Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Geroji psalmės naujiena

VIEŠPATS mano Ganytojas, man nieko netrūksta…
Žaliose pievose Jis mane guldo,
prie ramių vandenų gano.
Jis atgaivina mano gyvastį
ir veda teisumo takais, kaip dera jo vardui.
Nors einu per tamsiausią slėnį,
nebijau jokio pavojaus, nes Tu su manimi.
Tavo Ganytojo lazda ir vėzdas
apgins mane.
Tu padengi man stalą
mano priešų matomoje vietoje,
patepi dosniai mano galvą aliejumi;
sklidina mano taurė!
Tik gerumas ir ištikimoji meilė lydės mane
per visas mano gyvenimo dienas,
ir aš visados gyvensiu VIEŠPATIES Namuose. 


23 psalmė

Dvidešimt trečioji psalmė yra viena iš tų, kurias giedodami izraelitai išpažindavo savo pasitikėjimą Dievu. O jų pasitikėjimas buvo pagrįstas ne bergždžiomis viltimis, ne svajonėmis ir, tuo labiau, ne iliuzijomis, bet realiu Dievo veikimu, kurį jie atpažino tiek savo asmeniniame gyvenime, tiek ir Izraelio tautos istorijoje, ir apie kurį tėvai bylodavo savo vaikams, o šie perduodavo savo palikuonims.

Mums, krikščionims, ši mintis atrodo savaime suprantama. Vargu ar daug atsirastų tokių, kurie tvirtintų priešingai – esą žmonės rūpinasi Dievu. Net ir vadinamiesiems tradiciniams krikščionims, apsilankantiems bažnyčioje tik kartą metuose, mintis apie Dievą, kuris padeda žmogui, nėra svetima – tai išduoda jau pats jų atvykimo į “Dievo namus“ dėl visa ko faktas ir burtažodžiai (ne maldos), kartojami tikintis jais pelnyti Dievo palankumą ir išprašyti šiokių tokių gėrybių ar net loterijos aukso puodo.

Tačiau tai, kas mums šiandien atrodo savaime suprantama, – tikėjimas, kad Dievas rūpinasi žmogumi, o ne atvirkščiai, – kadaise reiškė tikrų tikriausią perversmą religinėje sferoje ir žmogaus mąstyme apskritai. Religijotyra, vadovaudamasi istoriniais šaltiniais, archeologine medžiaga, teigia, kad buvo laikai, o kai kuriose religijose taip yra ir dabar, kada žmonės patys globojo dievus, tikėdamiesi susilaukti jų palankumo. “Pirmuosiuose istoriškai žinomuose kultuose svarbiausia yra rūpintis dievybe ir tarnauti jai. … Žyniai pirmiausia buvo dievybės tarnai, privalantys ja rūpintis, kaip ir pasaulietinis tarnas rūpinasi savo viešpačiu“ (Gintaras Beresnevičius, Religijotyros įvadas).

Tačiau psalmės liudija tai, kad išrinktajai tautai aukščiau aprašytas požiūris į Dievą buvo svetimas. Tai Dievas ja rūpinasi, “guldo“, gano“, “atgaivina“, “veda“. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad Biblijoje, o ypač psalmėse, Dievą dažniausiai apibūdina veiksmažodžiai, kurie, kaip žinome, nurodo veiksmą. (Įdomu ir tai, kad senojoje hebrajų kalboje paprasčiausiai nėra būdvardžių, be kurių mes ir daugelis kitų tautų, neišsiverčiame, todėl ir žmogų, ir Dievą Biblijoje apibūdina veiksmažodžiai.)

Psalmistas drąsus, jis nebijo jokių pavojų, bet ne todėl, kad būtų visagalis, o todėl, kad savo viltis jis sudeda į Viešpatį. Dar daugiau, jis viliasi, kad Dievas jį ne tik apgins ir išves per vargus ir nelaimes, kuriuos išreiškia tamsos slėnio metafora, bet ir surengs vaišes, parūpins ir aliejaus, kuris buvo naudojamas valdovų inauguracijai, ir vyno, simbolizuojančio džiaugsmą, sėkmę. Šie įvaizdžiai, vertinant juos iš religijotyros pozicijos, buvo nauji ir kitoms religijoms svetimi, netikėti. Pavyzdžiui, geografiškai bene artimiausiai izraelitams babiloniečiai savo dievus “maitindavo“, padengdami jiems stalus su įvairiais valgiais, savo dievybes vaišindavo (ir tebevaišina) nemažai kitų religijų.

Skaitant šią ir kitas psalmes, bylojančias apie Dievą, kuris rūpinasi žmonėmis ir juos saugo, o ne pats laukia pagalbos, kirba mintis, kad, priešingai daugelio įsitikinimui esą išrinktajai tautai, iki ateinant ,,laikų pilnatvei“, buvo apreikštas tik Įstatymas, geroji naujiena apie Dievo malonę buvo skelbiama ir psalmėse, ir pranašų raštuose (užtenka perskaityti pranašo Ozėjo knygą – kuo ne Evangelija?), o galiausiai buvo apreikšta Žmogaus Sūnuje, jo gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu. Jis yra tas, per kurį Dievas atveria amžinojo gyvenimo vartus, kad, anot psalmės žodžių, mes visados gyventume Viešpaties namuose ne kaip tarnai, vykdydami šeimininko nurodymus ir tenkindami jo užgaidas, o kaip namiškiai, šeimos nariai.

A.M.

25 balandžio, 2015 - Posted by | Biblija, mintys |

Sorry, the comment form is closed at this time.

%d bloggers like this: