trumpai drūtai apie evangelikus liuteronus

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis apie evangelikus liuteronus

Atvaizdai

,,Jėzus rodo monetą

su Tiberijaus profiliu

tas atvaizdas be meilės

apyvartoj valdžia“

(Tomas Tranströmer, Trys strofos)

——————————————————

Moneta, kaip ir atvaizdas, bejausmė, negyva. Net ir didelės vertės, nukalta iš gryno aukso. Tiesa, pati bejausmė, bet gali pažadinti įvairiausius jausmus, nuo džiaugsmo iki neapykantos. O ir atvaizdas – nelygu koks ir kieno.

Tačiau sugrįžkime prie istorijos, kurią mintyje turėjo neeilinis poetas, kurdamas strofą apie Jėzų ir ciesoriaus atvaizdą.

Fariziejai tariasi, kaip Jėzų ,,sugauti kalboje“, kitaip tariant spendžia jam spąstus, kad turėtų pretekstą jį apkaltinti. Neparankus jis buvo tautos politiniam ir religiniam elitui. Mesijas, jų manymu, turįs būti kitoks. Šis vyras, nors žmonių ir laikomas didžiu pranašu, o gal ir paties Aukščiausiojo siųstuoju, negalįs būti nuo Dievo. Taigi fariziejai šįkart patys neina pas jį – nusiunčia savo mokinius. Tiesa, pas Jėzų šie atvyksta kartu su romėnams lojalaus karaliaus Erodo šalininkais, su kuriais, kaip byloja anų laikų žinovai, jie nebuvo linkę draugauti. Tačiau priešiškumas Jėzui juos nors laikinai suvienija.

„…valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ – teiraujasi atvykusieji (Mt 22, 17). Jei atsakys, kad valia, erodininkams atsakymas patiks, tačiau tik ne fariziejams. Jei atsakys, kad nevalia, patenkinti liks pastarieji, tačiau Erodą ir jo šalininkus, kaip ir okupantus romėnus, toks atsakymas užrūstins.

Jėzaus atsakymas palieka juos be žado. Paprašęs parodyti jam ,,mokesčių pinigą“, denarą, kuriame buvo įspaustas tuometinio valdovo atvaizdas, ir apžiūrėjęs jį, Mokytojas taria: ,,Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). Atsakymas lyg iš diplomatijos vadovo. Nieko neprikiši. Bet ne tai svarbiausia. Daugelis jame girdi priminimą apie pareigas valdovų, valstybės ir Dievo atžvilgiu, apie tai, beje, rašo ir apaštalas Paulius. Tačiau ne mažiau, o gal dar labiau, svarbu tai, kad Jėzus primena kas yra kas: net ir ciesorius, kurio atvaizdas ir vardas iškalti monetoje, yra žmogus, taigi mirtingasis. O Dievas, kurio atvaizdo nėra ir net negalėtų būti ant jokio pinigo, yra amžinas. Ir ne tik tai.

Ciesoriai reikalauja, kad jų vardai būtų nuolat ir garsiai kartojami, o Dievas įsako netarti Jo vardo; ciesorių atvaizdai jų garbei kalami monetose, paminkluose ir t. t., o Dievas įsako Jo nevaizduoti (gal todėl, kad dieviškasis atvaizdas turi būti matomas žmoguje? Plg. Pr 1, 26-27).

Taip, ciesoriai galingi, jie užkariauja ir valdo, jie priverčia drebėti iš baimės. O Dievas yra meilė (plg. 1 Jn 4, 16).

A.M.