Tarp jaunikio ir prekeivių. Mt 25, 1-13

,,Tada dangaus karalyste bus panaši į dešimtį mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos. Taigi paikosios pasiėmė žibintus, o nepasiėmė alyvos. Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos. Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo. Vidurnaktį pasigirdo balsai: ,,Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“ Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus. Paikosios sakė protingosioms: ,,Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta!“ Protingosios atsakė: ,,Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite.“Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: ,,Viešpatie, viešpatie, atidaryk čia mes!“ O jis atsakė: ,,Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!“ Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos.“ Mt 25, 1-13.

<…>

Jėzaus palyginime apie dešimtį mergaičių ir jaunikį kalbama apie laukimą. Vestuvių pokylis neprasideda iškart, jo pirmiau reikia sulaukti, kaip ir jaunikio. Įdomu tai, kad šiame alegoriniame pasakojime trūksta nuotakos. Galbūt tai nieko nereiškia, o gal tos dešimt mergaičių yra ne nuotakos draugės, lydinčios ją pas jaunikį, o pačios yra nuotakos? (Nieko bendra tai neturi su poligamija, nes palyginime kalbama simbolių kalba.) Gal tai aliuzija į pranašo Izaijo žodžius apie puotą, kuri bus skirta jau ne vienai, o visoms tautoms?
Mergaitės apsirūpina žibintais, nes vestuvės – rimtas, ne vienos valandos reikalas, neretai užsitęsiantis iki paryčių. O pasitaiko, kad jos ir prasideda jau sutemus. Ypač jei jaunikis vėluoja. Šis aplinkybė – jaunikio vėlavimas – pirmųjų amžių krikščionims, laukiantiems ir nesulaukiantiems Viešpaties žadėto sugrįžimo, buvo aiški nuoroda į jų situaciją.

Jėzus iškart labai aiškiai pasako, kas yra kas. Penkios mergaitės yra protingos, o penkios paikos. Protingosios mergaitės, teigiami pasakojimo personažai, nekelia problemų, jos elgiasi kaip pridera, gali būti rūpestingumo, atidumo, praktiškumo pavyzdys. Deja, yra dar penkios, apie kurias žinome tik tiek, kad jos paikos. Tačiau užtenka ir tiek. Jos ne tik nerūpestingos, vėjavaikės, bet dar ir žioplos. Kaip galima pasiimti su savimi žibintus, o nepasirūpinti alyva, be kurios net ir geriausias žibintas nešvies?
Tačiau tai dar ne viskas. Alyva, žinoma, svarbu, bet nepamirškime, kas vyksta, kodėl ji yra reikalinga. Bet kurią akimirką gali atvykti jaunikis. Tačiau jis vis nesirodo.

<…>

Paikosios paklauso protingųjų patarimo. Čia jos padaro dar vieną, nei kiek ne mažesnę paikystę. Alyva! Ji tampa svarbiau už viską, net už jaunikį ir vestuves. Mergaitės nuskuodžia jos pirkti. (Ar protingųjų patarimas buvo iš tiesų protingas?) Nepamirškime dar vienos aplinkybės: buvo vidurnaktis ir prekeiviai tikrai nesėdėjo prekyvietėse. Vis dėlto jos nusiperka tos alyvos, – įdomu, ar labai greitai joms pavyksta tai padaryti, – sugrįžta atgal, bet durys jau uždarytos. Reikėjo tai padaryti, kol buvo laikas.
Atrodo, viskas, nieko daugiau čia nei pridėsi, nei atimsi. O vis dėlto jau kurį laiką kirba mintis: kaip būtų buvę, jei paikosios nebūtų iškrėtusios bent jau paskutinės kvailystės – nebūtų iškeitusios jaunikio į prekeivius, o puotos į alyvą? Esu girdėjęs tvirtinant, kad toji palyginimo alyva – būtinas vestuvių puotos atributas. Nejaugi? Jei palyginimo moralas yra ,,budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“ (Mt 25, 13), tai nebūtinai reiškia, kad alyva yra svarbiau už viską.

kunigas Arvydas Malinauskas [daugiau – Lietuvos evangelikų kelias, nr. 10-11]