Gavėniai

Žodis Dievui iš širdies gilumos

Balsą savo širdies ir graudžią dejonę
Tau aukoju, reginčiam paslaptį šventą,
Į nevilties liepsnas, kurios alina sielą,
Savo tamsių geidulių vaisių, visa tai,
Kas man audrina sielą,
Sava valia pasmilkęs siunčiu.

Išvysk ir užuosk, Mielširdingas,
Meile daug didesne, negu dūmai tirštieji,
Kylantys nuo aukos, Tau skirtos.
Priimk šitą trumpą ištarmių kalbą
Maloningai, be pykčio,
Iš slaptos mano proregių celės
Tepakils ji nedelsiant ligi Tavęs
Tarsi svylantis mano nuodėmių taukas, –
Laisva šitų žodžių auka.

Ir kada imsiu aš, besimelsdamas, ginčytis,
Tenepasirodys ji Tau, Galingasai, niekinga,
Kaip Jokūbo rankų gręžiojimas,
Priekaištingas Izaijo skundas,
Babilono nusikaltimai,
Apreikšti septyniasdešimt antroje psalmėje.

Tebūnie ji priimtina Tavo valiai,
Kaip kad smilkalai kvapūs,
Rūkomi Saliamono šventykloj,
Prie altoriaus, Dovydo atstatyto,
Iš nelaisvės namų sugrąžinto, –
Tai paklydusios sielos grįžimas.

Tačiau Teismo ir Tavojo atpildo balsas,
Nugriaudėjęs skardžiai slėny,
Vėl supurto mane, –
Jau dabar aš jaučiu kalvarijų rūstį, –
Nerimas, sumaištis, kur apims mano sielą,
Dorų ir piktų minčių spiečius,
Žvanga kardai, kalavijai,
Paversdami mane mirties belaisviu,
Kaip kad andai,
Kol aplankė Tavoji palaima,
Kurią aukščiausias apaštalas Paulius,
Sugretinęs su Mozės įstatymais,
Išsirinko kaip pačią geriausią.

Betgi Teismo diena netoli jau,
Kaip Rašte pasakyta,
Juozapoto pakalnėje, Kedrono slėny –
Tam mažam pasimatymo plote
Ji apreikš amžinybę, –
Dievžmogio amžius visai netoli,
Ir užklups mane dar labiau prasikaltusį.
O ir nuodėmės mano – didesnės
Nei visų edomiečių, filiestiečių, laukinių tautų,
Kurias andai ištiko Jo bausmės delnas.

Bet jų nuobaudai buvo laikinas laikas,
Mano prakeiksmo laikas
Nežinia kada baigsis.
Siaubas, duobė ir kilpa ant kaklo, –
Kaip kad pranašas ir apaštalas kalba,
Negailestingai ir staigiai užklupę prie durų,
Lems man amžiną gėdą.

Vien tik Tu nepasiekiamoj savo aukštybėj
Stebuklingai gali sutaisyt man gydantį gėrimą
Ir ištraukt abejojančias, besiblaškančias sielas,
Atpirkėjau visuotinis, neišsakomoj šlovėj amžiais giriamas.
Amen.

(Grigoras Narekaci “Sielvartingų giedojimų knygos“, vertė S. Geda, 1999)