Velykinis Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo sveikinimas

Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas; galų gale Jis pakils kaip liudytojas žemėje. (Job 19,25)
Mieli broliai ir seserys Kristuje,

Jobo knyga yra tikriausiai vienas seniausių Šventojo Rašto tekstų. Čia mes matome visa praradusį žmogų, apie kurį pats Dievas kalbėjo kaip apie teisųjį, bet bičiuliai manė, kad dėl pražuvusio turto, vaikų, sveikatos ir viso kito esąs kaltas jis pats. Tarnai, kaimynų vaikai, net žmona šalinosi jo, nes to Jobo, kurį visi pažinojo, neliko – tik sergantis, dvokiantis, kenčiantis žmogus.

Ir štai Jobo šauksmas: Mano Atpirkėjas gyvas. Hebrajų kalboje atpirkėjas – artimiausias giminaitis žydų tautoje, galėjęs iš vergijos atpirkti savo artimuosius arba jų prarastą turtą. Nors mus nuo Jobo skiria tūkstantmečiai, tačiau jo padėtis artima kiekvienam žmogui. Kūniška ir dvasinė negalia, praradimai, baimė, nuodėmė, mirtis – visa tai tikrovė, kurioje gyvename. Ir jei kažką dar įsivaizduojame turintys šiandien, puikiausiai suprantame, kad to neturėsime rytoj. Mūsų kūnas eina senyn, su amžiumi retėja giminaičių ir artimųjų gretos, žemiški dalykai, į kuriuos sudėjome viltis, pranyksta. Pasaulio gyvenimas kasdien pateikia begales atmainų – vakare atgulę poilsio, nežinome, kokiame pasaulyje pabusime. Pagaliau – mirtis, kurios akivaizdoje visa, ką turime, kuo pasikliaujame, ką branginame, nebetenka jokios prasmės, nes niekas, jai prisiartinus, mums nepadės.

Dėl mūsų protėvių ir dėl mūsų pačių nuodėmės esame praradę gyvenimą. Tačiau mūsų tikrovė kita nei Jobo. Šiandien mums nereikia vien viltis, kad Atpirkėjas gyvas. Šiandien mes ž i n o m e, kad Jis gyvas. Juk pats Viešpats Jėzus Kristus, prisiimdamas mūsų kalčių naštą, tapo panašus į mus. Kaip Jobas – visiškai atmestas, paniekintas, pažemintas. Ir tai tik dėl mūsų kalčių. Mirdamas ant kryžiaus Jis tapo mūsų Atpirkėju, artimiausiu giminaičiu, sugrąžinusiu, išpirkusiu mūsų nuosavybę – amžinąjį gyvenimą, teisumą, Dievo vaikų garbę. Jėzus Kristus išpildė Jobo, visos žmonijos ir kiekvieno mūsų troškimą, kad atsirastų Atpirkėjas ir aprengtų mus savo teisumu, apdovanotų savo turtais ir už mus laiduotų savo gyvybe.

Todėl šiandien, švęsdami Prisikėlimą ir liudydami tai, ką jis troško pamatyti, drauge su tikėjimo protėviu Jobu tarkime: Ž i n a u, kad mano Atpirkėjas gyvas. Išpažinkime tai visa savo esybe, nes savo mirtimi Jis nugalėjo mirtį. Trečios dienos rytą prisikeldamas Jėzus Kristus parodė, kad Jis yra Viešpats, kad Jis tikrai yra kelias, tiesa ir gyvenimas.
Atminkime tai ne tik šiandien, bet būtinai kasdien, kad Atpirkėjas yra gyvas ir kad Jis su begaline meile, gailestingumu, Žodžiu bei Šventaisiais Sakramentais dalyvauja savo tautos – Bažnyčios gyvenime, ir gano savuosius žmones, vesdamas į Gyvenimą. Ir niekas niekada negalės mūsų atskirti nuo Jo meilės, nes Jo ištikimoji meilė amžina!

Aleliuja! Kristus prisikėlė!

Brolis Kristuje,
Vyskupas Mindaugas Sabutis
2017 Velykos

Apie mane. Ir apie tave

Kaskart, skaitydamas vieną graudžiausių Biblijos istorijų, pasakojančią apie mūsų nuopuolį, išgirstu kažką nauja, o kartu ir gerai, net iki skausmo, žinomą, tik ne teoriškai, ne iš vadovėlių, o iš savo patirties. Todėl ši istorija dar graudesnė, skaudesnė, nes byloja ne tik apie protėvių, pirmųjų, antrųjų ir visų paskesnių, bet ir apie mano nuodėmę. Ir aš, kaip tie biblinės dramos veikėjai, atsiradau pasaulyje, prie kurio niekuo neprisidėjau. Visa tai, kas egzistuoja, kas mane supa, ką Biblija vadina Edeno sodu, yra Dievo dovana, malonė. Ir man, kaip protėviams, Viešpats pavedė rūpintis šiuo sodu-pasauliu, prižiūrėti jį, nes ir aš, kaip pirmieji žmonės, sukurtas pagal Dievo atvaizdą (plg. Pr 1, 27), nors ir nelengva tuo patikėti, – ne tik žvelgiant į veidrodį, bet ir į sielos gelmes, – tačiau tikiuosi, kad apaštalas Paulius korintiečiams nemelavo, teigdamas, jog mes, krikščionys, esame Dievo šventyklos, jog mumyse gyvena pati Dievo Dvasia (plg 1 Kor 3, 16), nors patys iš savęs mes esame niekas (plg 1 Kor 1, 26-29).

O ir tai, kas nutiko Edeno sode, yra ne tik protėvių, bet ir mano drama. Niekuo nesiskiriu nuo jų – nei išmintingesnis už juos, nei geresnis. Jie užsimanė būti kaip Dievas, nepaisant to, – skaudžiai ironiška, ar ne? – kad buvo sukurti pagal Dievo atvaizdą. To paties norėjau ir aš – būti visagalis, pats nuspręsti,, kas man gera ir kas pikta, užuot klausęs Dievo balso ir laikęsis nuo amžių nustatytos tvarkos.. Juk žinojo biblinės dramos moteris, – koks skirtumas, jos vietoje, tai yra pirmesnis prie uždrausto gero ir pikto pažinimo medžio, galėjo būti ir vyras, – kad tas medis ir jo vaisiai ne jiems – žinojau ir aš. Tik kas iš to, nes žinoti – dar ne viskas. Žinoti negana.

Mano panašumas į juos, į Edeno žmones, tuo dar nesibaigia. Mes lyg dvyniai, lyg vandens lašai panašūs. Ir man, kaip tai moteriai, uždraustas vaisius atrodė geras, žavus, atversiantis akis, tai yra duosiantis išminties. Ir aš, kaip ji, pasikėsinau. Ne į obuolį ar į kokį kitą žemės sodų vaisių, o į Dievo nustatytą moralinę tvarką, prie kurios nevalia kišti nagų, nes skaudžiai atsirūgs. Mirtimi. Ir tai dar ne viskas. Ar kada pagalvojote, kodėl toji moteris pasidalijo grobiu su kitu žmogumi, šiuo atveju su vyru? Todėl, kad vienam sunkiau. Jie darai bloga ne vienas, su kitu, o dar geriau – su kitais ir kitomis, kaltės našta atrodo lengvesnė. Ir atsakomybę gali užkrauti ant kito pečių.

O paskui jie, tie žmonės iš Biblijos, išsigando, išvydę esą nuogi. Nuogumas būna ne tik fizinis. Nuogas – tai silpnas, bejėgis, pažeidžiamas. Tokie pasijuto ir jie, kai atsivėrė akys. Užuot išvydę savyje dievus, jie suprato esą bejėgiai. Ne tik jie, bet ir aš. Jie bandė kažkuo prisidengti, slėpėsi tarp medžių. Ir aš taip pat. Slepiamės nuo kitų, nuo Dievo ir nuo savęs – juk ir sau nėra malonu prisipažinti, kad esu kaltas, kad esu silpnas, kvailas. (Argi ne silpnas, jei pasiduodu pagundai? Argi ne kvailas, jei darau tai, kas man užtraukia nelaimę?)

O kas toliau? Dievo balsas: ,,Kur tu?“

 

A.M. Lietuvos evangelikų kelias, 2017, nr. 3