Būti dievais, Pr 2, 8-9 ir 3, 1-7

„VIEŠPATS Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs. Iš žemės VIEŠPATS Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu.

<…>

O žaltys buvo sumanesnis už visus kitus laukinius gyvūnus, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?“ Moteris atsakė žalčiui: „Sodo medžių vaisius mes galime valgyti. Tik apie vaisių to medžio, kuris sodo viduryje, Dievas sakė: ‘Nuo jo nevalgysite nei jį liesite, kad nemirtumėte!’“

Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta.“

Kai moteris pamatė, kad tas medis geras maistui, kad jis žavus akims ir kad tas medis žada duoti išminties, ji skynėsi jo vaisių ir valgė, davė ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir šis valgė. Tuomet abiejų akys atsivėrė, ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė juosmens aprišalus.“ (Pr 2, 8-9 ir 3, 1-7)

Jei reikėtų trumpai, keliais žodžiais, apibūdinti Edeno sode įvykusią dramą, drįsčiau tarti: žmogui neužteko Dievo palaimos, jis norėjo daugiau. Pamiršęs, kad Kūrėjas jį sukūręs pagal savo atvaizdą, t. y., panašų į save, į Dievą. Ne tik Adomas su savo gyvenimo drauge, bet ir aš, ir kiekvienas žmogus. Tai ne tik anų, mitinių pirmųjų žmonių, bet ir visų mūsų, visos žmonijos istorija. Mes, kaip ir anoji pora, nepasitenkiname gyvenimo Dievo artumoje, mums nepakanka Dievo palaimos, mums reikia daugiau ir daugiau.

Nors šiam Biblijos pasakojimui deramai išnagrinėti reikėtų ne vienos valandos ir ne vieno puslapio, šįkart, Gavėnios pradžioje, norėčiau apsistoti tik ties šia mintimi. Žmogus nori vis daugiau. Įdomu, kiek ilgai ištvertume nieko nenorėdami? Kiek ilgai džiaugtumėmės tuo, kas yra? Būtent tuo, kas yra, o ne tuo, ką turime. Tai didelis skirtumas. Žymus psichoanalitikas, psichiatras Erichas Fromas šiai temai yra paskyręs ištisą studiją, parašęs knygą, kurią kiekvienam verta perskaityti, ,,Turėti ar būti?“

Žinoma, be norų neįsivaizduojamas gyvenimas. Be norų žmogus nieko nepasiektų. Tačiau noras gali ne tik padėti realizuoti savo gabumus, kurti, bet ir pavergti žmogų, sugriauti jo gyvenimą, atskirti jį nuo Dievo ir nuo kito žmogaus. Pirmuosiuose Biblijos puslapiuose pasakojama drama yra kaip tik apie tai. Žmogus, kuriam neužteko gyvenimo Dievo artumoje, kūrinys, kuris nepasitenkino tuo, ką jam dovanojo Kūrėjas, ir užsimanė pats būti kaip Dievas, galiausiai liko nuogas.

Ką reiškia būti nuogam? Nors šiandien nuogumas, kaip ir daug kas, kone viskas, tapęs preke (o gal prekiniu ženklu?), įrankiu, vis dėlto atsidurti nuogi/nuogos kur nors gatvėje turbūt nelabai norėtų net ir tie, kurie šiaip jau mielai staiposi apsinuoginę prieš filmavimo kameras ar fotoaparatų objektyvus. Kodėl? Todėl, kad nuogas – tai silpnas. Kaip ir anie du Biblijos personažai, paragavę uždrausto vaisiaus, norėję patys žinoti, kas gera ir kas bloga, taigi gyventi nepriklausomai nuo Kūrėjo, galiausiai suprato esą nuogi/silpni. Užuot tapę dievais, tapo(m) vargšais. Laimė, Biblija, o kartu ir mūsų istorija, tuo nesibaigia.

A. M.