Susitikus su Dievu

,,Vargas man, nes esu žuvęs…“, – dejavo Izaijas, šventykloje patyręs Dievo didybę ir savo menkumą (Iz 6, 5a). ,,Ak, Viešpatie Dieve!“ – vaitojo Jeremijas, išgirdęs, kad Dievas išsirinko jį būti pranašu Jer 1, 6a). Dieviškas apreiškimas juos abu ištiko tam nepasirengusius, – Biblijoje visada taip, – ir jo nenusipelniusius. Jei manote kitaip, vadinasi, neatidžiai skaitote Bibliją ir nepažįstate Dievo. Galbūt ir kyla pagunda manyti Izaiją buvus vertą Dievo malonės, – šiaip ar taip juk šventykloje, o ne bet kur šis vyras buvo, – bet jo atsakas į apreiškimą bylojo bent jau tai, kad jis pats tikrai nelaikė vertu. Užuot nudžiugęs, kad regi tai, kas ne bet kam yra leista, Izaijas išpažįsta savo nevertumą: ,,Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, ir savo akimis regiu Valdovą, Galybių Viešpatį“ (Iz 6, 5b). Šiuo atveju nebūtina pasižymėti puikiu teksto suvokimu, kad suprastum, jog Izaijas, kalbėdamas apie suteptas lūpas, mintyje turi tikrai ne gėrimus ir ne gardžius valgius.

Jeremijas, nors ir kilęs iš kunigų giminės (žr. pačią Jeremijo knygos pradžią), išgirdęs, kad Viešpats jį jau seniausiai, dar prieš gimstant, paskyręs pranašu tautoms, nepuola į džiaugsmo ekstazę, o sutrinka: ,,Aš juk nemoku kalbėti! Esu tik vaikas!“ (Jer 1, 6b). Apie pasididžiavimą ir šiuolaikinėje psichologijoje akcentuojamą aukštą savivertę nėra nė minties. Jeremijas buvo realistas, supratęs, kad tokia misija – būti ,,pranašu tautoms“ – yra per sunki žmogui. Abu, Izaijas ir Jeremijas, patyrė tikro, gyvojo, Dievo artumą, prieš kurį galima tik netekti žado ir apstulbti. Stabai – kas kita, nes jie tik paties žmogaus rankų ar vaizduotės padarinys.

Kas vyksta toliau? …

Toliau galite skaityti internetiniame dienraštyje Bernardinai.lt ir laikraštyje “Lietuvos evangelikų kelias“, 2016 m, Nr. 1-2.

A.M.