Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Ateina dienos

,,Tikėkite manimi, tai VIEŠPATIES žodis, ateina metas, kai išauginsiu Dovydui teisią Atžalą. Kaip karalius jis viešpataus ir sumaniai vykdys krašte, kas teisinga ir teisu. Jo dienomis Judas bus išgelbėtas, ir Izraelis saugiai gyvens. Jis bus vadinamas šitokiu vardu: VIEŠPATS mūsų teisumas“ (Jer 23, 5-6)

Šie pranašo lūpomis ištarti vilties kupini žodžiai pirmąkart nuskambėjo dar gerokai iki Mesijo, kuris buvo vadinamas Dovydo sūnumi arba ,,Atžala“, atėjimo. (Tas ,,gerokai“ – maždaug šeši šimtai metų.) Karaliaus Dovydo tauta laukė. Laukimu paženklinta visa jos istorija. Nors, tiesą sakant, laukimas – įprasta kiekvienos tautos, kiekvieno žmogaus būsena, neatsiejama nuo ateities. Laukti nėra lengva, ypač jei į rytojų žvelgiam su netikrumu, nerimu, o gal ir baime. Tačiau kas kita, jei laukiam su viltimi, jei tikimės, kad ateitis bus geresnė už tai, kas lieka praeity.

Tiesa, ne visi lūkesčiai išsipildo. Žmogus ne visuomet sulaukia, ko tikėjosi. Viltys kartais dūžta. Tai gal geriau jų išvis neturėti – juk be vilties nebūna ir nusivylimo? Jei šiandien nieko gero nesitikėsim, galbūt ryt mažiau skaudės?

O vis dėlto tikriausiai būtų nepakeliama, gyventi be jokios vilties. Ypač tuomet, kai sunku. Todėl Dievas ir nesiliovė per pranašus guodęs savo tautą. Kartais bardavo, kartais kaltindavo, bet labai dažnai guosdavo, stiprindamas viltį. ,,Štai ateina dienos, tai VIEŠPATIES žodis, kai aš sugrąžinsiu savo tautą…“ (Jer 30, 3). ,,Štai ateina dienos, tai VIEŠPATIES žodis, kai aš įvykdysiu pažadą, duotą Izraelio namams ir Judo namams. Tomis dienomis, atėjus laikui, atželdinsiu Dovydui teisumo atžalą“ (Jer 33, 14-15).

Tačiau būna, kad lūkesčiai išsipildo su kaupu. Būna, kad aplanko tokia laimė, kokios nė nesapnavai. Turiu galvoj ne sėkmę loterijoje, o kur kas daugiau. Laimėtas automobilis ar net milijonas – tikrai ne didžiausia laimė. Būna, kad tokia sėkmė akimoju virsta nesėkme.

,,Kai VIEŠPATS parvedė Ziono tremtinius, mes buvome lyg sapne“ (Ps 126, 1), – prisimena psalmistas. Dievas ne tik dažnai stiprino viltį, žadėdamas išgelbėti, bet ir savo pažadus ištesėdavo. Dažnai su kaupu, pranokdamas laukiančiųjų lūkesčius. O dažnai ir nustebindamas.

Izraelio ir Judo tauta tikėjosi, kad Dievas ją išgelbės, sugrąžins iš kraštų, kuriuose ji būdavo išblaškyta. Iš tiesų, Dievas ją ne kartą išvadavo iš pavergėjų, parvesdamas iš tremties į protėviams pažadėtą žemę. Tačiau Dievas padarė dar daugiau, įvykdė savo pažadus su kaupu, pranoko visus lūkesčius, siųsdamas Mesiją visoms tautoms. Tiesa, per pranašus Dievas buvo paskelbęs apie savo palankumą ne tik Izraelio, Judo ir Dovydo tautai, tik kad šie žodžiai dažnai pro vieną ausį įeidavo, o pro kitą išeidavo. Kaip, beje, ir žodžiai apie Mesiją kaip apie kenčiantį Dievo tarną: ,,Jis išaugo kaip atžala jo akivaizdoje, kaip šaknis sausoje žemėje. Jis buvo nei patrauklus, nei gražus: matėme jį, bet nepamėgome. Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia… Jis buvo paniekintas, ir mes jį laikėme nieku“ (plg. Iz 53, 2-3). Be abejo, Mesijo kaip karaliaus, kuriam lenkiasi ir duokles gabena visos pagonių tautos, įvaizdis mielesnis. Juk bet kuriai tautai būtų malonu, kad jos karalius valdytų visą pasaulį…

Taigi, viena vertus, Dievas pranoko visus laukusiųjų lūkesčius, su kaupu išpildė savo pažadus Antra vertus, ištesėdamas pažadus, nustebino, o tuo pačiu kai ką galbūt ir nuvylė. Kodėl įvyko būtent taip, kodėl Mesijas kentėjo, kodėl jam reikėjo mirti, ir dar taip gėdingai, ant kryžiaus? Kodėl jis buvo toks atlaidus visokiems pašlemėkams? Per daug nesistebėkim Petru, kuris, išgirdęs Jėzų kalbant apie kančią ir mirtį, bandė sudrausti: ,,Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti“ (Mt 16, 22). Neaikčiokim, girdėdami apie fariziejų, pasipiktinusį ,,nederamu“ Jėzaus elgesiu su plačiai žinoma nusidėjėle: ,,Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia…“ (Lk 7, 39). Nesistebėkim ir dviem mokiniais, keliavusiais į Emausą ir apraudojusiais sudužusias mesijines viltis (plg. Lk 24, 18-24). Jei būtume nuoširdesni, juose atpažintume save – juk būna, kad ir mes pasijuntam ne tik Dievo nustebinti, bet ir apvilti (,,Kodėl Dievas pasielgė ne taip, kaip prašiau?“ ,,Kodėl Dievas negalėjo to ar ano padaryti?“ ,,Kodėl Dievas gailestingas ir mano nedraugams?“)

Adventas primena, kad artėja Kalėdos, Dievo Sūnaus tapimo Žmogaus Sūnumi, Dievo nužengimo pas žmogų, šventė. Tačiau primena ir tai, kad Mesijas, gyvenęs tarp mūsų, miręs ant kryžiaus ir prisikėlęs, ateis laikų pabaigoje ,,jo laukiančiųjų išganymui“ (plg Hbr, 9, 24). Ar laukiam jo? O gal vis dėlto užteks Kalėdų? Gal, kaip liaudies išmintis byloja, ,,geriau žvirblis saujoj negu erelis padangėj“? Kalėdos jau čia pat, o kada tas Mesijas sugrįš, niekas nežino…

Nelengva laukti. Ypač kai laukti tenka ilgai. O dar sunkiau, kai nežinai, kiek ilgai.

,,Jėzau, džiaugsme vargstančių / ir pagalba kenčiančių, / Gydyk, Viešpatie meilingas / mūsų širdis nuodėmingas!“ (,,,Kol lauke turi stovėti“. Krikščioniškos giesmės)

Reklama

gruodžio 11, 2018 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo M. Sabučio velykinis sveikinimas

balandžio 3, 2018 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Kalėdinis Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio sveikinimas

2017 Gruodžio mėn. 22 d.

„Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas“. (Jn 4,42)

Mieli broliai ir seserys Kristuje,

Ką jautė mūsų protėviai, išvaryti iš Edeno sodo ir sunaikinę meilės ryšį su Kūrėju? Prisimename, jog išvarymas nuo Dievo Artumos buvo lydimas ir nuostabiu pažadu: „Viešpats Dievas tarė žalčiui: Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos; ji trupins tau galvą, o tu kirsi jai į kulną.“(Pr 3,15)

Gal Ieva, žvelgdama į Abelį ir Kainą jau puoselėjo viltį, kad, galbūt vienas iš šių vaikelių sunaikins nuodėmę, pakeis tai, kas, regis, nepakeičiama – sutaikys žmogų su Dievu ir nugalės mirtį? Tačiau sūnūs dar esmingiau atskleidė nuodėmės baisybę – Kaino ranka pakilo prieš brolį. Ten, kur turėjo skleistis gyvenimas, santarvė, meilė, pirmą kartą pasirodė mirtis visu baisumu, beprasmybe ir neviltimi.

Tačiau Dievas nepamiršo pažado, duoto pirmiesiems žmonėms. Kartojo jį per patriarchus, per pranašus, per išrinktus žmones, kurie skelbė, net patys to dar pilnai nesuprasdami, jog gims Tasai, kuris Izraelį ir visas tautas išvaduos iš per protėvius atėjusio vargo. Tasai, kuris vėl sutaikys žmoniją su Kūrėju.

Tremtys, nuodėmės, griovimai, pavergimai, kuriuos turėjo iškęsti Izraelis, neištrynė vilties ir troškimo sulaukti išsipildančio pažado. Šiandieną mes švenčiame ne ką kitą, kaip išsipildymą to, kas Dievo buvo pažadėta dar pačioje žmonijos aušroje. Užgimęs Išganytojas pakeitė visos žmonijos ir mūsų istoriją. Mes net negalime suvokti, koks pasaulis buvo iki Jo įsikūnijimo ir koks jis būtų šiandieną, jei pats Dievas nebūtų apsigyvenęs tarp žmonių, kadaise prieš Jį sukilusių ir atsisakiusių turėti gyvenimą.

Kad ir kokia įprasta mums atrodytų Kalėdų žinia, ji niekuomet nebus paprasta. Beskoniais tapę žodžiai „Kalėdų stebuklas“ nėra apie kokią nors ypatingą nuotaiką, žmonių tarpusavio santykius ar šventinį džiaugsmą. Švenčių būna įvairių, žmonės sveikina vieni kitus ir kitomis progomis, tačiau tikrasis „Kalėdų stebuklas“ yra pats Kristus ir tai, kad Jis leidžia mums Save pažinti. Dievas, amžiams tapęs žmogumi, trokšta kad mes grįžtume ten, iš kur buvome ilgiems amžiams išvaryti, į gyvenimą Jo Artume.

Šiemet minėjome Reformacijos 500 metų jubiliejų. Daug dėmesio buvo skirta mūsų giesmėms, istorijai, paveldui. Tačiau, iš esmės, viskas, į ką rodė Bažnyčios reformatorius daktaras Martynas Liuteris ir kiti Reformacijos šviesuliai – tai Kristus. Jie kvietė Bažnyčią – kaip kadaise piemenis, kaip išminčius, kaip Mariją ir Juozapą, kaip Oną ir Simeoną pasitikti Išganytoją, kuris savo įsikūnijimu, mirtimi ir prisikėlimu pelnė mums amžinybę.

Dėl mūsų nuodėmių, dėl įvairiausių gyvenimo aplinkybių, kūno skausmų, pasaulio ir šėtono pinklių mus dažnai užklumpa tamsa, nerimas, neviltis. Kad ir kokia tamsybė mus ištiktų, nelikime joje, nes Jėzus ir atėjo tam, kad dovanotų šviesą ir gyvenimą. Jis gyvena savo Bažnyčioje gydydamas, nuplaudamas, mokydamas, sutaikydamas, kad neliktume nuodėmėje ir mirtyje, bet turėtume gyvenimą.

Dėkokime Jam giesme ir maldomis, kad Jis mus myli ir pamynė amžiams mūsų priešą.

Palaimintų Kalėdų ir Naujųjų 2018-ųjų Viešpaties metų!

Brolis Kristuje,

Vyskupas Mindaugas Sabutis Kalėdos 2017

 

sausio 2, 2018 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

trumpai drūtai apie evangelikus liuteronus

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis apie evangelikus liuteronus

birželio 26, 2017 Posted by | Uncategorized | , , , , | Parašykite komentarą

Atvaizdai

,,Jėzus rodo monetą

su Tiberijaus profiliu

tas atvaizdas be meilės

apyvartoj valdžia“

(Tomas Tranströmer, Trys strofos)

——————————————————

Moneta, kaip ir atvaizdas, bejausmė, negyva. Net ir didelės vertės, nukalta iš gryno aukso. Tiesa, pati bejausmė, bet gali pažadinti įvairiausius jausmus, nuo džiaugsmo iki neapykantos. O ir atvaizdas – nelygu koks ir kieno.

Tačiau sugrįžkime prie istorijos, kurią mintyje turėjo neeilinis poetas, kurdamas strofą apie Jėzų ir ciesoriaus atvaizdą.

Fariziejai tariasi, kaip Jėzų ,,sugauti kalboje“, kitaip tariant spendžia jam spąstus, kad turėtų pretekstą jį apkaltinti. Neparankus jis buvo tautos politiniam ir religiniam elitui. Mesijas, jų manymu, turįs būti kitoks. Šis vyras, nors žmonių ir laikomas didžiu pranašu, o gal ir paties Aukščiausiojo siųstuoju, negalįs būti nuo Dievo. Taigi fariziejai šįkart patys neina pas jį – nusiunčia savo mokinius. Tiesa, pas Jėzų šie atvyksta kartu su romėnams lojalaus karaliaus Erodo šalininkais, su kuriais, kaip byloja anų laikų žinovai, jie nebuvo linkę draugauti. Tačiau priešiškumas Jėzui juos nors laikinai suvienija.

…valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ – teiraujasi atvykusieji (Mt 22, 17). Jei atsakys, kad valia, erodininkams atsakymas patiks, tačiau tik ne fariziejams. Jei atsakys, kad nevalia, patenkinti liks pastarieji, tačiau Erodą ir jo šalininkus, kaip ir okupantus romėnus, toks atsakymas užrūstins.

Jėzaus atsakymas palieka juos be žado. Paprašęs parodyti jam ,,mokesčių pinigą“, denarą, kuriame buvo įspaustas tuometinio valdovo atvaizdas, ir apžiūrėjęs jį, Mokytojas taria: ,,Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). Atsakymas lyg iš diplomatijos vadovo. Nieko neprikiši. Bet ne tai svarbiausia. Daugelis jame girdi priminimą apie pareigas valdovų, valstybės ir Dievo atžvilgiu, apie tai, beje, rašo ir apaštalas Paulius. Tačiau ne mažiau, o gal dar labiau, svarbu tai, kad Jėzus primena kas yra kas: net ir ciesorius, kurio atvaizdas ir vardas iškalti monetoje, yra žmogus, taigi mirtingasis. O Dievas, kurio atvaizdo nėra ir net negalėtų būti ant jokio pinigo, yra amžinas. Ir ne tik tai.

Ciesoriai reikalauja, kad jų vardai būtų nuolat ir garsiai kartojami, o Dievas įsako netarti Jo vardo; ciesorių atvaizdai jų garbei kalami monetose, paminkluose ir t. t., o Dievas įsako Jo nevaizduoti (gal todėl, kad dieviškasis atvaizdas turi būti matomas žmoguje? Plg. Pr 1, 26-27).

Taip, ciesoriai galingi, jie užkariauja ir valdo, jie priverčia drebėti iš baimės. O Dievas yra meilė (plg. 1 Jn 4, 16).

A.M.

birželio 23, 2017 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Velykinis Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo sveikinimas

Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas; galų gale Jis pakils kaip liudytojas žemėje. (Job 19,25)
Mieli broliai ir seserys Kristuje,

Jobo knyga yra tikriausiai vienas seniausių Šventojo Rašto tekstų. Čia mes matome visa praradusį žmogų, apie kurį pats Dievas kalbėjo kaip apie teisųjį, bet bičiuliai manė, kad dėl pražuvusio turto, vaikų, sveikatos ir viso kito esąs kaltas jis pats. Tarnai, kaimynų vaikai, net žmona šalinosi jo, nes to Jobo, kurį visi pažinojo, neliko – tik sergantis, dvokiantis, kenčiantis žmogus.

Ir štai Jobo šauksmas: Mano Atpirkėjas gyvas. Hebrajų kalboje atpirkėjas – artimiausias giminaitis žydų tautoje, galėjęs iš vergijos atpirkti savo artimuosius arba jų prarastą turtą. Nors mus nuo Jobo skiria tūkstantmečiai, tačiau jo padėtis artima kiekvienam žmogui. Kūniška ir dvasinė negalia, praradimai, baimė, nuodėmė, mirtis – visa tai tikrovė, kurioje gyvename. Ir jei kažką dar įsivaizduojame turintys šiandien, puikiausiai suprantame, kad to neturėsime rytoj. Mūsų kūnas eina senyn, su amžiumi retėja giminaičių ir artimųjų gretos, žemiški dalykai, į kuriuos sudėjome viltis, pranyksta. Pasaulio gyvenimas kasdien pateikia begales atmainų – vakare atgulę poilsio, nežinome, kokiame pasaulyje pabusime. Pagaliau – mirtis, kurios akivaizdoje visa, ką turime, kuo pasikliaujame, ką branginame, nebetenka jokios prasmės, nes niekas, jai prisiartinus, mums nepadės.

Dėl mūsų protėvių ir dėl mūsų pačių nuodėmės esame praradę gyvenimą. Tačiau mūsų tikrovė kita nei Jobo. Šiandien mums nereikia vien viltis, kad Atpirkėjas gyvas. Šiandien mes ž i n o m e, kad Jis gyvas. Juk pats Viešpats Jėzus Kristus, prisiimdamas mūsų kalčių naštą, tapo panašus į mus. Kaip Jobas – visiškai atmestas, paniekintas, pažemintas. Ir tai tik dėl mūsų kalčių. Mirdamas ant kryžiaus Jis tapo mūsų Atpirkėju, artimiausiu giminaičiu, sugrąžinusiu, išpirkusiu mūsų nuosavybę – amžinąjį gyvenimą, teisumą, Dievo vaikų garbę. Jėzus Kristus išpildė Jobo, visos žmonijos ir kiekvieno mūsų troškimą, kad atsirastų Atpirkėjas ir aprengtų mus savo teisumu, apdovanotų savo turtais ir už mus laiduotų savo gyvybe.

Todėl šiandien, švęsdami Prisikėlimą ir liudydami tai, ką jis troško pamatyti, drauge su tikėjimo protėviu Jobu tarkime: Ž i n a u, kad mano Atpirkėjas gyvas. Išpažinkime tai visa savo esybe, nes savo mirtimi Jis nugalėjo mirtį. Trečios dienos rytą prisikeldamas Jėzus Kristus parodė, kad Jis yra Viešpats, kad Jis tikrai yra kelias, tiesa ir gyvenimas.
Atminkime tai ne tik šiandien, bet būtinai kasdien, kad Atpirkėjas yra gyvas ir kad Jis su begaline meile, gailestingumu, Žodžiu bei Šventaisiais Sakramentais dalyvauja savo tautos – Bažnyčios gyvenime, ir gano savuosius žmones, vesdamas į Gyvenimą. Ir niekas niekada negalės mūsų atskirti nuo Jo meilės, nes Jo ištikimoji meilė amžina!

Aleliuja! Kristus prisikėlė!

Brolis Kristuje,
Vyskupas Mindaugas Sabutis
2017 Velykos

balandžio 18, 2017 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Apie mane. Ir apie tave

Kaskart, skaitydamas vieną graudžiausių Biblijos istorijų, pasakojančią apie mūsų nuopuolį, išgirstu kažką nauja, o kartu ir gerai, net iki skausmo, žinomą, tik ne teoriškai, ne iš vadovėlių, o iš savo patirties. Todėl ši istorija dar graudesnė, skaudesnė, nes byloja ne tik apie protėvių, pirmųjų, antrųjų ir visų paskesnių, bet ir apie mano nuodėmę. Ir aš, kaip tie biblinės dramos veikėjai, atsiradau pasaulyje, prie kurio niekuo neprisidėjau. Visa tai, kas egzistuoja, kas mane supa, ką Biblija vadina Edeno sodu, yra Dievo dovana, malonė. Ir man, kaip protėviams, Viešpats pavedė rūpintis šiuo sodu-pasauliu, prižiūrėti jį, nes ir aš, kaip pirmieji žmonės, sukurtas pagal Dievo atvaizdą (plg. Pr 1, 27), nors ir nelengva tuo patikėti, – ne tik žvelgiant į veidrodį, bet ir į sielos gelmes, – tačiau tikiuosi, kad apaštalas Paulius korintiečiams nemelavo, teigdamas, jog mes, krikščionys, esame Dievo šventyklos, jog mumyse gyvena pati Dievo Dvasia (plg 1 Kor 3, 16), nors patys iš savęs mes esame niekas (plg 1 Kor 1, 26-29).

O ir tai, kas nutiko Edeno sode, yra ne tik protėvių, bet ir mano drama. Niekuo nesiskiriu nuo jų – nei išmintingesnis už juos, nei geresnis. Jie užsimanė būti kaip Dievas, nepaisant to, – skaudžiai ironiška, ar ne? – kad buvo sukurti pagal Dievo atvaizdą. To paties norėjau ir aš – būti visagalis, pats nuspręsti,, kas man gera ir kas pikta, užuot klausęs Dievo balso ir laikęsis nuo amžių nustatytos tvarkos.. Juk žinojo biblinės dramos moteris, – koks skirtumas, jos vietoje, tai yra pirmesnis prie uždrausto gero ir pikto pažinimo medžio, galėjo būti ir vyras, – kad tas medis ir jo vaisiai ne jiems – žinojau ir aš. Tik kas iš to, nes žinoti – dar ne viskas. Žinoti negana.

Mano panašumas į juos, į Edeno žmones, tuo dar nesibaigia. Mes lyg dvyniai, lyg vandens lašai panašūs. Ir man, kaip tai moteriai, uždraustas vaisius atrodė geras, žavus, atversiantis akis, tai yra duosiantis išminties. Ir aš, kaip ji, pasikėsinau. Ne į obuolį ar į kokį kitą žemės sodų vaisių, o į Dievo nustatytą moralinę tvarką, prie kurios nevalia kišti nagų, nes skaudžiai atsirūgs. Mirtimi. Ir tai dar ne viskas. Ar kada pagalvojote, kodėl toji moteris pasidalijo grobiu su kitu žmogumi, šiuo atveju su vyru? Todėl, kad vienam sunkiau. Jie darai bloga ne vienas, su kitu, o dar geriau – su kitais ir kitomis, kaltės našta atrodo lengvesnė. Ir atsakomybę gali užkrauti ant kito pečių.

O paskui jie, tie žmonės iš Biblijos, išsigando, išvydę esą nuogi. Nuogumas būna ne tik fizinis. Nuogas – tai silpnas, bejėgis, pažeidžiamas. Tokie pasijuto ir jie, kai atsivėrė akys. Užuot išvydę savyje dievus, jie suprato esą bejėgiai. Ne tik jie, bet ir aš. Jie bandė kažkuo prisidengti, slėpėsi tarp medžių. Ir aš taip pat. Slepiamės nuo kitų, nuo Dievo ir nuo savęs – juk ir sau nėra malonu prisipažinti, kad esu kaltas, kad esu silpnas, kvailas. (Argi ne silpnas, jei pasiduodu pagundai? Argi ne kvailas, jei darau tai, kas man užtraukia nelaimę?)

O kas toliau? Dievo balsas: ,,Kur tu?“

 

A.M. Lietuvos evangelikų kelias, 2017, nr. 3

balandžio 8, 2017 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą