Ateina dienos… (Jer 33, 14-16)

,,Štai ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš įvykdysiu pažadą, duotą Izraelio namams ir Judo namams. Tomis dienomis, atėjus laikui, atželdinsiu Dovydui teisumo atžalą. Jis įvykdys krašte teisingumą ir teisumą. Tomis dienomis Judas bus išgelbėtas ir Jeruzalė gyvens saugiai. Štai vardas, kuriuo ji bus vadinama: VIEŠPATS yra mūsų teisumas.“ Jer 13, 14-16
Skaitant šias ir kitas panašias pranašo Jeremijo knygos eilutes bei analogiškus kitų pranašų knygų epizodus, turbūt ne vienam kyla klausimas, ar tai, ką jie prieš maždaug pustrečio tūkstančio metų rašė, yra aktualu mums, gyvenantiems jau ,,po Kristaus“. Mes, krikščionys, juk tikime, kad Dievas savo pažadus, duotus tikėjimo protėviams, ir visas pranašų ištarmes apie laukiamą Mesiją jau išpildė. Tas laikas jau atėjo, Dievui atsiuntus savo Sūnų. Ne per daug nuostabu, kad yra krikščionių, teigiančių, jog Senojo Testamento knygos mums nėra aktualios, nes jų skelbiama žinia buvusi svarbi tik ,,iki Kristaus“, taigi esą nieko tokio, jeigu jos šiandien dulka knygų lentynose.
Žinia, kiekvieną Biblijos eilutę, kiekvieną jos fragmentą reikia skaityti, atsižvelgiant į bendrą kontekstą, kitaip rizikuosime nesuprasti minties ir suklysti. Ta pati taisyklė galioja ir aukščiau esančioms Jeremijo knygos eilutėms, tačiau ir atsižvelgiant į kontekstą nieko kito nesužinome, kaip tik tai, kad Dievas, per pranašą kreipdamasis į įvairiausių vargų nualintą tautą, žada, atėjus metui, ją išgelbėti. Atrodo, belieka pasidžiaugti, kad Dievas savo žodžių neišsigynė ir juos ištesėjo, o tie, kurie atpažino ,,teisumo atžalą“, tai yra Mesiją, yra palaiminti. Amen?
O vis dėlto pranašo Jeremijo tautai kadaise ištarti vilties kupini žodžiai lieka aktualūs ir ,,po Kristaus“. Ir ne tik todėl, kad juos dažnai prisimename Advento metu, laukdami Mesijo atėjimo į pasaulį, o kartu ir į laiką, šventės, bet dar ir todėl, kad tos dienos ir tas laikas, apie kurių atėjimą Jeremijo lūpomis byloja Dievas, yra ir šiandien. Viltis buvo reikalinga ne tik tremtyje esančiai arba iš jos grįžusiai Jeremijo tautai, ne tik Jėzaus amžininkams, bet ir visais laikais. O ir Dievo pažadas pildėsi ne tik praeityje, kai Izraelis, grįžęs į nuniokotą Pažado žemę, kūrėsi joje iš naujo, ne tik tada, kai Betliejuje gimė mažas, bejėgis kūdikėlis – ,,Dievas su mumis“, – bet ir šiandien, kai aplink girdėti, regis, tik blogos naujienos, kai viršų ima neapykanta, smurtas, kerštas…
,,Štai ateina dienos…“, – kalbėjo pranašas sutrikusiems savo amžininkams. ,,Štai ateina dienos“, – girdime šiandien. Tik nepražiopsokime, nes jos ateis ne po šviesmečių ir netgi ne po metų – jos ateina dabar. Dabar praeina tai, kas buvo sena, ir atsiranda nauja (plg. 2 Kor 5, 17), nes Dievo malonė skirta ne tik pranašo Jeremijo laikams, ne tik prieš du tūkstančius metų gyvenusiems ,,žydams ir graikams“, bet ir dvidešimt pirmojo amžiaus žmonės, pavargusiems ir nerimaujantiems ne mažiau už sentėvius. ,,Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena“ (2 Kor 6, 2b).

A.M.

Sujuostos strėnos, Lk 12, 35

,,Tebūnie jūsų strėnos sujuostos…“, – ragina Jėzus (Lk 12, 35). Simboliška, kad bažnyčiose šie žodžiai dažnai atkartojami paskutinį liturginių metų sekmadienį, vadinamą Amžinybės sekmadieniu – juk ateis metas, ir kiekvienas sulauksime paskutinio savo sekmadienio ar kitos paskutinės savo gyvenimo laike dienos, po kurios jau nebebus nei dienų, nei savaičių, nei metų, nes ir laiko nebus. Ir nebeskaičiuosime savaitės dienų, nei mėnesių, nes ,,viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena“ (2 Pt 3, 8). Tačiau kol dar esame čia, kur tiksi laikrodžiai, turime skaičiuoti savo valandas, o kartais ir sekundes. Ir gamtos dėsniai mus čia veikia, taigi ir jų privalome paisyti. Tačiau pravartu nepamiršti ir Viešpaties žodžių, kad toji diena neužkluptų netikėtai, it vagis, kurio nesitikime (plg Lk 12, 39; 1 Tes 5, 2. 4).
Jei žinotum, kada tai įvyks, galėtum viską kruopščiai suplanuoti, deramai pasirengti, ,,tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino…“ (Mk 13, 32), todėl Jėzaus žodžiai įgauna ypatingą svarbą, o Amžinybės sekmadienis yra daugiau nei simbolis.
Ką reiškia susijuosti strėnas? Jėzaus laikų žmonėms tai buvo labai aišku, nes tikriausiai visi vilkėjo ilgus, platokus apdarus, kurie ne tik dirbant, bet ir einant, o tuo labiau bėgant, turėjo būti sujuosti, surišti, kad netyčia neužmintum ant skverno ir neparvirstum. Trumpai tariant, susijuosti strėnas arba juosmenį buvo ne mažiau svarbu nei šių laikų vyrams susijuosti kelnes diržu. Bet tai dar ne viskas. Jėzaus klausytojai turėjo gerai žinoti vieną įvykį, svarbų ne tik jame kadaise dalyvavusiems jų protėviams, bet ir visiems visais laikais gyvensiantiems jų palikuoniams. Tai buvo Paschos naktis. Prieš Viešpačiui juos išvedant iš nelaisvės, protėviai valgė Paschos avinėlį, bet prieš tai jiems buvo duotas nurodymas: ,,Jį turėsite valgyti taip: susijuosę juosmenį, apsiavę kojas ir su lazda rankoje, valgysite jį paskubomis“ (Iš 12, 11). Reikėjo būti pasirengusiems įvykiui, kuris vieniems, atneš pražūtį, kitiems – išvadavimą.
Toji valanda, kuri išmuš ir mums, turėtų būti panaši į aną, Paschos, naktį. Ir jūros bangos, kurios prasiskyrė izraelitams, bet apsėmė egiptiečius, šėls. Ir Paschos Avinėlis, ,,vieną kartą paaukotas, kad atsilygintų už visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, o jo laukiančiųjų išganymui“ (Hbr 9, 28). Todėl ir reikia ištvermingai laukti, būti pasirengusiems, kad toji valanda reikštų ne sielvartą – užklupęs vagis džiaugsmo po savęs juk nepalieka – ir ne pražūtį, o susitikimą su Jėzumi, išganymą.
Post Scriptum. “Kas moko žmones mirti, tas juos moko gyventi“ (Michel de Montaigne)

A.M.

(Lietuvos ebangelikų kelias, nr. 10-11)