Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

2020 m. kovo mėn. 27 d. įvykusio virtualaus LELB Konsistorijos posėdžio nutarimai.

LR Vyriausybei pratęsus karantiną, Lietuvos evangelikų liuteronų parapijose pamaldos nebus laikomos, iki kol karantinas bus nutrauktas. Sekmadieniais 11 val. vyksta pamaldų transliacija iš Vilniaus bažnyčios Facebooko paskyroje Kelias. Kitų pamaldų bei valandų liturgijos transliacijas galima rasti kunigų ir parapijų socialinių tinklų paskyrose.

Dėl galimybės individualiai apsilankyti bažnyčioje. Ten, kur yra tokia galimybė, bažnyčios turėtų būti atviros bent keletą dienų per savaitę po kelias valandas, kad žmonės galėtų užeiti po vieną asmeninei maldai. Bažnyčioje žmones turėtų priimti kunigas. Ant bažnyčios durų ir interneto svetainėje http://www.liuteronai.lt turi būti paskelbta, kuriuo laiku bažnyčios bus atviros. Viskas turi vykti laikantis SAM rekomendacijų.

Dėl renginių. Visi bažnytiniai renginiai atšaukiami iki 2020 m. birželio mėn. 1 d., o taip pat – Vanagų stovykla liepos mėn.

Dėl laidotuvių. Atsižvelgiant į SAM rekomendacijas, nuspręsta karantino metu nešarvoti bažnyčiose (ten, kur yra tokia tradicija). Laidojimo pamaldos turi vykti lauke, dalyvaujant patiems artimiausiems žmonėms.

Dėl Krikšto. Apeigose su kunigu dalyvauja tik krikštijamasis ir jo tėvai.

Dėl konfirmacijos. Konfirmantų ruošimas vyks tik nuotoliniu būdu. Dėl konfirmacijos datų bus sprendžiama po birželio 1 d.

Dėl padidintos rizikos grupėje esančių kunigų. Rekomenduojama padidintos rizikos grupėje esančius kunigus kreiptis į brolius kunigus dėl bažnytinių patarnavimų atlikimo karantino metu.

Dėl maldos. Liuteronai kviečiami kiekvieną dieną 20 val. melstis Viešpaties malda „Tėve mūsų“ ir sugiedoti giesmę „O, mūsų Tėve danguje“ (Nr. 311). Kur yra galimybė, tuo metu bažnyčioje skambinama varpais.

Kas mane myli, tą gelbėsiu; saugosiu jį, nes jis žino mano vardą. (Ps 91,14)

28 kovo, 2020 Posted by | Uncategorized | Komentarai įrašui yra išjungti

Mesijas ant asilėlio

…Jėzus visų priekyje leidosi į Jeruzalę. Prisiartinęs prie Betfagės ir Betanijos, ties vadinamuoju Alyvų kalnu, jis pasiuntė du mokinius ir jiems pasakė: „Eikite į kaimą, kurį štai matote, ir, vos įėję, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar joks žmogus nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. O jeigu kas paklaustų: ‘Kam jį atrišate?’, atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui’“.
Pasiųstieji nuėjo ir rado, kaip jiems buvo nurodyta. Atrišant asilaitį, savininkai klausė: „Kam atrišate asilaitį?“ Mokiniai atsakė: „Jo reikia Viešpačiui“. Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė savo apsiaustais ir užsodino Jėzų ant viršaus. Jam jojant, žmonės tiesė ant kelio drabužius. Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję.
Jie šaukė:
„Garbė karaliui, kuris ateina
Viešpaties vardu!
Ramybė danguje,
šlovė aukštybėse!“
Kai kurie fariziejai iš minios jam šaukė: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius!“ Jis atsakė jiems: „Sakau jums, jei šitie tylės – akmenys šauks!“ (Evangelija pagal Luką 19, 28-40)
___________________________________________________________________________________________
Skaitant Jėzaus įžengimo į Jeruzalę istoriją, ne kartą kilo klausimas, kodėl Jėzus, ne tik pats nereiškęs pretenzijų į jokius titulus, bet ir pasislėpęs nuo juo susižavėjusių ir karaliumi sumaniusių paskelbti žmonių (plg Jn 6, 15), draudęs savo mokiniams skelbti, kad jis yra Mesijas (plg Mt 16, 20), tąsyk visai mielai leidosi būti sutiktas kaip karalius.

“Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu!“ (Lk 19, 38), – džiūgavo mokiniai ir jam prijaučiantys, o Jėzui tai, atrodo, visai patiko, juolab, kad į fariziejų prašymą sudrausminti jį pasitinkančius žmones, Jėzus atsakė: “Sakau jums, jei šitie tylės, akmenys šauks!“ (Lk 19, 40).

Dar daugiau – Jėzus pats buvo šios triumfo eisenos, nors ir neprilygstančios romėnų karžygių ir valdovų paradams, iniciatorius, nurodęs mokiniams parūpinti jam transporto priemonę, ant kurios turėsiąs įjoti į šventąjį miestą.

Tačiau būtent asilėlis ir duoda atsakymą į klausimą, kodėl Jėzus iš Nazareto sutiko būti priimtas Jeruzalėje kaip vaduotojas, karalius, mesijus. Žinoma, ši eisena yra pranašo Zacharijo, gyvenusio dar gerokai iki Jėzaus gimimo, žodžių išsipildymas: “Didžiai džiūgauk, Ziono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio“ (Zch 9, 9). Tačiau ne tik. Taip, Jėzus įjojo į Jeruzalę kaip vaduotojas. O vis dėlto padarė tai skirtingai nei visi kiti vaduotojai ir valdovai, kurie paraduose ir triumfo eisenose siekia, visų pirma, pademonstruoti savo galią.

Jėzaus įžengimas į Jeruzalę yra kitokio valdovo/vaduotojo ir kitokios galios demonstracija. Šis valdovas atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį (plg. Mk 10, 45). Būti ištikimas Dievo valiai ir žmonėms – pavargusiems, paklydusiems, nusikaltusiems, savo ir kitų gyvenimą pavertusiems pragaro prieangiu, o gal ir pačiu pragaru. Tam, kad jie pažintų Dievą ir jiems skirtą amžinąjį gyvenimą. Jo galia – meilė ir gailestingumas. Meilė, kuri ne vienadienė, ne toji, kuri, anot vieno rašytojo, “trunka trejus metus“, o stipresnė už mirtį (plg. Jn 15, 13), ir gailestingumas, kuris didesnis už didžiausią nuodėmę.

28 kovo, 2020 Posted by | Biblija, mintys | , , | Parašykite komentarą