Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Susitikimas

,,… Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. <…> Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjo vieni kitiems: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė.“ Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose.“ Lk , 2, 8-16
Nežinia, ar Evangelijos pagal Luką autorius, graikų kilmės krikščionis, Jėzaus gyvenimo įvykiuose sąmoningai, kaip tai darė Matas, ieškojo analogijų hebrajų Biblijoje, ar ne, bet jo aprašytoje Jėzaus gimimo istorijoje, žvelgiant atidžiau, galima pastebėti paralelę su Išėjimo knygos istorija, kurioje pasakojama apie Viešpaties apsireiškimą Mozei, tapusį kertiniu įvykiu jo gyvenime, nulėmusiu jo, o kartu ir hebrajų tautos ateitį.
Lukas kalba apie piemenis, kurie laukuose ganė savo bandą, tikriausiai avis. Panašiai prasideda ir Išėjimo knygos pasakojimas apie Mozės susitikimą su Dievu: ,,Mozė ganė savo uošvio Jetro, Midjano kunigo, kaimenę…“ (Iš 3, 1). Abiejų istorijų pradžia pernelyg panaši, kad to nepastebėtume. Ir Mozė, gimęs Egipte, kur jo tauta jau daugelį metų vergavo užkariautojams ir turbūt nepuoselėjo itin didelių vilčių, kad lažas baigsis ir jie vėl bus laisvi žmonės, ir Luko minimi piemenys, ėję jiems pavestas pareigas, nebuvo pasiruošę jokiam ypatingam įvykiui, jie paprasčiausiai nė nenutuokė, kas jų laukia.
Piemenims pasirodo Viešpaties pasiuntinys, angelas, juos ištinka Viešpaties šlovės šviesa, o Moze, nuvaręs kaimenę toliau, už dykumos, prie Horebo kalno, irgi išvysta ypatingą šviesą, deganti ir nesudegantį krūmą, kurio liepsnoje pasirodo ne bet kas, o angelas (tiesa, toliau šiame pasakojime kalbama jau ne apie angelą, o apie patį Viešpatį). Piemenys išsigąsta, – kaipgi neišsigąsi, jei nesi nieko panašaus patyręs? – o Mozė irgi nelieka abejingas tam, ką mato: ,,Mozė žiūrėjo nustebęs“ (Iš 3, 2b). Dievas, ateinantis į žmogaus gyvenimą, visada apstulbina, Dievo artumas nepalieka žmogaus abejingo, žinoma, jei tik žmogus tam atviras. Viešpats gali apsireikšti bet kur ir bet kada, ir bet kam. Jeigu Viešpats neturėtų šios teisės, o gal laisvės, elgtis kaip patinka, jeigu būtų saistomas mūsų nustatytų taisyklių – kaip, kada, kur, kam ir taip toliau – tuomet tai nebūtų Dievas, o tik mūsų susikurtas stabas.
Išėjimo knygos istorijoje Mozė ne tik stebisi reginiu, bet ir išdrįsta prisiartinti prie degančio krūmo: ,,Turiu eiti pasižiūrėti į šį nuostabų reginį…“ (Iš 3, 3a), o piemenys, išgirdę angelo paskelbtą džiaugsmingą žinią apie Mesijo gimimą, irgi nusprendžia eiti ten, kur kviečia Viešpats: ,,Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė“ (Lk 2, 15). Ir Mozė, ir Betliejaus piemenys atsiliepia Dievui, jie nelieka tik pasyvūs stebėtojai, bet eina (Mozė), bėga (piemenys) artyn. Jie leidžiasi pagaunami Viešpaties malonės, nors tai, tiesa, ganėtinai rizikinga (užtenka prisiminti tolesnę Mozės gyvenimo istoriją).
Mozė prisiartina prie liepsnojančio krūmo ir ten išgyvena Dievo artumą, kuris jį pakeičia visam laikui. Piemenys, sergėję bandą Betliejaus laukuose, irgi skuba ten, kur, pasak Viešpats angelo, apsireiškė Dievas, tik jau ne gamtoje, ne krūme, ne kalno didingume ir žmogų bauginančioje stichijoje, o žmoguje, Jėzuje, kuriame įvykęs Dievo ir žmogaus susitikimas nulems jau ne vieno žmogaus likimą, o daugelio žmonių ir tautų gyvenimus: ,,Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose“. Tačiau atpažinti Dievą kūdikyje, o ne siautėjančiuose gamtos reiškiniuose, kuriuose protėviai įžvelgdavo Dievo teofaniją, nėra paprasta, tam reikia ne tik gerų akių.

A.M. (“Lietuvos evangelikų kelias“, 2014 m. nr. 12)

27 gruodžio, 2014 - Posted by | Biblija, mintys

Sorry, the comment form is closed at this time.

%d bloggers like this: