Gavėniai

Pasnininkas, kaip ir visos kitos priemonės, kuriomis naudojamės dvasinio gyvenimo kelionėje, panašiai kaip ir transporto priemonės, kuriomis judame “iš vieno taško į kitą tašką“, vertas tiek, kiek mus priartina prie tikslo, t. y. prie Dievo, o kartu ir prie žmonių, su kuriais gyvename, nes neįmanoma artėti prie Dievo ir tuo pat metu tolti nuo savo artimo, ir priešingai, – juk didysis įsakymas apima ir viena, ir kita: “Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“ (plg. Lk 10, 25-28).

Pasninkas pats savaime nėra jokia vertybė. Dar daugiau – pasninkaudamas gali nutolti ir nuo Dievo, ir nuo savo artimo, jei tai darai savo puikybei patenkinti, taip pat ir melsdamasis, ir net darydamas gera, todėl Gavėnios pradžioje pravartu prisiminti Jėzaus įspėjimą: “Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi… Kai meldžiatės, nebūkite tokie kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi…“ (Mt 6, 1-18)

Evangelijos pamokos, Mk 1, 32-35

,,Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius; visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų. Ir neleido demonams kalbėti, nes jis žinojo, kas jis. Labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi…“ (Mk 1, 32-35)
Evangelija pagal Morkų nuo pat pirmųjų puslapių pasakoja apie Jėzaus stebuklus. Nė užuominos apie Jėzaus gimimą. Trumpas Jėzaus krikšto aprašymas, vos du sakiniai apie tai, ką Jėzus išgyveno dykumoje. Jonas Krikštytojas, Dievo pasiuntinys, nutiesiantis Jėzui kelią (plg. Mk 1, 2), suimamas, ir Jėzus, nelaukdamas tam labiau tinkamo momento ar palankesnių aplinkybių, pradeda gerosios Dievo naujienos, Evangelijos, skelbimą. Jis skelbia, kad jau atėjo Dievo dar protėviams pažadėtas metas, kad Dievo karalystė jau prisiartino. O tai daro ne vien žodžiais, bet ir darbais, kurie stebina, apstulbina, todėl juos matydami žmonės ima svarstyti, ką visa tai gali reikšti, kas gi toks yra tas Jėzus iš Nazareto. ,,Žmonės stebėjosi Jo mokslu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip jų Rašto aiškintojai“ (ten pat, 22 eil.). Rašto aiškintojai, suprantama nebuvo beraščiai, bet gerai nusimanė Raštuose ir išmanė savo darbą. To pakako, kad jie apsirūpintų savo pragyvenimu, net mokytų žmones, bet Dievo karalystei skelbti to buvo negana. Tam reikėjo daugiau.
Evangelija pagal Morkų toliau pasakoja apie tai, kaip Jėzus išsirenka sau pirmuosius mokinius. O šis įvykis, tiesą sakant, gan paradoksalus. Mokiniais tampa ne tie, kurie jau šiek tiek pramokę apie Dievą ir sugeba aiškinti Raštus, bet tam visiškai neparengti žmonės. Dar daugiau, tai vyrai, kurie turi ką veikti ir be sekimo Jėzumi. Jie yra žvejai. Du iš jų tuo metu, kai pro šalį eina Jėzus, meta tinklus į ežerą, taigi dirba. Dar du užsiėmę nei kiek ne mažiau; taiso tinklus. Jėzus pakviečia ir vienus, ir kitus, o tie, tarytumei nenugalimos jėgos patraukti, nuseka jam iš paskos.
Netrukus šie vyrai tampa pirmojo Evangelijoje pagal Morkų aprašyto Jėzaus stebuklo liudininkais. Jų mokytojas išvaro piktąją dvasią iš sinagogoje tuo metu buvusio žmogaus. Jie ne tik mato stebuklą, bet ir gauna svarbią pamoką: atskirti žmogų nuo jo daromo ar net jame esančio blogio, nesutapatinti žmogaus su blogiu. Net jeigu tas žmogus ir demono apsėstas, jis pats nėra nei demonas, nei velnias. Netrukus po to Jėzus akimirksniu išgydo sergančią vieno iš mokinių, Simono, uošvę. O tada, kai ateina vakaras, nusileidžia saulė, prasideda pats smarkumas. Prie durų susirenka daugybė žmonių, kuriems reikia pagalbos. Užuot pasiguodęs, kad jam reikėtų pailsėti (taip, Jėzus pavargdavo), ir paprašęs žmonių ateiti iš ryto, Jėzus gydo sergančius, išvaro piktąsias dvasias (tų dvasių dar prieš šimtą metų buvo visur, tai ką bekalbėti apie Jėzaus laikus), kitaip tariant, padeda žmonėms. Šis įvykis ne tik patvirtina, kad Jėzus yra Dievo siųstasis, o Dievo karalystė jau tikrai prisiartino, jei priešas, piktoji dvasia arba demonas, išvejamas, o žmonės išvaduojami ir gydomi.Šis įvykis moko, jog daryti gera reikia visada, jog delsti negalima net jeigu ir atrodo, kad dabar tam ne pats tinkamiausias metas, jog tai bus galima padaryti ryt.
Trumpas, bet daug pasakantis (galima daug pasakyti ir be daugybės žodžių, ir be ilgų kalbų, o dar geriau, kai kalba darbai) epizodas baigiamas kita svarbia pamoka. Jėzus neleidžia demonams jo skelbti. Jam nereikėjo reklamos, o stebuklus darė ne tam, kad išgarsėtų ir taptų žinomas. O be to, jį skelbti turi ne nelabasis, o jo mokiniai, kuriuos jis tam pašaukė.
Nežinia, kiek ilgai Jėzus gydė ir vadavo iš piktųjų dvasių pas jį gausiai susirinkusius žmones, tačiau dar neprašvitus jis jau meldžiasi, pasitraukęs nuošaliai, į negyvenamą vietą (beje, taip melstis Jėzus moko ir savo mokinius: ,,Kai meldžiatės, nebūkite tokie, kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, …kad būtų žmonių matomi“, Mt 6, 5-6). Dar viena pamoka. Jeigu Jėzui malda buvo svarbi, tai ką kalbėti apie mus? Be abejo, maldos vertė nepriklauso nuo žodžių gausumo, Jėzus ir apie tai yra mokęs: ,,Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite…“ (Mt 6, 7). Malda – ne raiškaus skaitymo konkursas, o Dievas – ne vertinimo komisijos narys. Malda – ryšys su dangiškuoju Tėvu.
Yra šiame trumpame fragmente ir daugiau pamokų, tik reikia skaityti ne tik akimis, bet ir širdimi.

A. M.

(slaitykite pirmajame 2015-ųjų metų “Lietuvos evangelikų kelio“ numeryje. Laikraštį galima prenumeruoti “Lietuvos pašto“ skyriuose ir internetu).