Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Skęstant valčiai

Tą pačią dieną, atėjus vakarui, jis tarė mokiniams: „Irkitės į aną pusę!“ Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys. Tuomet pakilo didžiulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ Atbudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu. O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ Juos pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“ Mk 4, 35-41

Gerai būtų, kad visos audros taip stebuklingai nurimtų ir laivai su žmonėmis neskęstų, kad tektoninės plokštės žemės gelmėse nustotų judėjusios ir žmonės – gyvi ir mirę – neliktų po griuvėsiais ir nuošliaužomis. Gerai būtų, kad vieną gražią dieną nurimtų visos stichijos, ir ne savaitei ar metams, o visiems laikams… Deja. Ir audros nenuščiūva, ir žmonės žūsta. Nelaimės, jos aklos ir kurčios, ištinka visus, ir ateistus, ir dievobaiminguosius. Atrodo, kad laiminga pabaiga įmanoma tik pasakose ir kai kuriose Biblijos istorijose. O gyvenime? Gyvenime būna visaip, būna net ir labai blogai, ir baisiai.

Tai ką daryti? Rėkti, šaukti, maištauti? Galima. Kartais atrodo, kad kitaip neįmanoma. Bet yra ir alternatyva. Užuot priekaištavus Dievui arba likimui, arba dar kam nors, galima pasikliauti Tuo, iš kurio yra viskas – iš mes, ir šėlstančios jūros, ir bekraštis kosmosas, – ir be kurio žinios niekas neįvyksta, kuris pasirūpina mumis labiau nei mes patys savimi.
Kas aš toks, kad aiškinčiau, koks turėtų būti pasaulis? Pamenate Jobo, nekaltai kentėjusio teisiojo istoriją? Jis irgi maištavo, irgi priekaištavo Dievui. O kuo viskas baigėsi? Kai Jobo nepaguodė nei filosofiniai, nei teologiniai jo draugų argumentai, prabilo pats Viešpats: ,,Kas temdo mano užmojį, kalbėdamas neapgalvotais žodžiai? Susijuosk diržu strėnas kaip vyras; aš tavęs klausiu, o tu man atsakyk! Kur tu buvai, kai dėjau žemės pamatus? Pasakyk, jei esi toks supratingas! … Argi kada nors savo gyvenime esi įsakęs, kad ateitų aušra ir prasidėtų diena?“ (plg. Jb 38 sk). Dievas leidžia Jobui suvokti, kad ne jam, trapiam kūriniui, perprasti Kūrėją, kad yra paslapčių, kurias atskleisti žmogus bejėgis. Jobui nelieka nieko kito, kaip tik atsakyti: ,,Iš tikrųjų kalbėjau apie tai, ko nesupratau, apie dalykus, viršijančius mane savo nuostabumu, kurių neišmaniau…“ (Job 42, 3).
,,Ko jūs tokie bailūs?“ – klausia Jėzus išsigandusių. Ne tik tų, kurie anuomet buvo su juo laivėje, bet ir visų kitų, sutrikusių, pasimetusių. Ne tik plaukiančių audringais vandenynais, bet ir gyvenimo stichijų svaidomų. Daug visokių baimių patiria žmogus savo kelionėje, kurią vadiname gyvenimu. Tačiau turbūt labiausiai bijom, kai jaučiamės vieniši, likę nežinioje. Tačiau jei tiki, kad nesi vienas, kad su tavimi yra Dievas, tuomet baimė silpsta, ją keičia viltis ir ramybė. Žinoma, audros nesiliaus, o galiausiai, net jeigu ir pavyktų išvengti visų įmanomų kančių ir įvairiausių nelaimių, tave praris didžioji stichija, mirtis, nepamirštanti nė vieno. Tačiau būtent tuomet tikėjimas, gal ir silpnas, svyruojantis ir sumišęs su abejonėmis, bus tai, į ką galėsi įsikibti, skęstant tavo valčiai.

A.M.

Reklama

birželio 21, 2015 - Posted by | Biblija, mintys |

Kol kas komentarų nėra.

Parašykite komentarą

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: