Geroji psalmės naujiena

VIEŠPATS mano Ganytojas, man nieko netrūksta…
Žaliose pievose Jis mane guldo,
prie ramių vandenų gano.
Jis atgaivina mano gyvastį
ir veda teisumo takais, kaip dera jo vardui.
Nors einu per tamsiausią slėnį,
nebijau jokio pavojaus, nes Tu su manimi.
Tavo Ganytojo lazda ir vėzdas
apgins mane.
Tu padengi man stalą
mano priešų matomoje vietoje,
patepi dosniai mano galvą aliejumi;
sklidina mano taurė!
Tik gerumas ir ištikimoji meilė lydės mane
per visas mano gyvenimo dienas,
ir aš visados gyvensiu VIEŠPATIES Namuose. 

23 psalmė

Dvidešimt trečioji psalmė yra viena iš tų, kurias giedodami izraelitai išpažindavo savo pasitikėjimą Dievu. O jų pasitikėjimas buvo pagrįstas ne bergždžiomis viltimis, ne svajonėmis ir, tuo labiau, ne iliuzijomis, bet realiu Dievo veikimu, kurį jie atpažino tiek savo asmeniniame gyvenime, tiek ir Izraelio tautos istorijoje, ir apie kurį tėvai bylodavo savo vaikams, o šie perduodavo savo palikuonims.

Mums, krikščionims, ši mintis atrodo savaime suprantama. Vargu ar daug atsirastų tokių, kurie tvirtintų priešingai – esą žmonės rūpinasi Dievu. Net ir vadinamiesiems tradiciniams krikščionims, apsilankantiems bažnyčioje tik kartą metuose, mintis apie Dievą, kuris padeda žmogui, nėra svetima – tai išduoda jau pats jų atvykimo į “Dievo namus“ dėl visa ko faktas ir burtažodžiai (ne maldos), kartojami tikintis jais pelnyti Dievo palankumą ir išprašyti šiokių tokių gėrybių ar net loterijos aukso puodo.

Tačiau tai, kas mums šiandien atrodo savaime suprantama, – tikėjimas, kad Dievas rūpinasi žmogumi, o ne atvirkščiai, – kadaise reiškė tikrų tikriausią perversmą religinėje sferoje ir žmogaus mąstyme apskritai. Religijotyra, vadovaudamasi istoriniais šaltiniais, archeologine medžiaga, teigia, kad buvo laikai, o kai kuriose religijose taip yra ir dabar, kada žmonės patys globojo dievus, tikėdamiesi susilaukti jų palankumo. “Pirmuosiuose istoriškai žinomuose kultuose svarbiausia yra rūpintis dievybe ir tarnauti jai. … Žyniai pirmiausia buvo dievybės tarnai, privalantys ja rūpintis, kaip ir pasaulietinis tarnas rūpinasi savo viešpačiu“ (Gintaras Beresnevičius, Religijotyros įvadas).

Tačiau psalmės liudija tai, kad išrinktajai tautai aukščiau aprašytas požiūris į Dievą buvo svetimas. Tai Dievas ja rūpinasi, “guldo“, gano“, “atgaivina“, “veda“. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad Biblijoje, o ypač psalmėse, Dievą dažniausiai apibūdina veiksmažodžiai, kurie, kaip žinome, nurodo veiksmą. (Įdomu ir tai, kad senojoje hebrajų kalboje paprasčiausiai nėra būdvardžių, be kurių mes ir daugelis kitų tautų, neišsiverčiame, todėl ir žmogų, ir Dievą Biblijoje apibūdina veiksmažodžiai.)

Psalmistas drąsus, jis nebijo jokių pavojų, bet ne todėl, kad būtų visagalis, o todėl, kad savo viltis jis sudeda į Viešpatį. Dar daugiau, jis viliasi, kad Dievas jį ne tik apgins ir išves per vargus ir nelaimes, kuriuos išreiškia tamsos slėnio metafora, bet ir surengs vaišes, parūpins ir aliejaus, kuris buvo naudojamas valdovų inauguracijai, ir vyno, simbolizuojančio džiaugsmą, sėkmę. Šie įvaizdžiai, vertinant juos iš religijotyros pozicijos, buvo nauji ir kitoms religijoms svetimi, netikėti. Pavyzdžiui, geografiškai bene artimiausiai izraelitams babiloniečiai savo dievus “maitindavo“, padengdami jiems stalus su įvairiais valgiais, savo dievybes vaišindavo (ir tebevaišina) nemažai kitų religijų.

Skaitant šią ir kitas psalmes, bylojančias apie Dievą, kuris rūpinasi žmonėmis ir juos saugo, o ne pats laukia pagalbos, kirba mintis, kad, priešingai daugelio įsitikinimui esą išrinktajai tautai, iki ateinant ,,laikų pilnatvei“, buvo apreikštas tik Įstatymas, geroji naujiena apie Dievo malonę buvo skelbiama ir psalmėse, ir pranašų raštuose (užtenka perskaityti pranašo Ozėjo knygą – kuo ne Evangelija?), o galiausiai buvo apreikšta Žmogaus Sūnuje, jo gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu. Jis yra tas, per kurį Dievas atveria amžinojo gyvenimo vartus, kad, anot psalmės žodžių, mes visados gyventume Viešpaties namuose ne kaip tarnai, vykdydami šeimininko nurodymus ir tenkindami jo užgaidas, o kaip namiškiai, šeimos nariai.

A.M.

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio velykinis sveikinimas

Mielieji Kristuje,

Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi – jūs juk esate išgelbėti malone, – prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje. (Ef 2,4-6)

Pasauliui kryžius – tai mirties ir pabaigos ženklas. Kaip ir mirtis. Kas gali būti už mirties? Mums sunku net įsivaizduoti Marijos kančią, žvelgiant į savo Sūnaus agoniją ant kryžiaus. O juk tik prieš keletą dienų Jis pats prikėlė iš mirties Lozorių. Kaip gyveno apaštalai žinodami, kad tai – kelio pabaiga? Kas belieka paprastam žmogui, jeigu net Tas, kuriam pakluso dvasios, kuris tramdė audringus vandenis, kuris keliais duonos gabalėliais pavalgydino minias, gydė nepagydomus ligonius, nieko nebegali padaryti prieš mirtį? Mirtis triumfuoja.

Kasdienybėje jau įpratome prie mirties. Naujienos apie mirtį mūsų nebestebina ir žinios apie katastrofas tampa tokios pat įprastos, kaip orų prognozės. Nebent pasaulį palieka artimas žmogus arba mus pačius aplanko mirties baimė ir laikinumo pojūtis. Tuomet mirties alsavimas primena gyvenimo trumpumą ir mūsų pabaigos neišvengiamybę.

Pasauliui mirtis tikrai yra pabaiga, o kapo duobė – paskutinė sustojimo vieta, kelio galas. Tačiau mums tai visiškai kita istorija. Kiekvieną dieną pasaulyje žudomi krikščionys. Daugeliui jų nereikėtų tiek bijoti, jei jie išsižadėtų Kristaus. Kas galėtų būti paprasčiau?.. Tiesiog pakeiti tikėjimą, ir lieki gyvas. Bet tūkstančiai vyrų, moterų, net vaikų pasirenka kankinystę, užuot atsisakę Viešpaties. Tai, kas pasauliui tėra vienas iš tikėjimų, jiems yra Gyvenimas, netgi tikresnis už regimą ir apčiuopiamą buitį. Mūsų dienų kankiniai yra gyvieji prisikėlimo liudininkai, savo gyvenimu paskelbiantys, kad už nukryžiavimų, peilių ašmenų, daugybės kankinimo įrankių yra Gyvenimas.

Tai – ne įsivaizdavimas. Šiandien mes skelbiame ir sveikiname vieni kitus, kad Kristus prisikėlė. Jo mirtis – tai mūsų mirtis šiam pasauliui, o Jo prisikėlimas yra ir mūsų prisikėlimas. Prisikėlimu ir viltimi turi būti pripildyta kiekviena mūsų gyvenimo diena. Mes jau dabar esame kviečiami gyventi su Juo!

Todėl atmeskime visa, kas veda į neviltį, baimę bei susinaikinimą. Mes, krikštyti Jo Krikštu, stiprinami Jo Kūnu ir Krauju, gaivinami Jo Žodžiu esame gyvenimo ir amžinybės vaikai. Ne tik patys galime žengti pro dangaus vartus, bet ir vesti vienas kitą, suklupus – pakelti ir visur, kur tik esame, ką tik darome, liudyti, kad Kristus prisikėlė, kad Jis nugalėjo mirtį!

Su Kristaus prisikėlimu!
Vyskupas Mindaugas Sabutis
Velykos, 2015