Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Apie mane. Ir apie tave

Kaskart, skaitydamas vieną graudžiausių Biblijos istorijų, pasakojančią apie mūsų nuopuolį, išgirstu kažką nauja, o kartu ir gerai, net iki skausmo, žinomą, tik ne teoriškai, ne iš vadovėlių, o iš savo patirties. Todėl ši istorija dar graudesnė, skaudesnė, nes byloja ne tik apie protėvių, pirmųjų, antrųjų ir visų paskesnių, bet ir apie mano nuodėmę. Ir aš, kaip tie biblinės dramos veikėjai, atsiradau pasaulyje, prie kurio niekuo neprisidėjau. Visa tai, kas egzistuoja, kas mane supa, ką Biblija vadina Edeno sodu, yra Dievo dovana, malonė. Ir man, kaip protėviams, Viešpats pavedė rūpintis šiuo sodu-pasauliu, prižiūrėti jį, nes ir aš, kaip pirmieji žmonės, sukurtas pagal Dievo atvaizdą (plg. Pr 1, 27), nors ir nelengva tuo patikėti, – ne tik žvelgiant į veidrodį, bet ir į sielos gelmes, – tačiau tikiuosi, kad apaštalas Paulius korintiečiams nemelavo, teigdamas, jog mes, krikščionys, esame Dievo šventyklos, jog mumyse gyvena pati Dievo Dvasia (plg 1 Kor 3, 16), nors patys iš savęs mes esame niekas (plg 1 Kor 1, 26-29).

O ir tai, kas nutiko Edeno sode, yra ne tik protėvių, bet ir mano drama. Niekuo nesiskiriu nuo jų – nei išmintingesnis už juos, nei geresnis. Jie užsimanė būti kaip Dievas, nepaisant to, – skaudžiai ironiška, ar ne? – kad buvo sukurti pagal Dievo atvaizdą. To paties norėjau ir aš – būti visagalis, pats nuspręsti,, kas man gera ir kas pikta, užuot klausęs Dievo balso ir laikęsis nuo amžių nustatytos tvarkos.. Juk žinojo biblinės dramos moteris, – koks skirtumas, jos vietoje, tai yra pirmesnis prie uždrausto gero ir pikto pažinimo medžio, galėjo būti ir vyras, – kad tas medis ir jo vaisiai ne jiems – žinojau ir aš. Tik kas iš to, nes žinoti – dar ne viskas. Žinoti negana.

Mano panašumas į juos, į Edeno žmones, tuo dar nesibaigia. Mes lyg dvyniai, lyg vandens lašai panašūs. Ir man, kaip tai moteriai, uždraustas vaisius atrodė geras, žavus, atversiantis akis, tai yra duosiantis išminties. Ir aš, kaip ji, pasikėsinau. Ne į obuolį ar į kokį kitą žemės sodų vaisių, o į Dievo nustatytą moralinę tvarką, prie kurios nevalia kišti nagų, nes skaudžiai atsirūgs. Mirtimi. Ir tai dar ne viskas. Ar kada pagalvojote, kodėl toji moteris pasidalijo grobiu su kitu žmogumi, šiuo atveju su vyru? Todėl, kad vienam sunkiau. Jie darai bloga ne vienas, su kitu, o dar geriau – su kitais ir kitomis, kaltės našta atrodo lengvesnė. Ir atsakomybę gali užkrauti ant kito pečių.

O paskui jie, tie žmonės iš Biblijos, išsigando, išvydę esą nuogi. Nuogumas būna ne tik fizinis. Nuogas – tai silpnas, bejėgis, pažeidžiamas. Tokie pasijuto ir jie, kai atsivėrė akys. Užuot išvydę savyje dievus, jie suprato esą bejėgiai. Ne tik jie, bet ir aš. Jie bandė kažkuo prisidengti, slėpėsi tarp medžių. Ir aš taip pat. Slepiamės nuo kitų, nuo Dievo ir nuo savęs – juk ir sau nėra malonu prisipažinti, kad esu kaltas, kad esu silpnas, kvailas. (Argi ne silpnas, jei pasiduodu pagundai? Argi ne kvailas, jei darau tai, kas man užtraukia nelaimę?)

O kas toliau? Dievo balsas: ,,Kur tu?“

 

A.M. Lietuvos evangelikų kelias, 2017, nr. 3

Reklama

balandžio 8, 2017 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą