Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

“Žmogau, stokis ant kojų…“

Ir jis man tarė: “Žmogau, stokis ant kojų, ir aš kalbėsiu su tavimi!“ Jam kalbant, dvasia įėjo į mane ir pastatė ant kojų. Aš klausiausi to, kuris man kalbėjo. Jis sakė man: “Žmogau, siunčiu tave pas Izraelio vaikus, pas maištaujančias tautas, kurios sukilo prieš mane. Jie ir jų tėvai maištavo prieš mane iki pat šios dienos. Palikuonys, pas kuriuos tave siunčiu, yra įžūlūs ir kietaširdžiai. Bet tu jiems sakysi: “Taip kalba Viešpats Dievas“. Klausys jie ar atsisakys klausyti, nes tai maištingi namai, tegu sužino, kad tarp jų buvo pranašas. O tu žmogau, nebijok jų…

Ez 2, 1-6a

Pranašo Ezechielio knygos pradžioje aprašomas Būzio sūnaus kunigo Ezechielio (žr. Ez 1, 1-3) mistinis regėjimas, kurio metu “jį pasiekė Viešpaties ranka“ (Ez 1, 3b). Trumpai tariant, jis išvydo Dievo didybę, kurią, būdamas tik žmogus, galėjo nupasakoti tik netobulais simboliais. Tačiau tai nebuvo tik regėjimas. Netrukus Ezechielis išgirdo balsą. Galima įsivaizduoti, kaip jis tuo metu turėjo jaustis, nebent jau ir anksčiau buvo jį girdėjęs. Kai prieš daugiau nei dvidešimt metų sužinojau, kad maldoje neužtenka tik kalbėti Dievui, bet reikia ir klausytis, ką Dievas kalba, nejuokais susirūpinau. Neabejojau tuo, kad Dievas yra kalbėjęs pranašams ir per pranašus, neabejojau tuo, kad Dievas gali prabilti ir šiais laikais, bet tik ypatingiems asmenims, pasiekusiems “aukščiausiąją tikėjimo lygą“, bet ką reikėtų daryti eiliniam mirtingajam, nors ir tikinčiam Dievu, jeigu jis netikėtai išgirstų Dievo balsą? Kur ir į ką reikėtų kreiptis?

Taigi Ezechielis išgirsta balsą, kuris liepia jam stotis ant kojų. Dievas savo išrinktąjį neparklupdo, o tuo labiau nepargriauna, neprislegia nepakeliama transcendencijos našta, o pakelia ant kojų. Dievas pakelia, pastato žmogų, kad šis būtų tvirtas. Įpratusiam vaikščioti dviem galūnėmis žmogui tai atrodo savaime suprantama, kitaip ir būti negalima. O vis dėlto tai nėra labai paprasta. Ne tik dvasine, bet ir fizine prasme. Užtenka pamatyti vaikutį, virpančiomis kojytėmis žengiantį pirmuosius žingsnius. Arba sunkiai pavargusį, ant kojų vos bepastovintį galiūną. Taigi Dievas liepia Ezechieliui stotis ant kojų, būti tvirtam.

Ir ne tik liepia, bet ir įgalina atsistoti: “Jam kalbant, dvasia įėjo į mane ir pastatė ant kojų“ (2 eil.). Kai atrodo, kad nėr jėgų, kad esi silpnas, prisimink Tą, kuris tau ne tik davė gyvybę, bet ir visa kita, kas reikalinga, Tą, kuris ir sustiprina, ir pastato ant kojų. Savo silpnumo suvokimas yra nei kiek ne mažesnė Dievo malonė už tvirtumą, išmintį ir kitas malones, o gal ir didesnė, juk apaštalas Paulius ne šiaip sau korintiečiams rašė: “…mieliausiu noru girssiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje“ 2 Kor 12, 9b). Tačiau prieš tai apaštalas Paulius, maldavęs Viešpatį išvaduoti jį iš bėdos, kurią jis vadina dygliu kūne, netgi šėtono pasiuntiniu, išgirsta Dievo balsą: “Gana tau mano malonės, nes mano galybė tampa tobula silpnume“ (2 Kor 12, 9a). Ezechielis irgi ne savo jėgomis atsistoja ant kojų, ne pats save sustiprina, bet tai įvyksta Dvasios jėga.

“Aš klausiausi to, kuris man kalbėjo“ (Ez 2, 2b). Tai buvo tikra malda. Ne monologas, o pokalbis, dialogas. “Mono“ reiškia vieną, “dia“ – du. Balsas netyla, tačiau tam, kad jį girdėtum, reikia klausytis. Viešpats paaiškina pranašui, kad siunčia jį pas įžūlius, kietaširdžius maištininkus, į “maištingus namus“. Jei kas nors mums kenkia, “maištauja“ prieš mus, su tokiais mes paprastai nenorime turėti reikalų, šalinamės jų, tačiau Dievas nesivadovauja mūsų logika ir mūsų taisyklėmis. Nepaisant mūsų maištavimo, – kiekviena nuodėmė yra maištas, priešgyniavimas, sukilimas, – Viešpats nesišalina mūsų, ir apie tai byloja visa Biblija, pradedant pasakojimu apie pirmąjį žmogaus nuopuolį. Nusižengę Dievo nustatytai tvarkai žmonės slepiasi, o Dievas išeina ieškoti jų ir klausia: “Kur tu esi?“

Ezechielis tikriausiai sunerimsta, juk ne pas “gėriečius“ jis siunčiamas, ir gali būti, kad niekas jo nelaukia, gali būti, kad jį ištiks kartus daugelio kitų pranašų likimas, todėl Dievas jam sako: “O tu, žmogau, nebijok jų“ (Ez 2, 6a). Mes daug ko baiminamės. Baimės pojūtis gali būti malonė, padedanti išvengti pavojaus, tačiau per didelė baimė paralyžiuoja. Jos tikriausiai niekada neišvengsime, baimę pajunta ir drąsuoliai, nes “baimė yra mūsų egzistencijos dalis, atspindinti mūsų priklausomybes ir žinojimą, kad esame mirtingi“ (Fritz Riemann, Pagrindinės baimės formos). Tačiau jei pasitiki ne savimi ir ne savo ribotomis jėgomis, o Tuo, kuris yra nepalyginti galingesnis už tave, net jeigu tavo tikėjimas, anot Jėzaus, “mažas kaip garstyčios grūdelis“, gali atlaikyti net ir didžiausią pavojų. Tokie buvo pranašai ir visi kiti Dievo žmonės, atsiųsti į pasaulį kaip jo pasiuntiniai. Stiprūs ne iš savęs, bet Dievo galia.

A. M.

Reklama

liepos 6, 2015 - Posted by | Biblija, mintys | , , , , , ,

Sorry, the comment form is closed at this time.

%d bloggers like this: