Apie tikėjimu virtusį nuoširdų netikėjimą

,,Vieno iš Dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių žaizdų ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą, ir jeigu neįkišiu rankos į jo šoną, netikėsiu.“

Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įbesk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Ištiesk ranką ir įkišk į mano šoną; jau nebebūk netikintis, būk tikintis.“ Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“

Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.“ Jn 20, 24-31

Man atrodo, apaštalo Tomo, kartais vadinamo pirmuoju protestantu, nenoras aklai tikėti draugų liudijimu, byloja ne tik apie didelį šio žmogaus sielvartą, ištikusį jį po Jėzaus mirties (lengva tikėti, kai viskas gerai ir gražu, bet tikėti tada, kai ištinka nelaimė, būna žymiau sunkiau, tačiau toks tikėjimas būna ir tikresnis), bet ir apie jo nuoširdumą.

Šis žmogus galėjo paprasčiausiai prisitaikyti prie savo draugų, panašiai kaip ne vienas žmogus Atgimimo metais prisitaikė prie daugumos, masiškai plūdusios į bažnyčias, galėjo elgtis kaip „visi“, bet ne… Tomui, kuris buvo vadinamas Dvyniu, svetimas prisitaikėliškumas, juk jam netikėti draugų pasakojimu, visų pirma, buvo nenaudinga: kaip į tai pažiūrės bičiuliai, ką jie pagalvos, gal pasmerks?

Jėzaus ateina dar kartą, tik šįsyk jau dėl vienintelio Tomo. Jam brangus kiekvienas, ne tik tikintis, bet ir abejojantis, ir netikintis. Todėl nieko nuostabaus, kad tas, kuris vakar netikėjo, tampa ištikimu Prisikėlusiojo liudytoju.

A.M.