Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio velykinis sveikinimas

Mielieji Kristuje,

Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi – jūs juk esate išgelbėti malone, – prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje. (Ef 2,4-6)

Pasauliui kryžius – tai mirties ir pabaigos ženklas. Kaip ir mirtis. Kas gali būti už mirties? Mums sunku net įsivaizduoti Marijos kančią, žvelgiant į savo Sūnaus agoniją ant kryžiaus. O juk tik prieš keletą dienų Jis pats prikėlė iš mirties Lozorių. Kaip gyveno apaštalai žinodami, kad tai – kelio pabaiga? Kas belieka paprastam žmogui, jeigu net Tas, kuriam pakluso dvasios, kuris tramdė audringus vandenis, kuris keliais duonos gabalėliais pavalgydino minias, gydė nepagydomus ligonius, nieko nebegali padaryti prieš mirtį? Mirtis triumfuoja.

Kasdienybėje jau įpratome prie mirties. Naujienos apie mirtį mūsų nebestebina ir žinios apie katastrofas tampa tokios pat įprastos, kaip orų prognozės. Nebent pasaulį palieka artimas žmogus arba mus pačius aplanko mirties baimė ir laikinumo pojūtis. Tuomet mirties alsavimas primena gyvenimo trumpumą ir mūsų pabaigos neišvengiamybę.

Pasauliui mirtis tikrai yra pabaiga, o kapo duobė – paskutinė sustojimo vieta, kelio galas. Tačiau mums tai visiškai kita istorija. Kiekvieną dieną pasaulyje žudomi krikščionys. Daugeliui jų nereikėtų tiek bijoti, jei jie išsižadėtų Kristaus. Kas galėtų būti paprasčiau?.. Tiesiog pakeiti tikėjimą, ir lieki gyvas. Bet tūkstančiai vyrų, moterų, net vaikų pasirenka kankinystę, užuot atsisakę Viešpaties. Tai, kas pasauliui tėra vienas iš tikėjimų, jiems yra Gyvenimas, netgi tikresnis už regimą ir apčiuopiamą buitį. Mūsų dienų kankiniai yra gyvieji prisikėlimo liudininkai, savo gyvenimu paskelbiantys, kad už nukryžiavimų, peilių ašmenų, daugybės kankinimo įrankių yra Gyvenimas.

Tai – ne įsivaizdavimas. Šiandien mes skelbiame ir sveikiname vieni kitus, kad Kristus prisikėlė. Jo mirtis – tai mūsų mirtis šiam pasauliui, o Jo prisikėlimas yra ir mūsų prisikėlimas. Prisikėlimu ir viltimi turi būti pripildyta kiekviena mūsų gyvenimo diena. Mes jau dabar esame kviečiami gyventi su Juo!

Todėl atmeskime visa, kas veda į neviltį, baimę bei susinaikinimą. Mes, krikštyti Jo Krikštu, stiprinami Jo Kūnu ir Krauju, gaivinami Jo Žodžiu esame gyvenimo ir amžinybės vaikai. Ne tik patys galime žengti pro dangaus vartus, bet ir vesti vienas kitą, suklupus – pakelti ir visur, kur tik esame, ką tik darome, liudyti, kad Kristus prisikėlė, kad Jis nugalėjo mirtį!

Su Kristaus prisikėlimu!
Vyskupas Mindaugas Sabutis
Velykos, 2015

6 balandžio, 2015 - Posted by | Uncategorized

Kol kas komentarų nėra.

Parašykite komentarą

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: