Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

apie Dievo karalystę

… Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega, ar keliasi, ar naktį, ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo. Mk 4, 26-29

Biblijos ekspertai teigia, kad palyginimai – jie dar vadinami parabolėmis, alegorijomis – sudaro daugiau kaip trečdalį mums išlikusio Jėzaus mokymo. Tiesa, nereikėtų manyti, kad Jėzus buvo vienintelis toks išmintingas ano meto pedagogas ar psichologas, mokėjęs teologines, moralines ir egzistencines tiesas perteikti savo meto žmonėms, kurie ne tik nebuvo įgiję jokių mokslinių laipsnių, bet ir galbūt nemokėjo skaityti. Šį mokymą metodą taikė bene visi to meto rabinai, be to, palyginimai yra neatsiejama judėjų folkloro dalis. Palyginimais buvo galima pasiekti kiekvieno žmogaus protą ir širdį. Tačiau tai dar ne viskas. Palyginimams buvo būdinga ne tik tai, kad juos galėjo suprasti ir Rašto aiškintojai, ir kariai, ir piemenys, bet ir tai, kad žinia, kurią jie perteikdavo, dažniausiai nustebindavo, netgi priblokšdavo klausytojus. Iš graikų kalbos mus pasiekė žodis “paradoksas“, kuris pirmiausia buvo vartojamas pažymėti neįprastam reiškiniui ar įvykiui, neatitinkančiam lūkesčių, įsitikinimų, prieštaraujančiam įprastoms taisyklėms. Turbūt kaip tik dėl šio elemento, t. y. paradokso, palyginimai buvo labiausiai veiksminga mokymo priemonė, nes turėdavo ilgam išlikti juos girdėjusių atmintyje. Trumpai tariant, jie buvo nenuobodūs.

Iš šio ir kitų panašių palyginimų matome, kad Jėzus palyginimais kalbėjo ir apie tai, kas, regis, viršija mūsų žmogišką supratimą, ko neįmanoma sutalpinti ir į storiausius teologijos žinynus. Dievo karalystė. Kokia ji? Kada ji ateis? Pastarasis klausimas nedavė ramybės Jėzaus amžininkams. Neduoda jis ramybės ir šių dienų žmonėms, bent jau tiems, kurie žemiškose karalystėse neišsitenka ir kurių tos žemiškosios karalystės su savo santvarkomis ir teikiamomis gėrybėmis, netgi privilegijomis, netenkina.

Jėzaus palyginimas apie sėklą, kuri auga be žmogaus intervencijos, be jo pastangų, neskaitant sėjos veiksmo, kuriuo ši pamoka prasideda, byloja, jog Dievo karalystė ,,ateina nepastebimai“ (šie paties Jėzaus žodžiai yra Evangelijos pagal Luką fragmente, kuriame Jėzus atsako fariziejams į jų klausimą kada ateis Dievo karalystė). Ji ateina be triukšmo, be fejerverkų, ir nedaugelis ją pastebi, nes Dievas ne įsiveržia it okupantas, bet veikia tyliai. Juk ir mūsų gyvenime yra panašiai: tie, kas griauna ir naikina, daro tai triukšmingai (gal tai viena iš priežasčių, kodėl blogis labiau pastebimas?), o kuriantys, puoselėjantys triūsia tyliai, nelįsdami ,,į akis“.

Šį palyginimą apie taip nepastebimai, net be mūsų žinios, tačiau be paliovos augančią Dievo karalystę verta prisiminti ypač tuomet, kai ima dingotis, kad pasaulis virtęs pragaru, kad jame jau nėra vietos Dievui, taigi Nyčė buvęs tiesus. O juk būna taip, jei tik nesam kurti ir akli tam, kas vyksta pasaulyje, jei širdys dar nevirtusios akmenimis. Verta prisiminti, kad toji Dievo pasėta sėkla dygsta, auga, o atėjus paskirtam metui nudžiugins derliumi. Tik kad mes labai nekantrūs, norime derliaus vaisius raškyti jau dabar. Žinau tai, nes pats toks esu. Mes skubam, norim, kad viskas būtų greit, o jei taip nėra, nusiviliam, nuleidžiam rankas, supykstam. Reikėtų būti ramesniems, kantresniems, o ir akis prasitrinti būtų ne pro šalį, tada pastebėtume ir Dievo karalystės ženklus, ir stebuklus, kurių, sakom, nebūna. Nebūna, nes ne ten žiūrim. Arba dairomės, tikėdamiesi pamatysią aukštus, vešlius javus, nors dar tik daigų metas.

A. M.

(“Lietuvos evangelikų kelias“, Nr 6, 2015)

Reklama

birželio 3, 2019 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą