Dabar

Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas arčiau negu tuomet, kai įtikėjome. Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!

Rom 13, 11-12

Laikų būna įvairių. Kartais sakoma, ,,sunkūs laikai“, kartais (turbūt rečiau) – ,,geri laikai“. Kartais laikas, atrodo, slenka sraigės greičiu, o būna, kad metai lyg viena diena praskrieja. O iš antikos laikų iki šių dienų išlikęs žymaus romėno, Cicerono, posakis: ,,O tempora, o mores!“ (liet. ,,Kas per laikai, kas per papročiai!“). Yra ir gramatiniai laikai, pavyzdžiui, būtasis, esamasis ir būsimasis, kuriais nurodome, ar veiksmas jau (į)vyko, ar vyksta šiuo metu, o gal dar tik vyks.

Perskaitęs šią Laiško romiečiams ištrauką, prisiminiau gramatinius laikus neatsitiktinai. Čia laikas – tiek pati sąvoka, tiek gramatinė kategorija – atlieka ypač svarbų vaidmenį.

Pirma, prieš ragindamas ,,nusimesti tamsos darbus“ ir ,,apsiginkluoti šviesos ginklais“, tai yra kviesdamas į atsivertimą, į gyvenimą Kristuje (apaštalo Pauliaus terminas, kuriuo jis nusako krikščionio – gyvo, ne ,,statistinio“ – gyvenimo esmę), laiško autorius rašo: ,,išmušė valanda …naktis nuslinko, diena prisiartino“.

Būtasis laikas reiškia, kad veiksmas jau įvyko. Tos valandos (išganymo valandos) jau nebereikia laukti, ji išmušė. Šių laikų žmogus tamsos gal jau ir nebijo, bet ji vis tiek nėra labai maloni, todėl naktį užsidegame bent jau žvakę – juk geriau, kai šviesu. Naktis, rašo Paulius, taip pat praėjo, ,,nuslinko“ į praeitį, o diena jau čia pat. Žinoma, toji naktis, kurią jis šiame fragmente mini, taip pat, kaip tamsa ir šviesa (,,tamsos darbai“, ,,šviesos ginklai“), yra simboliai, kurie įvardija nuodėmę ir ,,senojo žmogaus“ gyvenimą, o taip pat malonę ir ,,naujojo žmogaus“ gyvenimą.

Tačiau gyvenimas šviesoje kaip ir atsivertimas, deja, nėra status quo būsena. Tai – ne vienkartinis ir ne baigtinis įvykis, eliminuojantis bet kokią tolesnę kaitą, o besitęsiantis procesas, kurį galima įvardyti žodžiu ,,dabar“ (jis šiame fragmente taipogi minimas: ,,Dabar išganymas arčiau…“). O šis ,,dabar“ yra ypač svarbus, tik pernelyg dažnai jo nevertiname arba jį nuvertiname, tarytum būtų svarbu tik tai, kas jau buvo arba dar bus. Juk neretai pasitaiko, kad žmogus gyvena praeitimi, jos prisiminimais, arba vien ateitimi, skendėdamas svajonėse, lyg dabartis neegzistuotų arba būtų mažiau svarbi už ateitį/praeitį. Ateities svajonės, net ir gražiausios, jeigu jų nesistengsime įgyvendinti dabar, lengvai taps paprasčiausiomis iliuzijomis. Net ir svajonės apie dangų.

Kalbėdamas apie dabartį, Paulius vartoja graikų kalbos žodį kairos (,,Supraskite, koks dabar laikas…“). Deja lietuviškas žodis ,,laikas“ nėra tas pat, kas ,,kairos“. Pastarasis reiškia ne šiaip sau laiką, bet lemtingą metą, lemiamą, itin svarbų momentą.

Istorikai byloja, kad apaštalo Pauliaus laikais krikščionys gyveno intensyvaus laukimo nuotaikomis, kasdien laukdami Kristaus antrojo atėjimo ir pasaulio teismo. Šios nuotaikos atsispindi ir apaštalų laiškuose. Tas pats Paulius savo antrajame laiške Tesalonikos krikščionių bendruomenei ragina saugotis tuščio smalsavimo, kada gi ateis toji diena, nesileisti nukreipiamiems ,,nuo sveiko proto… esą Viešpaties diena jau čia pat“ (2 Tes 2, 1-2), o pirmajame primena, kad Viešpaties atėjimas pasaulio teisti (,,Viešpaties diena“) užklups ,,lyg vagis naktį“, tai yra netikėtai. Todėl privalome budėti, būti pasirengę (tą patį savo mokiniams kalbėjo ir Jėzus). O budėti reikia dabar. Ne tik todėl, kad ryt gali būti per vėlu, bet paprasčiausiai todėl, kad gyvename dabar.

,,Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Kor 6, 2).

A.M.