Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo kalėdinis sveikinimas

Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį. (Mt 20,28)
Mieli broliai ir seserys,
Drauge su pasaulio krikščionija švenčiame Jėzaus Kristaus Gimimo šventę. Mintimis sugrįžtame į Betliejų, prisimename Mariją, Juozapą, piemenis, angelų chorus, išminčius, Erodą. Taip pat prisimename savo Kūčias ir Kalėdas, kokios jos buvo vaikystėje, su kuo jas šventėme gyvenimo kelyje. Vėl su padėka atsigręžiame į tuos, su kuriais apsikeičiame sveikinimais ir dovanomis bei prisimename mums brangius žmones, prieš daugelį metų ar visai neseniai pašauktus į Amžinybę.
Tačiau Dievo Žodis, giesmės, maldos mus veda prie prakartėlės, prie ėdžių, kuriose paguldytas pasaulio Gelbėtojas. Ir tikėjimo sentėviai, ir mūsų gyvieji bei iškeliavusieji artimieji šiandien žvelgiame į Kūdikį – visų gyvųjų ir mirusiųjų viltį. Ypač viltį tų, kuriems pasaulis neteikia jokios vilties, kuriems visa žmonijos išmintis negali suteikti jokio tvirto pagrindo nei atsakymų į pačius svarbiausius gyvenimo klausimus.
Žmogaus Sūnaus – Kūdikio – trapumas ir ne pati pagarbiausia gimimo vieta – tvartelis – slepia pačią giliausią Dievo mintį, kurios neįskaitė puotaujantys prabangiuose rūmuose, paskendę gyvenimo rūpesčiuose ir malonumuose. Jis pasirinko tamsią naktį ir atokią vietą, kad būtų atpažįstamas visų, be išimties. Ir tapo mūsų visų tarnu, kad neštų mūsų nuodėmę, kad išgelbėtų mus nuo pražūties ir suteiktų tikrą ramybę ir džiaugsmą. Jo nesaugojo ginkluota apsauga ar storos tvirtovių sienos, pro kurių vartus tegalėtų įžengti kilmingieji. Pas Jį gali ateiti visi – turtingi, vargšai, linksmieji ir prislėgti bei visko netekę, tie, kuriuos pasaulis liaupsina, bei tie, kuriuos laiko nieku ir net nemato jų gyvenimo.
Kalėdos ir yra tas priminimas, kad mes laukiami ir kad mūsų Gelbėtojas jau čia, su mumis. Dievas ir Žmogus, Viešpats ir Tarnas. Jis nori, kad tavo gyvenime tamsa virstų šviesybe, o skausmai, liūdesys ir baimės – džiaugsmu bei ramybe. Jis atėjo išgydyti bei nuvalyti tavo gyvenimo, atvesti tave pas Tėvą.
Gali kilti klausimas: o kaip pas Viešpatį ateiti, ką daryti? Piemenys paliko bandas, išminčiai paliko savo tikėtinai prabangų gyvenimą ir leidosi į rizikingą kelionę. Ir vargšai paprastieji, ir turtingi išmintingieji paliko tai, kas iki šiol jų gyvenimuose buvo svarbiausia ir skubėjo pasveikinti Jėzų.
Linkiu, kad ir mes, palikę savo kasdienybę, įpročius, baimes, skubėtume pagarbinti Jį ir Jam patikėtume savo bei Bažnyčios gyvenimą. Leiskime savo širdims su pasitikėjimu ilsėtis Jo Žodyje ir semtis jėgų bei tikrosios išminties. Nuolankiomis širdimis priimkime Jo kūną bei kraują Sakramente ir melskime, kad Jis kasdien naujai užgimtų mūsų gyvenimuose. Jis atėjo ne sunaikinti, bet išgelbėti, nes Jis mus pirmas pamilo. Palaimintos Kristaus gimimo šventės!
Jūsų brolis Kristuje, vyskupas Mindaugas Sabutis

gruodžio 27, 2014 Posted by | Biblija, mintys | Komentarai įrašui Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo kalėdinis sveikinimas yra išjungti

Susitikimas

,,… Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. <…> Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjo vieni kitiems: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė.“ Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose.“ Lk , 2, 8-16
Nežinia, ar Evangelijos pagal Luką autorius, graikų kilmės krikščionis, Jėzaus gyvenimo įvykiuose sąmoningai, kaip tai darė Matas, ieškojo analogijų hebrajų Biblijoje, ar ne, bet jo aprašytoje Jėzaus gimimo istorijoje, žvelgiant atidžiau, galima pastebėti paralelę su Išėjimo knygos istorija, kurioje pasakojama apie Viešpaties apsireiškimą Mozei, tapusį kertiniu įvykiu jo gyvenime, nulėmusiu jo, o kartu ir hebrajų tautos ateitį.
Lukas kalba apie piemenis, kurie laukuose ganė savo bandą, tikriausiai avis. Panašiai prasideda ir Išėjimo knygos pasakojimas apie Mozės susitikimą su Dievu: ,,Mozė ganė savo uošvio Jetro, Midjano kunigo, kaimenę…“ (Iš 3, 1). Abiejų istorijų pradžia pernelyg panaši, kad to nepastebėtume. Ir Mozė, gimęs Egipte, kur jo tauta jau daugelį metų vergavo užkariautojams ir turbūt nepuoselėjo itin didelių vilčių, kad lažas baigsis ir jie vėl bus laisvi žmonės, ir Luko minimi piemenys, ėję jiems pavestas pareigas, nebuvo pasiruošę jokiam ypatingam įvykiui, jie paprasčiausiai nė nenutuokė, kas jų laukia.
Piemenims pasirodo Viešpaties pasiuntinys, angelas, juos ištinka Viešpaties šlovės šviesa, o Moze, nuvaręs kaimenę toliau, už dykumos, prie Horebo kalno, irgi išvysta ypatingą šviesą, deganti ir nesudegantį krūmą, kurio liepsnoje pasirodo ne bet kas, o angelas (tiesa, toliau šiame pasakojime kalbama jau ne apie angelą, o apie patį Viešpatį). Piemenys išsigąsta, – kaipgi neišsigąsi, jei nesi nieko panašaus patyręs? – o Mozė irgi nelieka abejingas tam, ką mato: ,,Mozė žiūrėjo nustebęs“ (Iš 3, 2b). Dievas, ateinantis į žmogaus gyvenimą, visada apstulbina, Dievo artumas nepalieka žmogaus abejingo, žinoma, jei tik žmogus tam atviras. Viešpats gali apsireikšti bet kur ir bet kada, ir bet kam. Jeigu Viešpats neturėtų šios teisės, o gal laisvės, elgtis kaip patinka, jeigu būtų saistomas mūsų nustatytų taisyklių – kaip, kada, kur, kam ir taip toliau – tuomet tai nebūtų Dievas, o tik mūsų susikurtas stabas.
Išėjimo knygos istorijoje Mozė ne tik stebisi reginiu, bet ir išdrįsta prisiartinti prie degančio krūmo: ,,Turiu eiti pasižiūrėti į šį nuostabų reginį…“ (Iš 3, 3a), o piemenys, išgirdę angelo paskelbtą džiaugsmingą žinią apie Mesijo gimimą, irgi nusprendžia eiti ten, kur kviečia Viešpats: ,,Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė“ (Lk 2, 15). Ir Mozė, ir Betliejaus piemenys atsiliepia Dievui, jie nelieka tik pasyvūs stebėtojai, bet eina (Mozė), bėga (piemenys) artyn. Jie leidžiasi pagaunami Viešpaties malonės, nors tai, tiesa, ganėtinai rizikinga (užtenka prisiminti tolesnę Mozės gyvenimo istoriją).
Mozė prisiartina prie liepsnojančio krūmo ir ten išgyvena Dievo artumą, kuris jį pakeičia visam laikui. Piemenys, sergėję bandą Betliejaus laukuose, irgi skuba ten, kur, pasak Viešpats angelo, apsireiškė Dievas, tik jau ne gamtoje, ne krūme, ne kalno didingume ir žmogų bauginančioje stichijoje, o žmoguje, Jėzuje, kuriame įvykęs Dievo ir žmogaus susitikimas nulems jau ne vieno žmogaus likimą, o daugelio žmonių ir tautų gyvenimus: ,,Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose“. Tačiau atpažinti Dievą kūdikyje, o ne siautėjančiuose gamtos reiškiniuose, kuriuose protėviai įžvelgdavo Dievo teofaniją, nėra paprasta, tam reikia ne tik gerų akių.

A.M. (“Lietuvos evangelikų kelias”, 2014 m. nr. 12)

gruodžio 27, 2014 Posted by | Biblija, mintys | Komentarai įrašui Susitikimas yra išjungti