę kažką panašaus, kai pailsęs, prispaustas rūpesčių, kamuojamas baimių, tūnai savo susikurtame urvelyje, nenorėdamas iš jo išlįsti, o anapus esantis gyvenimas atrodo toks sunkus, gal net nepakeliamas…
Lindėdamas oloje ir turbūt neketindamas iš jos išlįsti pranašas išgirsta: ,,Ką čia veiki, Elijau?“ (1 Kar 19, 9b). Dievas klausia žmogaus tikriausiai ne todėl, kad pats nežinotų atsakymo, o todėl, kad nori padėti jam susigaudyti, kas ir kaip. Juk būna taip, kad kažką darome paprasčiausiai iš inercijos, iš įpročio, o kai kada gal nė nežinome savo poelgių tikrųjų motyvų. Todėl verta stabtelėti ir susimąstyti.

…

A. M. [daugiau skaitykite “Lietuvos evangelikų kelyje“, Nr. 7-8]