Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Palmių sekmadieniui

”Daugybė žmonių tiesė ant kelio savo drabužius, kiti klojo žalias šakeles, nukirstas laukuose. Priekyje ir iš paskos einantys šaukė: ”Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei! Osana aukštybėse!”

Taip Jėzus įžengė į Jerusalę ir į šventyklą.” Mk 12, 8-11a.

 

Palmių sekmadienis kasmet primena ne tik Jėzaus, lydimo mokinių ir gausios gerbėjų minios, žygį į Jeruzalę, bet ir tai, kas sekė netrukus po jo. O po jo, praėjus vos kelioms dienoms, žmonių minia vėl šaukė, ir tikriausiai taip pat nuoširdžiai, kaip ir pasitikdama Jėzų miesto prieigose, tik tekstas buvo jau kitoks: ”Ant kryžiaus jį!” (Mk 15, 13b). Teisėjui pasiteiravus, kuo jie kaltina jį, šie ”pradėjo dar garsiau rėkti: ”Ant kryžiaus jį!” (Mk 15, 14).

 

Tikriausiai daugelis šią dieną pagalvojam apie žmonių nepastovumą, apie tai, kaip greitai garbintojai virsta priešais, apie likimo ironiją, ištikusią ano meto žmones, juk tikriausiai ne vienas iš tų, kurie klojo ant kelio drabužius ir palmių šakeles priešais Jėzaus asilėlį, vėliau reikalavo jam mirties bausmės…

 

Bet juk ši istorija ne tik apie juos, bet ir apie mus. Keičiasi laikai, keičiasi pagrindinių veikėjų vardai, dekoracijos, bet iš esmės nieko naujo po saule nėra. Mes visi esam ir gerbėjai, ir garbintojai, ir kaltintojai, ir teisėjai, ir net budeliai.

Tačiau mes visi esam ir tie, dėl kurių Jėzus atėjo, dėl kurių jis keliavo į Jeruzalę, į teismą, į Golgotą, o galiausiai ištiesė rankas, kad būtų prikaltas prie kryžiaus. Ne dėl teisiųjų. Teisiųjų čia nėra. Dėl visų.

 

”Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą” (Lk 23, 34)

 

 

 

 

 

kovo 28, 2015 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą

Nesuvokiama stebuklų technologija, 2 Kar 5, 1-14

Aramo karaliaus kariuomenės vadas Naamanas buvo svarbus vyras savo valdovui ir labai jo vertinamas, nes Viešpats per jį buvo suteikęs Aramui pergalę. Bet vyras, nors ir didelis galiūnas, kentėjo nuo raupsų. Kartą per vieną antpuolį aramėjai paėmė iš Izraelio į nelaisvę jauną mergaitę, ir ji tapo Naamano žmonos tarnaite. „Kad nueitų mano šeimininkas Samarijon pas pranašą, kalbėjo ji savo šeimininkei, jis išgydytų jo raupsus.“

Tad Naamanas nuėjo pas savo valdovą ir papasakojo, ką mergaitė iš Izraelio buvo sakiusi. „Keliauk, tarė Aramo karalius, aš pasiųsiu kartu laišką Izraelio karaliui.“
Pasiėmęs dešimt sidabro talentų, šešis tūkstančius aukso šekelių ir dešimt drabužių pamainų, Naamanas leidosi į kelionę. Izraelio karaliui jis nunešė šitokio turinio laišką: „Kai šis laiškas pasieks tave, žinok, kad pasiunčiau pas tave savo tarną Naamaną, kad išgydytumei jį nuo raupsų.“ Perskaitęs tą laišką, Izraelio karalius persiplėšė drabužius ir sušuko: „Argi aš Dievas, kuris skiria mirtį ir duoda gyvybę, kad šis bičiulis siunčia man žodį išgydyti žmogų nuo raupsų? Supraskite! Patys galite matyti, kad jis ieško priekabių.“
Bet išgirdęs, kad Izraelio karalius persiplėšė drabužius, Dievo vyras Eliziejus pasiuntė jam žodį: „Kodėl persiplėšei drabužius? Teateina jis pas mane ir sužinos, kad yra pranašas Izraelyje.“ Tad Naamanas atvyko su savo žirgais bei vežimais ir sustojo prie Eliziejaus namų durų. Eliziejus nusiuntė pasiuntinį jam pasakyti: „Eik ir nusimaudyk Jordano upėje septynis kartus; tavo kūnas išgis, ir tu būsi švarus.“ Bet Naamanas pyktelėjo ir nuėjo sau. „Aš maniau, tarė, kad jis tikrai išeis pas mane, atsistos, šauksis Viešpaties, savo Dievo, vardo, pamojuos ranka virš tos vietos ir išgydys nuo raupsų! Argi Damasko upės Abana ir Parparas nėra geresnės už visus Izraelio vandenis? Nejau negalėčiau jose nusimaudyti ir būti švarus?“ Įtūžęs jis apsisuko ir nuėjo. Bet tarnai, priėję prie jo, kalbėjo: „Tėve, sakė jie, jei pranašas būtų įsakęs tau ką nors nepaprasta padaryti, ar tu nebūtumei to daręs? Juo labiau, kad jis tau pasakė: ‘Nusimaudyk ir būsi švarus?’“ Tad jis nukeliavo ir pasinėrė septynis kartus Jordano upėje pagal Dievo vyro žodį; jo kūnas tapo kaip mažo berniuko, ir jis pasidarė švarus.
2 Kar 5, 1-14
Jei tu vadovauji kariuomenei, tai nereiškia, kad esi visagalis. Net jeigu po tavo kojomis visas pasaulis, gyvybė tau nepriklauso. Apie tai, beje, iškalbingai byloja Jobo istorija. Naamanas, panašiai kaip ir Jobas, buvo iškilus, daug pasiekęs vyras, deja, tai jam negarantavo nei tvirtos sveikatos, nei ilgo amžiaus. Ir stebuklingo recepto kaip išgyti nežinojo nė vienas.
Dievas žengė pirmą žingsnį link Naamano, tam tikslui pasirinkdamas mergaitę, Naamano žmonos tarnaitę. Kariuomenės vadas, karalius, tarnaitė… Ar ne ironiška? Ta, kuri nieko nelemia istorijoje, nei politiniuose žaidimuose, o ir apskrita

i neturi jokio balso, išskyrus rankas ir kojas šeimininkei patarnauti, žino, ką reikėtų daryti.
Naamanas nutaria paklausyti. O ką gali žinoti, gal mergaitė ir teisi? Būna, kad Dievas prabyla ne tik per silpnus žmones, bet ir per gyvūnus (plg. Sk 22 istoriją apie Balaamo žynį ir asilę). Karvedys kreipiasi į karalių, kad šis jį išleistų. Valdovas ne tik neprieštarauja, bet dar ir parašo kažką panašaus į rekomendacinį laišką, o gal, sprendžiant iš vėliau kylančios Izraelio karaliaus reakcijos, veikiau prašymą išgydyti šį svarbų asmenį. Vėl ironija. Karalius juk stiprus, jam paklūsta visa karalystė. Deja, yra dalykų, kurie jam nepavaldūs. Raupsai jo neklauso.
Galiausiai Naamanas atsiduria pas Dievo žmogų Eliziejų. Ir vėl ironiška situacija. Tas, kuris galėtų jį išgydyti, nesiteikia nė susitikti su juo. Raupsų baimė? Apie išgydymo apeigas nėra nė ką kalbėti. Pranašas nė nesiteikia jo gydyti. Kokia nepagarba didžiūnui, tarytum šis būtų koks eilinis. O patarimas nueiti ir septyniskart panerti į upę Naamaną dar labiau suerzina. Istorija būtų virtusi tragedija jei ne tarnai (ir vėl tie tarnai, kurių žodis šiaip jau nieko vertas). Ar negana tos ironijos?
Tarnai vis dėlto įkalba savo šeimininką: juk tiek nedaug tereikia, tik pabandyti. Maža ką. Ir to ,,maža ką“ užtenka. Įsivaizduoju Naamano būseną, kai šis brido į vandenį. Ar ne kvaila? Vyras rizikavo apsijuokti, o vis dėlto pamėgino.
Ši istorija duoda ne vieną pamoką. Tačiau svarbiausia turbūt pastaroji. Stebuklas būna visiškai šalia, iki jo kartais tik vienas mažas žingsnis. Kartais nereikia nė tvirto tikėjimo, užtenka paprasčiausio: o gal? Ir priešingai: jei nuspręsi, kad neįmanoma, tai ir bus neįmanoma. Ir dar. Visą šią istoriją jungia ryški gija. Tai mintis, kad Viešpats veikia per ką tik nori ir kaip tik nori, ir ne mums spręsti, kada stebuklas gali įvykti, o kada ne.

A.M.

kovo 6, 2015 Posted by | Biblija, mintys | | Parašykite komentarą