Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

trumpai drūtai apie evangelikus liuteronus

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis apie evangelikus liuteronus

Reklama

birželio 26, 2017 Posted by | Uncategorized | , , , , | Parašykite komentarą

Atvaizdai

,,Jėzus rodo monetą

su Tiberijaus profiliu

tas atvaizdas be meilės

apyvartoj valdžia“

(Tomas Tranströmer, Trys strofos)

——————————————————

Moneta, kaip ir atvaizdas, bejausmė, negyva. Net ir didelės vertės, nukalta iš gryno aukso. Tiesa, pati bejausmė, bet gali pažadinti įvairiausius jausmus, nuo džiaugsmo iki neapykantos. O ir atvaizdas – nelygu koks ir kieno.

Tačiau sugrįžkime prie istorijos, kurią mintyje turėjo neeilinis poetas, kurdamas strofą apie Jėzų ir ciesoriaus atvaizdą.

Fariziejai tariasi, kaip Jėzų ,,sugauti kalboje“, kitaip tariant spendžia jam spąstus, kad turėtų pretekstą jį apkaltinti. Neparankus jis buvo tautos politiniam ir religiniam elitui. Mesijas, jų manymu, turįs būti kitoks. Šis vyras, nors žmonių ir laikomas didžiu pranašu, o gal ir paties Aukščiausiojo siųstuoju, negalįs būti nuo Dievo. Taigi fariziejai šįkart patys neina pas jį – nusiunčia savo mokinius. Tiesa, pas Jėzų šie atvyksta kartu su romėnams lojalaus karaliaus Erodo šalininkais, su kuriais, kaip byloja anų laikų žinovai, jie nebuvo linkę draugauti. Tačiau priešiškumas Jėzui juos nors laikinai suvienija.

…valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ – teiraujasi atvykusieji (Mt 22, 17). Jei atsakys, kad valia, erodininkams atsakymas patiks, tačiau tik ne fariziejams. Jei atsakys, kad nevalia, patenkinti liks pastarieji, tačiau Erodą ir jo šalininkus, kaip ir okupantus romėnus, toks atsakymas užrūstins.

Jėzaus atsakymas palieka juos be žado. Paprašęs parodyti jam ,,mokesčių pinigą“, denarą, kuriame buvo įspaustas tuometinio valdovo atvaizdas, ir apžiūrėjęs jį, Mokytojas taria: ,,Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). Atsakymas lyg iš diplomatijos vadovo. Nieko neprikiši. Bet ne tai svarbiausia. Daugelis jame girdi priminimą apie pareigas valdovų, valstybės ir Dievo atžvilgiu, apie tai, beje, rašo ir apaštalas Paulius. Tačiau ne mažiau, o gal dar labiau, svarbu tai, kad Jėzus primena kas yra kas: net ir ciesorius, kurio atvaizdas ir vardas iškalti monetoje, yra žmogus, taigi mirtingasis. O Dievas, kurio atvaizdo nėra ir net negalėtų būti ant jokio pinigo, yra amžinas. Ir ne tik tai.

Ciesoriai reikalauja, kad jų vardai būtų nuolat ir garsiai kartojami, o Dievas įsako netarti Jo vardo; ciesorių atvaizdai jų garbei kalami monetose, paminkluose ir t. t., o Dievas įsako Jo nevaizduoti (gal todėl, kad dieviškasis atvaizdas turi būti matomas žmoguje? Plg. Pr 1, 26-27).

Taip, ciesoriai galingi, jie užkariauja ir valdo, jie priverčia drebėti iš baimės. O Dievas yra meilė (plg. 1 Jn 4, 16).

A.M.

birželio 23, 2017 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Velykinis Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo sveikinimas

Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas; galų gale Jis pakils kaip liudytojas žemėje. (Job 19,25)
Mieli broliai ir seserys Kristuje,

Jobo knyga yra tikriausiai vienas seniausių Šventojo Rašto tekstų. Čia mes matome visa praradusį žmogų, apie kurį pats Dievas kalbėjo kaip apie teisųjį, bet bičiuliai manė, kad dėl pražuvusio turto, vaikų, sveikatos ir viso kito esąs kaltas jis pats. Tarnai, kaimynų vaikai, net žmona šalinosi jo, nes to Jobo, kurį visi pažinojo, neliko – tik sergantis, dvokiantis, kenčiantis žmogus.

Ir štai Jobo šauksmas: Mano Atpirkėjas gyvas. Hebrajų kalboje atpirkėjas – artimiausias giminaitis žydų tautoje, galėjęs iš vergijos atpirkti savo artimuosius arba jų prarastą turtą. Nors mus nuo Jobo skiria tūkstantmečiai, tačiau jo padėtis artima kiekvienam žmogui. Kūniška ir dvasinė negalia, praradimai, baimė, nuodėmė, mirtis – visa tai tikrovė, kurioje gyvename. Ir jei kažką dar įsivaizduojame turintys šiandien, puikiausiai suprantame, kad to neturėsime rytoj. Mūsų kūnas eina senyn, su amžiumi retėja giminaičių ir artimųjų gretos, žemiški dalykai, į kuriuos sudėjome viltis, pranyksta. Pasaulio gyvenimas kasdien pateikia begales atmainų – vakare atgulę poilsio, nežinome, kokiame pasaulyje pabusime. Pagaliau – mirtis, kurios akivaizdoje visa, ką turime, kuo pasikliaujame, ką branginame, nebetenka jokios prasmės, nes niekas, jai prisiartinus, mums nepadės.

Dėl mūsų protėvių ir dėl mūsų pačių nuodėmės esame praradę gyvenimą. Tačiau mūsų tikrovė kita nei Jobo. Šiandien mums nereikia vien viltis, kad Atpirkėjas gyvas. Šiandien mes ž i n o m e, kad Jis gyvas. Juk pats Viešpats Jėzus Kristus, prisiimdamas mūsų kalčių naštą, tapo panašus į mus. Kaip Jobas – visiškai atmestas, paniekintas, pažemintas. Ir tai tik dėl mūsų kalčių. Mirdamas ant kryžiaus Jis tapo mūsų Atpirkėju, artimiausiu giminaičiu, sugrąžinusiu, išpirkusiu mūsų nuosavybę – amžinąjį gyvenimą, teisumą, Dievo vaikų garbę. Jėzus Kristus išpildė Jobo, visos žmonijos ir kiekvieno mūsų troškimą, kad atsirastų Atpirkėjas ir aprengtų mus savo teisumu, apdovanotų savo turtais ir už mus laiduotų savo gyvybe.

Todėl šiandien, švęsdami Prisikėlimą ir liudydami tai, ką jis troško pamatyti, drauge su tikėjimo protėviu Jobu tarkime: Ž i n a u, kad mano Atpirkėjas gyvas. Išpažinkime tai visa savo esybe, nes savo mirtimi Jis nugalėjo mirtį. Trečios dienos rytą prisikeldamas Jėzus Kristus parodė, kad Jis yra Viešpats, kad Jis tikrai yra kelias, tiesa ir gyvenimas.
Atminkime tai ne tik šiandien, bet būtinai kasdien, kad Atpirkėjas yra gyvas ir kad Jis su begaline meile, gailestingumu, Žodžiu bei Šventaisiais Sakramentais dalyvauja savo tautos – Bažnyčios gyvenime, ir gano savuosius žmones, vesdamas į Gyvenimą. Ir niekas niekada negalės mūsų atskirti nuo Jo meilės, nes Jo ištikimoji meilė amžina!

Aleliuja! Kristus prisikėlė!

Brolis Kristuje,
Vyskupas Mindaugas Sabutis
2017 Velykos

balandžio 18, 2017 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Apie mane. Ir apie tave

Kaskart, skaitydamas vieną graudžiausių Biblijos istorijų, pasakojančią apie mūsų nuopuolį, išgirstu kažką nauja, o kartu ir gerai, net iki skausmo, žinomą, tik ne teoriškai, ne iš vadovėlių, o iš savo patirties. Todėl ši istorija dar graudesnė, skaudesnė, nes byloja ne tik apie protėvių, pirmųjų, antrųjų ir visų paskesnių, bet ir apie mano nuodėmę. Ir aš, kaip tie biblinės dramos veikėjai, atsiradau pasaulyje, prie kurio niekuo neprisidėjau. Visa tai, kas egzistuoja, kas mane supa, ką Biblija vadina Edeno sodu, yra Dievo dovana, malonė. Ir man, kaip protėviams, Viešpats pavedė rūpintis šiuo sodu-pasauliu, prižiūrėti jį, nes ir aš, kaip pirmieji žmonės, sukurtas pagal Dievo atvaizdą (plg. Pr 1, 27), nors ir nelengva tuo patikėti, – ne tik žvelgiant į veidrodį, bet ir į sielos gelmes, – tačiau tikiuosi, kad apaštalas Paulius korintiečiams nemelavo, teigdamas, jog mes, krikščionys, esame Dievo šventyklos, jog mumyse gyvena pati Dievo Dvasia (plg 1 Kor 3, 16), nors patys iš savęs mes esame niekas (plg 1 Kor 1, 26-29).

O ir tai, kas nutiko Edeno sode, yra ne tik protėvių, bet ir mano drama. Niekuo nesiskiriu nuo jų – nei išmintingesnis už juos, nei geresnis. Jie užsimanė būti kaip Dievas, nepaisant to, – skaudžiai ironiška, ar ne? – kad buvo sukurti pagal Dievo atvaizdą. To paties norėjau ir aš – būti visagalis, pats nuspręsti,, kas man gera ir kas pikta, užuot klausęs Dievo balso ir laikęsis nuo amžių nustatytos tvarkos.. Juk žinojo biblinės dramos moteris, – koks skirtumas, jos vietoje, tai yra pirmesnis prie uždrausto gero ir pikto pažinimo medžio, galėjo būti ir vyras, – kad tas medis ir jo vaisiai ne jiems – žinojau ir aš. Tik kas iš to, nes žinoti – dar ne viskas. Žinoti negana.

Mano panašumas į juos, į Edeno žmones, tuo dar nesibaigia. Mes lyg dvyniai, lyg vandens lašai panašūs. Ir man, kaip tai moteriai, uždraustas vaisius atrodė geras, žavus, atversiantis akis, tai yra duosiantis išminties. Ir aš, kaip ji, pasikėsinau. Ne į obuolį ar į kokį kitą žemės sodų vaisių, o į Dievo nustatytą moralinę tvarką, prie kurios nevalia kišti nagų, nes skaudžiai atsirūgs. Mirtimi. Ir tai dar ne viskas. Ar kada pagalvojote, kodėl toji moteris pasidalijo grobiu su kitu žmogumi, šiuo atveju su vyru? Todėl, kad vienam sunkiau. Jie darai bloga ne vienas, su kitu, o dar geriau – su kitais ir kitomis, kaltės našta atrodo lengvesnė. Ir atsakomybę gali užkrauti ant kito pečių.

O paskui jie, tie žmonės iš Biblijos, išsigando, išvydę esą nuogi. Nuogumas būna ne tik fizinis. Nuogas – tai silpnas, bejėgis, pažeidžiamas. Tokie pasijuto ir jie, kai atsivėrė akys. Užuot išvydę savyje dievus, jie suprato esą bejėgiai. Ne tik jie, bet ir aš. Jie bandė kažkuo prisidengti, slėpėsi tarp medžių. Ir aš taip pat. Slepiamės nuo kitų, nuo Dievo ir nuo savęs – juk ir sau nėra malonu prisipažinti, kad esu kaltas, kad esu silpnas, kvailas. (Argi ne silpnas, jei pasiduodu pagundai? Argi ne kvailas, jei darau tai, kas man užtraukia nelaimę?)

O kas toliau? Dievo balsas: ,,Kur tu?“

 

A.M. Lietuvos evangelikų kelias, 2017, nr. 3

balandžio 8, 2017 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą

Adventui

Netruks pralėkti dar vienas Adventas, ir vėl švęsim Dievo atėjimo į žemę šventę. Žinoma, absurdiška būtų manyti, kad iki to meto, tai yra ,,iki Kristaus“ arba iki ,,mūsų eros“ Dievo žemėje nebuvo. Buvo, bet kitaip. Ir žmonėms kalbėjo. Per jiems svarbius įvykius, per gamtos reiškinius, per Mozę, per pranašus. Tačiau Jėzuje Dievas pats tapo žmogumi.

Ne tik Kalėdos, bet ir Adventas primena, jog Dievas nelaukia, kol mes vargais negalais savo ,,religinėmis praktikomis“ pasieksim dangaus aukštybes. Biblija byloja: ne, žmogau, ne tu pas Dievą, bet Dievas pas tave ateina. Tapdamas žmogumi. Mažu, silpnu. Amžinasis tampa mirtingu, Visagalis ,,apiplėšia pats save“ (plg. Fil 2, 6-8). Iš švento dangaus, nužengia pas mus, į purvą, į ašarų pakalnę, kur, regis, nieko švento nėra ir būti negalėtų. Štai ką primena Adventas. Ir ne tik tai. Šis metas primena dar ir tai, kad Dievo atėjimas nėra vienkartinis įvykis. Taip, Dievas jau tapo žmogumi, jau gimė Betliejaus tvarte, ir antrą kartą to nebebus. Tai jau yra įvykę. Vieną kartą visiems laikams. Kaip ir mirtis ant kryžiaus, ir prisikėlimas.

Tačiau tai dar ne viskas. Pats Jėzus ne kartą yra kalbėjęs apie antrąjį atėjimą. Ne kartą yra įspėjęs, kad lauktume. Bažnyčia Advento metu irgi apie tai kalba. Tačiau klystame, nukeldami tą antrąjį Jėzaus atėjimą kažkur į tolimą, neįžiūrimą ateitį. Taip, tikime ir išpažįstame, kad jis ,,ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“, tačiau, spėliodami apie pasaulio pabaigą ir pasaulio teismą laikų pabaigoje, rizikuojame pražiopsoti Jėzaus atėjimą šiandien. Ne tik maldoje, ne tik Biblijoje, ne tik per pamaldas, bet ir, ypač, kasdienybėje. Jėzus ateina žmonėse, su kuriais apsipratom, kurių galbūt nė nepastebim, o gal ir nekenčiam. Jis gi pats apie tai yra sakęs – reikėtų dažniau prisiminti tą Evangelijos pagal Matą vietą, kurioje užrašyti šie Jėzaus žodžiai: ,,Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte…“. Arba atvirkščiai: ,,…manęs nepavalgydinote, manęs nepagirdėte…“. Taigi. Laukdami eilinių Kalėdų arba pasaulio teismo laikų pabaigoje, nepražiopsokim jo atėjimo čia ir dabar. Nes ir pasaulio teismas vyksta jau dabar. Kai renkamės tarp gėrio ir blogio, tarp atleidimo ir keršto, tarp meilės ir neapykantos.

Palaiminto Advento.

A.M.

 

gruodžio 3, 2016 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Apie stogus ardantį tikėjimą

,,Štai vyrai neštuvais atgabeno paralyžiuotą žmogų. Jie bandė jį įnešti vidun ir paguldyti priešais Jėzų. Nerasdami pro kur įnešti dėl žmonių gausybės, jie užlipo ant plokščiastogio ir, praėmę plytas, nuleido jį kartu su neštuvais žemyn į vidų ties Jėzumi. Matydamas jų tikėjimą, jis tarė: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!“ Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai pradėjo svarstyti: „Iš kur šitas piktžodžiautojas? Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas!“ O Jėzus, perpratęs jų mintis, prabilo: „Kam jūs taip manote savo širdyje? Kas lengviau  ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok?!’ O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje galią atleisti nuodėmes, čia jis tarė paralyžiuotajam,  sakau tau: kelkis, imk savo patalą ir eik namo.“ Tas tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė neštuvus ir, šlovindamas Dievą, nuėjo namo. Visus pagavo nuostaba, ir jie garbino Dievą. Apimti baimės, jie kalbėjo: ,,Šiandien matėme nuostabių dalykų.“ Lk 5, 18-26

,,Šiandien matėme nuostabių dalykų“, – kalbėjo žmonės, vieni nustebę, kiti išsigandę. Stebuklai juk ne kasdien vyksta. Beje, tąsyk taip pat galėjo neįvykti. Ir nuostabių dalykų tądien aplink Jėzų susibūrę žmonės galėjo neišvysti. Taip, paralyžiuotą žmogų išgydė Jėzus, kurį, kaip rašoma tame pačiame Evangelijos pagal Luką skyriuje, ,,Viešpaties galia skatino gydyti“, bet kažin kaip ten būtų buvę, jei ne tie vyrai, kurie paėmė neštuvus, paguldė ant jų nelaimingąjį ir atgabeno jį pas Jėzų. O juk galėjo ir neatgabenti. Ar maža ligonių, invalidų, kenčiančių? Be to, Jėzus ir taip turėjo ką veikti: vienus mokė, – ne juokai, pas jį net fariziejai ir Rašto aiškintojai buvo susirinkę, – kitus gydė… Šiaip ar taip, tačiau tiems žmonėms, kurių nė vardų nežinome, visa tai buvo nė motais. Tą kartą jiems labiau už viską rūpėjo kenčiantis žmogus, kuriam jie norėjo padėti. Ir ne šiaip sau norėjo, o rizikavo dėl jo užsitraukti sau nemalonę. Iš meilės artimui jie ryžosi chuliganiškam poelgiui. Nesunku įsivaizduoti, kaip turėjo pasijusti name susigrūdę žmonės, kurie įdėmiai klausėsi Jėzaus, kai staiga, praardžius namo stogą, prie Jėzaus buvo nuleisti neštuvai su invalidu. Namo šeimininkas tuo labiau nenudžiugo.

O juk tie vyrai, atnešę paralyžiuotąjį pas Jėzų ir neradę, kaip prasibrauti į vidų, galėjo sugrįžti atgal, ten, iš kur buvo atėję. Juk ir taip buvo daug padarę. Tačiau jie padarė dar daugiau, suprasdami, kad tas ,,dar daugiau“ jiems gali atsirūgti: stogas gi ne koks menkniekis. Dar svarbiau tai, kad jie ne dėl savęs taip elgėsi. Nežinome, kas juos siejo su paralyžiuotu žmogumi, bet kažin ar tai svarbu. Daug svarbiau tai, kad dėl jo jie buvo pasiryžę bet ką padaryti, kad tik jam padėtų.

Pasakojimas baigiasi laimingai. Jėzus išgydo paralyžiuotą vyrą. Tačiau įdomu tai, kad, skirtingai nuo kitų panašių evangelijose aprašytų atvejų, kai Jėzus ką nors išgydo, šįkart stebuklas įvyksta ne dėl sergančio žmogaus tikėjimo (,,Tavo tikėjimas išgydė tave“ – frazė, kurią Jėzus ne kartą ištaria pasveikusiems žmonėms), bet dėl paralyžiuoto žmogaus draugų tikėjimo. Evangelistas Lukas pastebi, kad Jėzus išvydo ,,jų tikėjimą“. Kaip galima pamatyti tikėjimą? Kartais jį, kaip ir viltį ar, pavyzdžiui, meilę, išduoda akys, žvilgsnis. Mes šių vyrų akių nematome, bet apie jų tikėjimą byloja jų elgesys. Jeigu jie nebūtų tikėję, kad Jėzus gali padėti, jei nebūtų turėję vilties, kad gali įvykti tai, kas atrodo neįmanoma, jeigu jiems nebūtų buvę gaila nelaimingo žmogaus, jeigu jie nebūtų padarę daugiau nei galima, stebuklas nebūtų įvykęs.

A.M.

rugsėjo 11, 2016 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Susitikus su Dievu

,,Vargas man, nes esu žuvęs…“, – dejavo Izaijas, šventykloje patyręs Dievo didybę ir savo menkumą (Iz 6, 5a). ,,Ak, Viešpatie Dieve!“ – vaitojo Jeremijas, išgirdęs, kad Dievas išsirinko jį būti pranašu Jer 1, 6a). Dieviškas apreiškimas juos abu ištiko tam nepasirengusius, – Biblijoje visada taip, – ir jo nenusipelniusius. Jei manote kitaip, vadinasi, neatidžiai skaitote Bibliją ir nepažįstate Dievo. Galbūt ir kyla pagunda manyti Izaiją buvus vertą Dievo malonės, – šiaip ar taip juk šventykloje, o ne bet kur šis vyras buvo, – bet jo atsakas į apreiškimą bylojo bent jau tai, kad jis pats tikrai nelaikė vertu. Užuot nudžiugęs, kad regi tai, kas ne bet kam yra leista, Izaijas išpažįsta savo nevertumą: ,,Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos, ir savo akimis regiu Valdovą, Galybių Viešpatį“ (Iz 6, 5b). Šiuo atveju nebūtina pasižymėti puikiu teksto suvokimu, kad suprastum, jog Izaijas, kalbėdamas apie suteptas lūpas, mintyje turi tikrai ne gėrimus ir ne gardžius valgius.

Jeremijas, nors ir kilęs iš kunigų giminės (žr. pačią Jeremijo knygos pradžią), išgirdęs, kad Viešpats jį jau seniausiai, dar prieš gimstant, paskyręs pranašu tautoms, nepuola į džiaugsmo ekstazę, o sutrinka: ,,Aš juk nemoku kalbėti! Esu tik vaikas!“ (Jer 1, 6b). Apie pasididžiavimą ir šiuolaikinėje psichologijoje akcentuojamą aukštą savivertę nėra nė minties. Jeremijas buvo realistas, supratęs, kad tokia misija – būti ,,pranašu tautoms“ – yra per sunki žmogui. Abu, Izaijas ir Jeremijas, patyrė tikro, gyvojo, Dievo artumą, prieš kurį galima tik netekti žado ir apstulbti. Stabai – kas kita, nes jie tik paties žmogaus rankų ar vaizduotės padarinys.

Kas vyksta toliau? …

Toliau galite skaityti internetiniame dienraštyje Bernardinai.lt ir laikraštyje “Lietuvos evangelikų kelias“, 2016 m, Nr. 1-2.

A.M.

vasario 13, 2016 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą