Aukštai ir žemai, Lk 9, 28-36

“Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms po šitų žodžių, jis pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje.

Petrą ir jo draugus apėmė miegas. Išbudę jie pamatė jo spindesį ir stovinčius šalia jo du vyrus. Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką kalbąs. Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando. O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą.“
___________________________________________________________________________________________
Studijų seminarijoje laikais tekdavo atlikti rytinį mąstymą. Liturginių valandų, tradiciškai vadinamų brevijoriumi, metu 15-20 min. praleisdavome tyloje, panirę į Biblijos skaitinių apmąstymą. Vienas iš mąstymo metodų – “įjungti“ vaizduotę ir matyti, kaip ten viskas vyko. Tam, kad “pamatytume“, kas ir kaip vyko ten, ant kalno, reikia ypač lakios vaizduotės. Įvykis, teologiškai vadinamas atsimainymu, viršija mūsų supratimą ir vaizduotę. Jei reikėtų keliais žodžiais apibūdinti, kas, mano supratimu, įvyko ant ano kalno, atsakyčiau: trejetas mokinių Jėzuje atpažino ne tik mokytoją, bet ir Mesiją, Dievo Sūnų. Tą, kurio laukė net tokie Dievo žmonės kaip Mozė ir Elijas.

Bet tai dar ne viskas. Ši Biblijos istorija, nors jau ir įvykusi laike, yra kartu ir mūsų istorija. Būna akimirkų, kada ir mes, kaip anie trys Jėzaus mokiniai, Petras, Jonas, Jokūbas, ypač aiškiai suvokiame, gal ne tiek protu, kiek širdimi, kad Jėzus yra ne tik Mokytojas, didis pranašas, bet daug daugiau. Būna akimirkų, kada ir mes išgirstam balsą iš dangaus, kada savo tikėjimą galime pavadinti tikrumu. Tačiau tokios akimirkos retos. Norėtume jas pratęsti. Norėtume kaip Petras likti toje palaimintoje būsenoje, įsikurti apreiškimo kalne ne akimirkai, o visam laikui.

Tačiau trijų mokinių viešnagė kalne buvo tik akimirka. Balsas iš debesies, tiesa, nuaidėjo, bet irgi trumpai. Netrukus pasigirdo Mozės ir Elijo balsai, o jie kalbėjo “apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje“. Aiškinti, kas tai per išėjimas, tikriausiai nereikia. Apie jį kalbėjo daugelis Dievo įkvėptų pranašų, kuriems šiame fragmente atstovauja, Mozė su Eliju. Kaip Izraelis, Dievo vedamas, išėjo iš nelaisvės ir perėjo Raudonąją jūrą, taip Dievas Jėzuje išveda kiekvieną juo pasitikintį iš nuodėmės ir perveda per mirties jūrą.

Jėzaus atsimainymo istorija būtent šiuo pokalbiu apie išėjimą ir baigiasi. Netrukus Jėzus su mokiniais nusileidžia nuo kalno (ne tik geografine reikšme) į lygumą, iš aukštai į žemai.

Kad ir kaip norėtume pratęsti tokias palaimos akimirkas, greit tenka leistis žemyn. Juk ir Jėzaus atėjimas, teologiškai – Įsikūnijimas, yra Dievo nusileidimas iš aukštai į žemai. Toks ir autentiškas Jėzaus mokinio gyvenimas. Iš aukštai į žemai. Gyventi kitaip neturime teisės. Todėl Laiške filipiečiams apaštalas Paulius rašo: “Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo pavidalą [arba “prigimtį“], nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu [arba “godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu“], bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties…“ (Fil, 2, 5-8)