Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Gavėnia. Kur tu?

,,…tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe. Viešpats Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs. Iš žemės Viešpats Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu. <…> Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi. Ir įsakė žmogui Viešpats Dievas, tardamas: “Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti.

Pr 2, 7-9. 15-17

Naivu būtų manyti, kad šią istoriją užrašė tiesioginiai įvykio liudytojai ar bent jau metraštininkai pagal mačiusiųjų pasakojimus. Tai nėra reportažas iš įvykio vietos, kurį suprasti reikėtų paraidžiui. Yra knygų, kurios kalba ne tik juodomis raidėmis, spausdintomis baltame fone, bet ir tuo, ką randame tarp eilučių (pavyzdžiui, pasakos, poezija). Biblija, nors ji ir ne poezijos knyga (tiesa, yra joje ir poezijos – psalmės, Giesmių giesmė), ir ne pasakų rinkinys (nors joje randame ir išmonės), kalba ne tik žodžiais, bet ir tuo, kas likę ,,neįžodinta“. Skirtingai nuo istorijos ir kitų mokslų vadovėlių, laikraščių etc. Tačiau tai nei kiek nesumenkina Biblijos autoriteto, o veikiau priešingai.

Ir dar. Skaitant Bibliją, svarbu prisiminti tai, kad ji pasakoja ne tik apie Dievą ir senų senovėje gyvenusius žmones, bet ir apie mus. Tai ne tik kadaise gyvenusių vyrų ir moterų, bet ir mūsų istorijos. Tačiau tam, kad Šventajame Rašte atpažintum save, reikia, kad išdrįstum pažvelgti į jį kaip į veidrodį, ir leistum kalbėti ne tik žodžiams, bet ir Dievui. Taigi ir ši istorija – kiekvieno žmogaus gyvenimo ir mirties drama. Žvelgdamas atgal į savo gyvenimo kelią, galiu tai tik patvirtinti.

Grįžkime į pasakojimą apie žmogaus sukūrimą. Dievas sukūrė žmogų iš žemės dulkių. Dulkės tokios mažos, kad beveik nematomos. Toks pat ir žmogus. Net ir karaliai, ir imperatoriai, ir mūsų dienų valstybių vadovai tėra tik žmonės. Lyg ir dideli, tačiau užtenka atsiplėšti nuo žemės aukščiau, pakilti iki debesų, ir nematyti net pačių galingiausiųjų. Dulkė ne tik maža. Papučia vėjas, ir jos jau nėra. Ne kitoks ir žmogus. Na ir kas, kad laikai save labai svarbiu, gal net pasaulio centru. Šiandien tu dar čia, o ryt?

Tačiau tai dar ne viskas. Dievas įkvėpė žmogui gyvybės alsavimą ir tada žmogus tapo gyva būtybe. Kiekviena gyva būtybė, net ir pati smulkiausia, yra stebuklas, o ką bekalbėti apie žmogų. Kita ne mažiau svarbi mintis: Dievas, o ne mes patys, yra gyvybės pradas. Iš Dievo yra visa, kas gyva. Be Dievo būtume tik dulkelės, nieko daugiau.

Toliau. Apie Dievą kalbama kaip apie rūpestingą sodininką. Žinoma, Dievas nėra nei sodininkas, nei daržininkas. Pasakojimas apie tai, kaip Dievas užveisė sodą, byloja ne apie Dievo užsiėmimą, o apie rūpestį žmogumi. Apie tai, kad žmogus šį sodą gavo veltui, kaip dovaną. Tai yra Dievo malonė. Kita vertus, čia kalbama ir apie mus. Mūsų galėjo paprasčiausiai nebūti. Gyvenimą ne mes patys sau davėme. Lygiai taip pat ir mus supantį sodą – pasaulį. Mes jį jau radome, paruoštą mums. Tam, kad jį dirbtume ir juo rūpintumės. Ne niokotume, išnaudotume, o rūpestingai prižiūrėtume. Viskas yra dovanota žmogui, jo labui.

Sode be kitų medžių auga (būtent – ne tik augo, bet ir auga, kiekvieno žmogaus gyvenime) dar du: gyvybės medis sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medis. Gyvybės medis auga ne pakraštyje, o centre, tai yra svarbiausioje vietoje, nes gyvybė yra svarbiausia, brangiausia, ką žmogus yra gavęs iš Dievo. Kitas medis – gero ir pikto pažinimo – uždraustas žmogui, mes negalime jo ragauti. Tik ne todėl, kad Dievas būtų gobšus ar šiaip užgaidus. Todėl, kad gėris ir blogis, arba, kitaip tariant, moralinė tvarka, dorovės dėsniai yra nustatyti Dievo lygiai taip pat, kaip gamtos dėsniai, ir jie negali būti panaikinti arba pakeisti. Kitaip gresia nelaimė. Analogija – gamta su joje funkcionuojančiais dėsniais. Jei tik kažkas ne taip, gresia gamtos nelaimė.

Dievo rūpestis išreikštas ne tik tuo, kad Dievas užveisė, užaugino sodą ir padovanojo jį žmogui, bet ir tuo, kad įspėjo žmogų dėl galimos nelaimė, jei jis nesilaikys galiojančių dėsnių: ,,kai tik nuo jo [gero ir pikto pažinimo medžio] paragausi, turėsi mirti.“

Štai kur atsakymas į klausimą, kodėl žmogus miršta. Ne tik fiziškai. Mirtis – nuodėmės pasekmė. Nusigręžęs nuo Dievo, kuris jam ,,įkvėpė gyvybės alsavimą“, žmogus nusigręžia ir nuo gyvybės prado, praranda ją, lieka tik žemės dulkė. O galiausiai niekas.

Laimė, tai dar ne viskas. Laimė, kad šioje dramoje dalyvauja ne tik žmogus.

13 kovo, 2020 Posted by | Biblija, mintys | , , | Parašykite komentarą

Gavėniai

Žodis Dievui iš širdies gilumos

Balsą savo širdies ir graudžią dejonę
Tau aukoju, reginčiam paslaptį šventą,
Į nevilties liepsnas, kurios alina sielą,
Savo tamsių geidulių vaisių, visa tai,
Kas man audrina sielą,
Sava valia pasmilkęs siunčiu.

Išvysk ir užuosk, Mielširdingas,
Meile daug didesne, negu dūmai tirštieji,
Kylantys nuo aukos, Tau skirtos.
Priimk šitą trumpą ištarmių kalbą
Maloningai, be pykčio,
Iš slaptos mano proregių celės
Tepakils ji nedelsiant ligi Tavęs
Tarsi svylantis mano nuodėmių taukas, –
Laisva šitų žodžių auka.

Ir kada imsiu aš, besimelsdamas, ginčytis,
Tenepasirodys ji Tau, Galingasai, niekinga,
Kaip Jokūbo rankų gręžiojimas,
Priekaištingas Izaijo skundas,
Babilono nusikaltimai,
Apreikšti septyniasdešimt antroje psalmėje.

Tebūnie ji priimtina Tavo valiai,
Kaip kad smilkalai kvapūs,
Rūkomi Saliamono šventykloj,
Prie altoriaus, Dovydo atstatyto,
Iš nelaisvės namų sugrąžinto, –
Tai paklydusios sielos grįžimas.

Tačiau Teismo ir Tavojo atpildo balsas,
Nugriaudėjęs skardžiai slėny,
Vėl supurto mane, –
Jau dabar aš jaučiu kalvarijų rūstį, –
Nerimas, sumaištis, kur apims mano sielą,
Dorų ir piktų minčių spiečius,
Žvanga kardai, kalavijai,
Paversdami mane mirties belaisviu,
Kaip kad andai,
Kol aplankė Tavoji palaima,
Kurią aukščiausias apaštalas Paulius,
Sugretinęs su Mozės įstatymais,
Išsirinko kaip pačią geriausią.

Betgi Teismo diena netoli jau,
Kaip Rašte pasakyta,
Juozapoto pakalnėje, Kedrono slėny –
Tam mažam pasimatymo plote
Ji apreikš amžinybę, –
Dievžmogio amžius visai netoli,
Ir užklups mane dar labiau prasikaltusį.
O ir nuodėmės mano – didesnės
Nei visų edomiečių, filiestiečių, laukinių tautų,
Kurias andai ištiko Jo bausmės delnas.

Bet jų nuobaudai buvo laikinas laikas,
Mano prakeiksmo laikas
Nežinia kada baigsis.
Siaubas, duobė ir kilpa ant kaklo, –
Kaip kad pranašas ir apaštalas kalba,
Negailestingai ir staigiai užklupę prie durų,
Lems man amžiną gėdą.

Vien tik Tu nepasiekiamoj savo aukštybėj
Stebuklingai gali sutaisyt man gydantį gėrimą
Ir ištraukt abejojančias, besiblaškančias sielas,
Atpirkėjau visuotinis, neišsakomoj šlovėj amžiais giriamas.
Amen.

(Grigoras Narekaci “Sielvartingų giedojimų knygos“, vertė S. Geda, 1999)

27 vasario, 2020 Posted by | mintys | , , | Parašykite komentarą

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučios sveikinimas

23 gruodžio, 2019 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Dabar

Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas arčiau negu tuomet, kai įtikėjome. Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!

Rom 13, 11-12

Laikų būna įvairių. Kartais sakoma, ,,sunkūs laikai“, kartais (turbūt rečiau) – ,,geri laikai“. Kartais laikas, atrodo, slenka sraigės greičiu, o būna, kad metai lyg viena diena praskrieja. O iš antikos laikų iki šių dienų išlikęs žymaus romėno, Cicerono, posakis: ,,O tempora, o mores!“ (liet. ,,Kas per laikai, kas per papročiai!“). Yra ir gramatiniai laikai, pavyzdžiui, būtasis, esamasis ir būsimasis, kuriais nurodome, ar veiksmas jau (į)vyko, ar vyksta šiuo metu, o gal dar tik vyks.

Perskaitęs šią Laiško romiečiams ištrauką, prisiminiau gramatinius laikus neatsitiktinai. Čia laikas – tiek pati sąvoka, tiek gramatinė kategorija – atlieka ypač svarbų vaidmenį.

Pirma, prieš ragindamas ,,nusimesti tamsos darbus“ ir ,,apsiginkluoti šviesos ginklais“, tai yra kviesdamas į atsivertimą, į gyvenimą Kristuje (apaštalo Pauliaus terminas, kuriuo jis nusako krikščionio – gyvo, ne ,,statistinio“ – gyvenimo esmę), laiško autorius rašo: ,,išmušė valanda …naktis nuslinko, diena prisiartino“.

Būtasis laikas reiškia, kad veiksmas jau įvyko. Tos valandos (išganymo valandos) jau nebereikia laukti, ji išmušė. Šių laikų žmogus tamsos gal jau ir nebijo, bet ji vis tiek nėra labai maloni, todėl naktį užsidegame bent jau žvakę – juk geriau, kai šviesu. Naktis, rašo Paulius, taip pat praėjo, ,,nuslinko“ į praeitį, o diena jau čia pat. Žinoma, toji naktis, kurią jis šiame fragmente mini, taip pat, kaip tamsa ir šviesa (,,tamsos darbai“, ,,šviesos ginklai“), yra simboliai, kurie įvardija nuodėmę ir ,,senojo žmogaus“ gyvenimą, o taip pat malonę ir ,,naujojo žmogaus“ gyvenimą.

Tačiau gyvenimas šviesoje kaip ir atsivertimas, deja, nėra status quo būsena. Tai – ne vienkartinis ir ne baigtinis įvykis, eliminuojantis bet kokią tolesnę kaitą, o besitęsiantis procesas, kurį galima įvardyti žodžiu ,,dabar“ (jis šiame fragmente taipogi minimas: ,,Dabar išganymas arčiau…“). O šis ,,dabar“ yra ypač svarbus, tik pernelyg dažnai jo nevertiname arba jį nuvertiname, tarytum būtų svarbu tik tai, kas jau buvo arba dar bus. Juk neretai pasitaiko, kad žmogus gyvena praeitimi, jos prisiminimais, arba vien ateitimi, skendėdamas svajonėse, lyg dabartis neegzistuotų arba būtų mažiau svarbi už ateitį/praeitį. Ateities svajonės, net ir gražiausios, jeigu jų nesistengsime įgyvendinti dabar, lengvai taps paprasčiausiomis iliuzijomis. Net ir svajonės apie dangų.

Kalbėdamas apie dabartį, Paulius vartoja graikų kalbos žodį kairos (,,Supraskite, koks dabar laikas…“). Deja lietuviškas žodis ,,laikas“ nėra tas pat, kas ,,kairos“. Pastarasis reiškia ne šiaip sau laiką, bet lemtingą metą, lemiamą, itin svarbų momentą.

Istorikai byloja, kad apaštalo Pauliaus laikais krikščionys gyveno intensyvaus laukimo nuotaikomis, kasdien laukdami Kristaus antrojo atėjimo ir pasaulio teismo. Šios nuotaikos atsispindi ir apaštalų laiškuose. Tas pats Paulius savo antrajame laiške Tesalonikos krikščionių bendruomenei ragina saugotis tuščio smalsavimo, kada gi ateis toji diena, nesileisti nukreipiamiems ,,nuo sveiko proto… esą Viešpaties diena jau čia pat“ (2 Tes 2, 1-2), o pirmajame primena, kad Viešpaties atėjimas pasaulio teisti (,,Viešpaties diena“) užklups ,,lyg vagis naktį“, tai yra netikėtai. Todėl privalome budėti, būti pasirengę (tą patį savo mokiniams kalbėjo ir Jėzus). O budėti reikia dabar. Ne tik todėl, kad ryt gali būti per vėlu, bet paprasčiausiai todėl, kad gyvename dabar.

,,Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Kor 6, 2).

A.M.

30 lapkričio, 2019 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

apie Dievo karalystę

… Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega, ar keliasi, ar naktį, ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo. Mk 4, 26-29

Biblijos ekspertai teigia, kad palyginimai – jie dar vadinami parabolėmis, alegorijomis – sudaro daugiau kaip trečdalį mums išlikusio Jėzaus mokymo. Tiesa, nereikėtų manyti, kad Jėzus buvo vienintelis toks išmintingas ano meto pedagogas ar psichologas, mokėjęs teologines, moralines ir egzistencines tiesas perteikti savo meto žmonėms, kurie ne tik nebuvo įgiję jokių mokslinių laipsnių, bet ir galbūt nemokėjo skaityti. Šį mokymą metodą taikė bene visi to meto rabinai, be to, palyginimai yra neatsiejama judėjų folkloro dalis. Palyginimais buvo galima pasiekti kiekvieno žmogaus protą ir širdį. Tačiau tai dar ne viskas. Palyginimams buvo būdinga ne tik tai, kad juos galėjo suprasti ir Rašto aiškintojai, ir kariai, ir piemenys, bet ir tai, kad žinia, kurią jie perteikdavo, dažniausiai nustebindavo, netgi priblokšdavo klausytojus. Iš graikų kalbos mus pasiekė žodis “paradoksas“, kuris pirmiausia buvo vartojamas pažymėti neįprastam reiškiniui ar įvykiui, neatitinkančiam lūkesčių, įsitikinimų, prieštaraujančiam įprastoms taisyklėms. Turbūt kaip tik dėl šio elemento, t. y. paradokso, palyginimai buvo labiausiai veiksminga mokymo priemonė, nes turėdavo ilgam išlikti juos girdėjusių atmintyje. Trumpai tariant, jie buvo nenuobodūs.

Iš šio ir kitų panašių palyginimų matome, kad Jėzus palyginimais kalbėjo ir apie tai, kas, regis, viršija mūsų žmogišką supratimą, ko neįmanoma sutalpinti ir į storiausius teologijos žinynus. Dievo karalystė. Kokia ji? Kada ji ateis? Pastarasis klausimas nedavė ramybės Jėzaus amžininkams. Neduoda jis ramybės ir šių dienų žmonėms, bent jau tiems, kurie žemiškose karalystėse neišsitenka ir kurių tos žemiškosios karalystės su savo santvarkomis ir teikiamomis gėrybėmis, netgi privilegijomis, netenkina.

Jėzaus palyginimas apie sėklą, kuri auga be žmogaus intervencijos, be jo pastangų, neskaitant sėjos veiksmo, kuriuo ši pamoka prasideda, byloja, jog Dievo karalystė ,,ateina nepastebimai“ (šie paties Jėzaus žodžiai yra Evangelijos pagal Luką fragmente, kuriame Jėzus atsako fariziejams į jų klausimą kada ateis Dievo karalystė). Ji ateina be triukšmo, be fejerverkų, ir nedaugelis ją pastebi, nes Dievas ne įsiveržia it okupantas, bet veikia tyliai. Juk ir mūsų gyvenime yra panašiai: tie, kas griauna ir naikina, daro tai triukšmingai (gal tai viena iš priežasčių, kodėl blogis labiau pastebimas?), o kuriantys, puoselėjantys triūsia tyliai, nelįsdami ,,į akis“.

Šį palyginimą apie taip nepastebimai, net be mūsų žinios, tačiau be paliovos augančią Dievo karalystę verta prisiminti ypač tuomet, kai ima dingotis, kad pasaulis virtęs pragaru, kad jame jau nėra vietos Dievui, taigi Nyčė buvęs tiesus. O juk būna taip, jei tik nesam kurti ir akli tam, kas vyksta pasaulyje, jei širdys dar nevirtusios akmenimis. Verta prisiminti, kad toji Dievo pasėta sėkla dygsta, auga, o atėjus paskirtam metui nudžiugins derliumi. Tik kad mes labai nekantrūs, norime derliaus vaisius raškyti jau dabar. Žinau tai, nes pats toks esu. Mes skubam, norim, kad viskas būtų greit, o jei taip nėra, nusiviliam, nuleidžiam rankas, supykstam. Reikėtų būti ramesniems, kantresniems, o ir akis prasitrinti būtų ne pro šalį, tada pastebėtume ir Dievo karalystės ženklus, ir stebuklus, kurių, sakom, nebūna. Nebūna, nes ne ten žiūrim. Arba dairomės, tikėdamiesi pamatysią aukštus, vešlius javus, nors dar tik daigų metas.

A. M.

(“Lietuvos evangelikų kelias“, Nr 6, 2015)

3 birželio, 2019 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą

Apie tikėjimu virtusį nuoširdų netikėjimą

,,Vieno iš Dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių žaizdų ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą, ir jeigu neįkišiu rankos į jo šoną, netikėsiu.“

Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įbesk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Ištiesk ranką ir įkišk į mano šoną; jau nebebūk netikintis, būk tikintis.“ Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“

Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.“ Jn 20, 24-31

Man atrodo, apaštalo Tomo, kartais vadinamo pirmuoju protestantu, nenoras aklai tikėti draugų liudijimu, byloja ne tik apie didelį šio žmogaus sielvartą, ištikusį jį po Jėzaus mirties (lengva tikėti, kai viskas gerai ir gražu, bet tikėti tada, kai ištinka nelaimė, būna žymiau sunkiau, tačiau toks tikėjimas būna ir tikresnis), bet ir apie jo nuoširdumą.

Šis žmogus galėjo paprasčiausiai prisitaikyti prie savo draugų, panašiai kaip ne vienas žmogus Atgimimo metais prisitaikė prie daugumos, masiškai plūdusios į bažnyčias, galėjo elgtis kaip „visi“, bet ne… Tomui, kuris buvo vadinamas Dvyniu, svetimas prisitaikėliškumas, juk jam netikėti draugų pasakojimu, visų pirma, buvo nenaudinga: kaip į tai pažiūrės bičiuliai, ką jie pagalvos, gal pasmerks?

Jėzaus ateina dar kartą, tik šįsyk jau dėl vienintelio Tomo. Jam brangus kiekvienas, ne tik tikintis, bet ir abejojantis, ir netikintis. Todėl nieko nuostabaus, kad tas, kuris vakar netikėjo, tampa ištikimu Prisikėlusiojo liudytoju.

A.M.

3 gegužės, 2019 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą

“Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ Jn 1,5

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio kalėdinis sveikinimas

 

28 gruodžio, 2018 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą