“…teisus žmogus gyvena savo tikėjimu“, Hab 2,4

Tam, kad suprastum šios frazės, kurią Laiške romiečimas primena apaštalas Paulius, prasmę, pirmiausia būtina susipažinti su pranašo Habakuko knygos kontekstu. (Kaip, beje, ir skaitant bet kurią Biblijos knygą, ar tai būtų pranašų raštai, ar Naujojo Testamento laiškai.)

O kontekstas, trumpai tariant, toks: krašte vyrauja chaosas, apėmęs bene visas gyvenimo sritis. Žr. http://www.biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Hab_1

Kaip ilgai šauksiu, VIEŠPATIE, ir tu manęs neišgirsi? Arba rėksiu: „Smurtas!“ – ir tu manęs negelbėsi? Kodėl rodai man nusikaltimus ir žiūri į vargą? Tavo akys per šventos žvelgti į pikta, tu negali žiūrėti į nusikaltimus. Kodėl tad žiūri į klastūnus ir tyli, kai nedorėliai teisesnius už save ryja? (Hab, 1, 2-3a. 13)

Skaitydamas šią pranašo raudą, atpažinau savo paties mintijimus, pastaraisiais metais neduodančius ramybės. Jei atvirai, tai mąstydamas apie pasaulyje egzistuojančio blogio problemą kartais pasijuntu balansuojąs ant siauros briaunos, skiriančios tikėjimą nuo netikėjimo. Ypač nerasdamas mane tenkinančio atsakymo į ontologinį klausimą: “Kodėl Dievas leidžia blogį?“ Žinoma, Blaise Pascalio žodžiais tariant, ne filosofų, o Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas. Tai yra, ne bejausmis, tolimas ,,Absoliutas“, “Nejudantis Judintojas“, o gyvas Dievas. Jėzaus Dievas.

Jei Dievas būtų tik filosofų, tegul ir teologų, Dievas, galvos sau šiuo klausimu nekvaršinčiau, širdies neskaudėtų. Bet kaip gali pasaulyje dėtis tokie baisumai, – lyg ir nieko naujo po saule, juks jau Habakukas juos aprašė, – jei Dievas yra toks, kokį apreiškė Jėzus? Žinau visus filosofinius ir teologinius atsakymus, puikiai prisimenu dar iš studijų laikų, bet jie manęs netenkina. Kaip Jobo netenkino jį aplankiusių ir bandžiusių guosti draugų hipotezės…

Habakukas ryžosi neatstoti, kol negaus atsakymo: Stovėsiu savo sargybos vietoje, atsistosiu ant pylimo; lauksiu, kad išgirsčiau, ką jis man sakys, koks bus jo atsakymas į mano skundą. (2, 1). Ištvermingas žmogus jis buvo, užsispyręs. Tačiau ne mažiau svarbu ir tai, kad atsakymo jis laukė ne iš žmonių, kad ir kokie protingi jie būtų, o iš paties Dievo. Gal ir galima įtarti, kad tokiais laikais, kai visur vyravo chaosas, kai žmogus žmogui buvo priešas, pasitikėti nebuvo kuo, bet… Žmonių, kad ir kokie išmintingi ar šventi jie bebūtų, atsakymai tėra žmonių atsakymai – riboti, netobuli, jiems nesvetimos klaidos. Juolab jeigu jais norima “įrėminti“ Dievą, tai yra, pateikti tokį atsakymą, kuris būtų panašus į atsakymus, randamus daugybos lentelėje. Gal būtent tai ir turėjo galvoje viduramžių mistikas Jonas nuo Kryžiaus, teigęs, kad visa tai, ką žmogus galvoja apie Dievą, yra labiausiai nepanašu į tiesą…

Tuomet VIEŠPATS man atsakė ir tarė: – Užrašyk regėjimą, įrėžk taip aiškiai į lenteles, kad ir bėgikas jį perskaitytų. Paskirtu laiku išsipildys regėjimas, dabar jis skuba prie galo ir nemeluoja. Jei atrodo, kad jis gaišuoja, lauk; tikrai jis išsipildys, nesuvėluos. Pasižiūrėk į puikuolį! Jo dvasia nėra dora; o teisus žmogus gyvena savo tikėjimu. (Hab 2, 1-4)

Tada, kai netenkina jokie atsakymai, kai tau reikia ne filosofijų ar teologijų, ne Dievo apologetikos nuo ,,šventvagiškų“ klausimų, o paties Dievo, lieka vienintelis tikėjimas. Galbūt mažesnis net už garstyčios grūdelį, apie kurį kalbėjo Jėzus (,,Jei turėtumėte tikėjimą bent kaip garstyčios grūdelį, galėtumėte kalnus kilnoti…“), bet tikras, nuoširdus. Ir gyvas – išpažįstamas ne tik bažnyčioje, ne tik sekmadieniais, bet kasdienybėje. Ne tik tada, kai tavo dvasia ,,pakylėta“, ne tik kai tau sekasi, kai plačiai šypsosi sėkmė, bet ir tuomet, kai sunku, galbūt nepakeliamai sunku, kai, rodos, nebėra jokios vilties.

Neužtenka tikėti. Reikia gyventi tikėjimu.

A.M.