Ilgi skvernai dar ne viskas. Mk 12, 38-40

Mokydamas Jėzus kalbėjo: “Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbės vietas vaišėse. Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda. Jų laukia itin griežtas teismas.“ Mk 12, 38-40
Evangelijose nerastume nė vieno fragmento, kuriame būtų girdėti Jėzaus įspėjimas saugotis nusidėjėlių, išskyrus rūstų pespėjimą tiems, kurie pastūmėtų į nuodėmę ”mažutėlį”. Galima pamanyti, kad mielas Viešpats ar bent jau tie, kuriems rūpėjo išsaugoti jo mokymą ir perduoti jį ateities kartoms, kažką pamiršo ar supainiojo. Ir protingiau, ir logiškiau būtų saugotis ne tų, kurie moko Dievo Žodžio ir liepia jo laikytis, o tų, kuriems jis nerūpi, nusidėjėlių ir bedievių…

Kas čia tokio – ”vaikščioti su ilgais drabužiais”? Tuo labiu, kad kitokio sukirpimo drabužių anose geografinėse platumose anais laikais tikriausiai nė nebuvo. Sunku būtų patikėti, kad paties Jėzaus mokiniai būtų vilkėję kitokius apdarus. Juk ir šiandien jie, užuot vaikęsi madų ir ilgas, kulkšnis siekiančias albas pakeitę trumpaskverniais švarkeliais, laikosi senolių tradicijos. O ir ”sveikinimai aikštėse”, ”pirmieji krėslai sinagogose” ir ”garbės vietos vaišėse” toli gražu nėra didžiosios nuodėmės, būna už jas ir didesnių, ir sunkesnių. Visa tai, ką čia išvardijo Jėzus, tėra tik garbėtroška, kuri nesvetima ne tik Rašto aiškintojams, didikams ir karvedžiams, bet ir eiliniams. Tuo labiau, kad didesni, o kai kur iš minkštesni, krėslai stovi ne tik sinagogose, bet ir bažnyčiose, ir sėdi juose ne bet kas. O vis dėlto… Tik vienas Dievas gali objektyviai įvertinti kuri ir kieno nuodėmė sunkesnė ar lengvesnė. Tuo labiau, kad garbės troškimas, neatskiriamai susijęs su puikybe, dažniausiai yra ne šiaip nuodėmė, o yda, iš kurios kyla daugybė kitų blogybių.

Tačiau tai dar ne viskas. Jėzus apibūdina ne tik kaip tie Rašto aiškintojai atrodo ir ką jie mėgsta, bet ir tai, ką jie daro. ”Suryja našlių namus”. Ryti galima daug ką. Nelygu ką rysi. Našlė anais laikais buvo silpna, jai buvo reikalinga pagalba (plg. Levirato įstatymą Izraelyje), taigi ”suryti” jos namus – baisi nuodėmė, verta Dievo rūstybės. Net jei rajūnas ir meldžiasi už ją, ir ne bet kaip, o ilgai (malda juk irgi nusipelno atlygio, tiesa?), jo laukia itin griežtas teismas. Ir nesvarbu, ar meldžiasi sinagogoje, ar bažnyčioje. Ne viskas, kas daroma Dievo vardu arba Dievui, yra šventa. Net ir malda, ir liturgija, ir kitos vadinamosios religinės ”praktikos” gali būti blogis, ilgesnis už ilgų drabužių skvernus.

A.M.