Ko stovite?

„Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“ (Mk 16, 19). Evangelijoje pagal Morkų apie Jėzaus žengimą į dangų pasakojama tik tiek. Tik vienas sakinys. Skirtingai nuo evangelisto Luko, kuris šiek tiek vaizdingiau aprašė šį mūsų suvokimą pranokstantį įvykį, paminėdamas bent jau paslaptingą debesį, „paslėpusį“ Jėzų nuo mokinių akių (plg. Apd 1, 9), ir „du vyrus baltais drabužiais“ (Apd 1, 10), matyt, ne šiaip sau atsidūrusius įvykio vietoje. Ir viskas, nieko daugiau. Evangelistas Jonas šį įvykį nutyli, Matas irgi nemini, bent jau tiesiogiai, tik užsimena apie kalną Galilėjoje, prie kurio Jėzus buvo sukvietęs savo apaštalus.

Nedaug informacijos pateikia ir apaštalų laiškai, išskyrus trumpus intarpus, kurie, deja, nėra reportažai iš įvykio vietos, o tuo labiau ne žurnalistiniai tyrimai. Todėl norintys sužinoti daugiau gilinasi į teologinius traktatus, varto kvantinės fizikos vadovus, o dar kiti, greito ir lengvo „maisto“ mėgėjai, smalsumą tenkina pseudorelignėse knygelėse. Bepigu apaštalams, kurie savo akimis viską matė. Lukas, apaštalų darbų knygos autorius, rašo: „…jiems bežiūrint Jėzus pakilo aukštyn“. O reginys, galimas dalykas, atrodė nepaprastai, nes jie, anot Luko, „akių nenuleisdami žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų…“.

Tikriausiai neįmanoma buvo nuleisti akių į žemę, kai ten, aukštybėse, dėjosi tokie dalykai. Kas žino, turbūt ir apaštalai tą akimirką norėjo tik vieno: kuo greičiau nusekti paskui Jėzų, kuris pats buvo žadėjęs jiems danguje, pas Tėvą, vietą paruošti (plg. Jn 14, 1-3). Regis, šį norą išsako ir tūlas krikščionis, giedodamas: „O, kad greičiau sulaukčiau, / Ateis kai laikas tas, / Ir kad matyti gaučiau / Grožybes dangiškas!“ (“Dangun įžengia Kristus“, Krikščioniškos giesmės, 114). Tačiau kaip tik tą akimirką, pasak Apaštalų darbų knygos autoriaus, trumpai pasirodo baltais drabužiais pasipuošę vyrai, kurie ima ir nutraukia vienuolikos mokinių meditaciją: „…ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate Jį matę žengiant į dangų“ (Apd 1, 11).

Šie vyrai, kurių nei vardų, nei statuso nežinome, kartą jau buvo pasirodę. Kai moterys, šabui pasibaigus, pirmąją savaitės dieną, atėjo prie Jėzaus kapo, jas, kaip teigia Lukas, pasitiko „du vyrai spindinčiais drabužiais“ (Jonas pasakoja, kad jie pasirodė Marijai Magdalietei, o Matas ir Morkus mini tik vieną, bet iš esmės tai nieko nekeičia), kurie joms paskelbė, kad Jėzaus kape nėra, nes Jis prisikėlė (plg Lk 24, 5-7). Vis dėlto Matas paaiškina, kas tas paslaptingas vyras, kurio išvaizda buvo „it žaibo“: tai Viešpaties angelas, o jis, kaip byloja Biblija, pasirodo ne kasdien, tik ypač svarbiais atvejais.

Jei pirmu atveju angelai (arba angelas) paskelbia gerąją naujieną apie tai, kad Jėzus prisikėlė iš mirties, šįkart jie skelbia dar vieną gerą žinią: Jėzus niekur neprapuolė, Jis sugrįš. Be abejo, apaštalams, atsisveikinusiems su Jėzumi, paimtu į dangiškąją Dievo garbę, ir liekantiems šiapus, reikėjo padrąsinimo. Tačiau tai ne viskas, ką vienuolika apaštalų išgirdo iš angelų. Ne mažiau svarbus yra ir jų klausimas apaštalams: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų?“ Nežinau, ką atsakė apaštalai, bet neatmetu tikimybės, jog angelai šiuo klausimu priminė tai, ką Jėzus, prieš atsisveikindamas, buvo jiems sakęs. Evangelistas Morkus, vos vienu sakiniu užsiminęs apie Jėzaus paėmimą į dangų, prieš tai primena Jėzaus įpareigojimą mokiniams: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk, 16, 15). Matas, nors ir ne paraidžiui, rašo tą patį: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones…“ (Mt 28, 19).

Jėzus buvo įsakęs eiti, nedelsti, o jie, tai yra apaštalai, stovi, lūkuriuoja. Tiesa, ne šiaip žioplinėja, o akimis palydi į dangų žengiantį Jėzų, stebisi įspūdingu įvykiu, tačiau jie pašaukti ne tam. Jų gyvenimas nuo šiol turės būti Jėzaus misijos tąsa, nuo šiol jie turės skelbti gerąją naujieną pasauliui, ir ne vien žodžiais, bet savo gyvenimu, stebuklingais ženklais, kuriuos jie darys Jėzaus vardu. Ar tai įmanoma, juk jie tik žmonės? Petras išsigynęs Jėzaus, Tomas netikėjęs kitų mokinių pasakojimu apie prisikėlusį Jėzų, o visi kartu netikėję moterų pasakojimu apie tuščią kapą… Tačiau Jėzus, prieš pat žengdamas į dangaus garbę, jiems sako: „Kurie įtikės, tuos lydės ženklai…“ (Mk 16, 17). Ne visada lengva tikėti, ne visada lengva daryti stebuklingus ženklus, todėl jie bus „apgaubti jėga iš aukštybių“ (Lk 24, 49), kuri juos perkeis, padarys naujais žmonėmis, kad Viešpats toliau veiktų per juos, perkeisdamas pasaulį iki tos dienos, kada dangaus karalystė galutinai įsiviešpataus kūrinijoje.

Arvydas Malinauskas

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2014 Nr.4-5

Mesijas ant asilėlio

…Jėzus visų priekyje leidosi į Jeruzalę. Prisiartinęs prie Betfagės ir Betanijos, ties vadinamuoju Alyvų kalnu, jis pasiuntė du mokinius ir jiems pasakė: „Eikite į kaimą, kurį štai matote, ir, vos įėję, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar joks žmogus nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. O jeigu kas paklaustų: ‘Kam jį atrišate?’, atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui’“.
Pasiųstieji nuėjo ir rado, kaip jiems buvo nurodyta. Atrišant asilaitį, savininkai klausė: „Kam atrišate asilaitį?“ Mokiniai atsakė: „Jo reikia Viešpačiui“. Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė savo apsiaustais ir užsodino Jėzų ant viršaus. Jam jojant, žmonės tiesė ant kelio drabužius. Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję.
Jie šaukė:
„Garbė karaliui, kuris ateina
Viešpaties vardu!
Ramybė danguje,
šlovė aukštybėse!“
Kai kurie fariziejai iš minios jam šaukė: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius!“ Jis atsakė jiems: „Sakau jums, jei šitie tylės – akmenys šauks!“ (Evangelija pagal Luką 19, 28-40)
___________________________________________________________________________________________
Skaitant Jėzaus įžengimo į Jeruzalę istoriją, ne kartą kilo klausimas, kodėl Jėzus, ne tik pats nereiškęs pretenzijų į jokius titulus, bet ir pasislėpęs nuo juo susižavėjusių ir karaliumi sumaniusių paskelbti žmonių (plg Jn 6, 15), draudęs savo mokiniams skelbti, kad jis yra Mesijas (plg Mt 16, 20), tąsyk visai mielai leidosi būti sutiktas kaip karalius.

“Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu!“ (Lk 19, 38), – džiūgavo mokiniai ir jam prijaučiantys, o Jėzui tai, atrodo, visai patiko, juolab, kad į fariziejų prašymą sudrausminti jį pasitinkančius žmones, Jėzus atsakė: “Sakau jums, jei šitie tylės, akmenys šauks!“ (Lk 19, 40).

Dar daugiau – Jėzus pats buvo šios triumfo eisenos, nors ir neprilygstančios romėnų karžygių ir valdovų paradams, iniciatorius, nurodęs mokiniams parūpinti jam transporto priemonę, ant kurios turėsiąs įjoti į šventąjį miestą.

Tačiau būtent asilėlis ir duoda atsakymą į klausimą, kodėl Jėzus iš Nazareto sutiko būti priimtas Jeruzalėje kaip vaduotojas, karalius, mesijus. Žinoma, ši eisena yra pranašo Zacharijo, gyvenusio dar gerokai iki Jėzaus gimimo, žodžių išsipildymas: “Didžiai džiūgauk, Ziono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio“ (Zch 9, 9). Tačiau ne tik. Taip, Jėzus įjojo į Jeruzalę kaip vaduotojas. O vis dėlto padarė tai skirtingai nei visi kiti vaduotojai ir valdovai, kurie paraduose ir triumfo eisenose siekia, visų pirma, pademonstruoti savo galią.

Jėzaus įžengimas į Jeruzalę yra kitokio valdovo/vaduotojo ir kitokios galios demonstracija. Šis valdovas atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį (plg. Mk 10, 45). Būti ištikimas Dievo valiai ir žmonėms – pavargusiems, paklydusiems, nusikaltusiems, savo ir kitų gyvenimą pavertusiems pragaro prieangiu, o gal ir pačiu pragaru. Tam, kad jie pažintų Dievą ir jiems skirtą amžinąjį gyvenimą. Jo galia – meilė ir gailestingumas. Meilė, kuri ne vienadienė, ne toji, kuri, anot vieno rašytojo, “trunka trejus metus“, o stipresnė už mirtį (plg. Jn 15, 13), ir gailestingumas, kuris didesnis už didžiausią nuodėmę.

Gavėnia. Kur tu?

,,…tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe. Viešpats Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs. Iš žemės Viešpats Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu. <…> Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi. Ir įsakė žmogui Viešpats Dievas, tardamas: “Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti.

Pr 2, 7-9. 15-17

Naivu būtų manyti, kad šią istoriją užrašė tiesioginiai įvykio liudytojai ar bent jau metraštininkai pagal mačiusiųjų pasakojimus. Tai nėra reportažas iš įvykio vietos, kurį suprasti reikėtų paraidžiui. Yra knygų, kurios kalba ne tik juodomis raidėmis, spausdintomis baltame fone, bet ir tuo, ką randame tarp eilučių (pavyzdžiui, pasakos, poezija). Biblija, nors ji ir ne poezijos knyga (tiesa, yra joje ir poezijos – psalmės, Giesmių giesmė), ir ne pasakų rinkinys (nors joje randame ir išmonės), kalba ne tik žodžiais, bet ir tuo, kas likę ,,neįžodinta“. Skirtingai nuo istorijos ir kitų mokslų vadovėlių, laikraščių etc. Tačiau tai nei kiek nesumenkina Biblijos autoriteto, o veikiau priešingai.

Ir dar. Skaitant Bibliją, svarbu prisiminti tai, kad ji pasakoja ne tik apie Dievą ir senų senovėje gyvenusius žmones, bet ir apie mus. Tai ne tik kadaise gyvenusių vyrų ir moterų, bet ir mūsų istorijos. Tačiau tam, kad Šventajame Rašte atpažintum save, reikia, kad išdrįstum pažvelgti į jį kaip į veidrodį, ir leistum kalbėti ne tik žodžiams, bet ir Dievui. Taigi ir ši istorija – kiekvieno žmogaus gyvenimo ir mirties drama. Žvelgdamas atgal į savo gyvenimo kelią, galiu tai tik patvirtinti.

Grįžkime į pasakojimą apie žmogaus sukūrimą. Dievas sukūrė žmogų iš žemės dulkių. Dulkės tokios mažos, kad beveik nematomos. Toks pat ir žmogus. Net ir karaliai, ir imperatoriai, ir mūsų dienų valstybių vadovai tėra tik žmonės. Lyg ir dideli, tačiau užtenka atsiplėšti nuo žemės aukščiau, pakilti iki debesų, ir nematyti net pačių galingiausiųjų. Dulkė ne tik maža. Papučia vėjas, ir jos jau nėra. Ne kitoks ir žmogus. Na ir kas, kad laikai save labai svarbiu, gal net pasaulio centru. Šiandien tu dar čia, o ryt?

Tačiau tai dar ne viskas. Dievas įkvėpė žmogui gyvybės alsavimą ir tada žmogus tapo gyva būtybe. Kiekviena gyva būtybė, net ir pati smulkiausia, yra stebuklas, o ką bekalbėti apie žmogų. Kita ne mažiau svarbi mintis: Dievas, o ne mes patys, yra gyvybės pradas. Iš Dievo yra visa, kas gyva. Be Dievo būtume tik dulkelės, nieko daugiau.

Toliau. Apie Dievą kalbama kaip apie rūpestingą sodininką. Žinoma, Dievas nėra nei sodininkas, nei daržininkas. Pasakojimas apie tai, kaip Dievas užveisė sodą, byloja ne apie Dievo užsiėmimą, o apie rūpestį žmogumi. Apie tai, kad žmogus šį sodą gavo veltui, kaip dovaną. Tai yra Dievo malonė. Kita vertus, čia kalbama ir apie mus. Mūsų galėjo paprasčiausiai nebūti. Gyvenimą ne mes patys sau davėme. Lygiai taip pat ir mus supantį sodą – pasaulį. Mes jį jau radome, paruoštą mums. Tam, kad jį dirbtume ir juo rūpintumės. Ne niokotume, išnaudotume, o rūpestingai prižiūrėtume. Viskas yra dovanota žmogui, jo labui.

Sode be kitų medžių auga (būtent – ne tik augo, bet ir auga, kiekvieno žmogaus gyvenime) dar du: gyvybės medis sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medis. Gyvybės medis auga ne pakraštyje, o centre, tai yra svarbiausioje vietoje, nes gyvybė yra svarbiausia, brangiausia, ką žmogus yra gavęs iš Dievo. Kitas medis – gero ir pikto pažinimo – uždraustas žmogui, mes negalime jo ragauti. Tik ne todėl, kad Dievas būtų gobšus ar šiaip užgaidus. Todėl, kad gėris ir blogis, arba, kitaip tariant, moralinė tvarka, dorovės dėsniai yra nustatyti Dievo lygiai taip pat, kaip gamtos dėsniai, ir jie negali būti panaikinti arba pakeisti. Kitaip gresia nelaimė. Analogija – gamta su joje funkcionuojančiais dėsniais. Jei tik kažkas ne taip, gresia gamtos nelaimė.

Dievo rūpestis išreikštas ne tik tuo, kad Dievas užveisė, užaugino sodą ir padovanojo jį žmogui, bet ir tuo, kad įspėjo žmogų dėl galimos nelaimė, jei jis nesilaikys galiojančių dėsnių: ,,kai tik nuo jo [gero ir pikto pažinimo medžio] paragausi, turėsi mirti.“

Štai kur atsakymas į klausimą, kodėl žmogus miršta. Ne tik fiziškai. Mirtis – nuodėmės pasekmė. Nusigręžęs nuo Dievo, kuris jam ,,įkvėpė gyvybės alsavimą“, žmogus nusigręžia ir nuo gyvybės prado, praranda ją, lieka tik žemės dulkė. O galiausiai niekas.

Laimė, tai dar ne viskas. Laimė, kad šioje dramoje dalyvauja ne tik žmogus.

Dabar

Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas arčiau negu tuomet, kai įtikėjome. Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!

Rom 13, 11-12

Laikų būna įvairių. Kartais sakoma, ,,sunkūs laikai“, kartais (turbūt rečiau) – ,,geri laikai“. Kartais laikas, atrodo, slenka sraigės greičiu, o būna, kad metai lyg viena diena praskrieja. O iš antikos laikų iki šių dienų išlikęs žymaus romėno, Cicerono, posakis: ,,O tempora, o mores!“ (liet. ,,Kas per laikai, kas per papročiai!“). Yra ir gramatiniai laikai, pavyzdžiui, būtasis, esamasis ir būsimasis, kuriais nurodome, ar veiksmas jau (į)vyko, ar vyksta šiuo metu, o gal dar tik vyks.

Perskaitęs šią Laiško romiečiams ištrauką, prisiminiau gramatinius laikus neatsitiktinai. Čia laikas – tiek pati sąvoka, tiek gramatinė kategorija – atlieka ypač svarbų vaidmenį.

Pirma, prieš ragindamas ,,nusimesti tamsos darbus“ ir ,,apsiginkluoti šviesos ginklais“, tai yra kviesdamas į atsivertimą, į gyvenimą Kristuje (apaštalo Pauliaus terminas, kuriuo jis nusako krikščionio – gyvo, ne ,,statistinio“ – gyvenimo esmę), laiško autorius rašo: ,,išmušė valanda …naktis nuslinko, diena prisiartino“.

Būtasis laikas reiškia, kad veiksmas jau įvyko. Tos valandos (išganymo valandos) jau nebereikia laukti, ji išmušė. Šių laikų žmogus tamsos gal jau ir nebijo, bet ji vis tiek nėra labai maloni, todėl naktį užsidegame bent jau žvakę – juk geriau, kai šviesu. Naktis, rašo Paulius, taip pat praėjo, ,,nuslinko“ į praeitį, o diena jau čia pat. Žinoma, toji naktis, kurią jis šiame fragmente mini, taip pat, kaip tamsa ir šviesa (,,tamsos darbai“, ,,šviesos ginklai“), yra simboliai, kurie įvardija nuodėmę ir ,,senojo žmogaus“ gyvenimą, o taip pat malonę ir ,,naujojo žmogaus“ gyvenimą.

Tačiau gyvenimas šviesoje kaip ir atsivertimas, deja, nėra status quo būsena. Tai – ne vienkartinis ir ne baigtinis įvykis, eliminuojantis bet kokią tolesnę kaitą, o besitęsiantis procesas, kurį galima įvardyti žodžiu ,,dabar“ (jis šiame fragmente taipogi minimas: ,,Dabar išganymas arčiau…“). O šis ,,dabar“ yra ypač svarbus, tik pernelyg dažnai jo nevertiname arba jį nuvertiname, tarytum būtų svarbu tik tai, kas jau buvo arba dar bus. Juk neretai pasitaiko, kad žmogus gyvena praeitimi, jos prisiminimais, arba vien ateitimi, skendėdamas svajonėse, lyg dabartis neegzistuotų arba būtų mažiau svarbi už ateitį/praeitį. Ateities svajonės, net ir gražiausios, jeigu jų nesistengsime įgyvendinti dabar, lengvai taps paprasčiausiomis iliuzijomis. Net ir svajonės apie dangų.

Kalbėdamas apie dabartį, Paulius vartoja graikų kalbos žodį kairos (,,Supraskite, koks dabar laikas…“). Deja lietuviškas žodis ,,laikas“ nėra tas pat, kas ,,kairos“. Pastarasis reiškia ne šiaip sau laiką, bet lemtingą metą, lemiamą, itin svarbų momentą.

Istorikai byloja, kad apaštalo Pauliaus laikais krikščionys gyveno intensyvaus laukimo nuotaikomis, kasdien laukdami Kristaus antrojo atėjimo ir pasaulio teismo. Šios nuotaikos atsispindi ir apaštalų laiškuose. Tas pats Paulius savo antrajame laiške Tesalonikos krikščionių bendruomenei ragina saugotis tuščio smalsavimo, kada gi ateis toji diena, nesileisti nukreipiamiems ,,nuo sveiko proto… esą Viešpaties diena jau čia pat“ (2 Tes 2, 1-2), o pirmajame primena, kad Viešpaties atėjimas pasaulio teisti (,,Viešpaties diena“) užklups ,,lyg vagis naktį“, tai yra netikėtai. Todėl privalome budėti, būti pasirengę (tą patį savo mokiniams kalbėjo ir Jėzus). O budėti reikia dabar. Ne tik todėl, kad ryt gali būti per vėlu, bet paprasčiausiai todėl, kad gyvename dabar.

,,Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Kor 6, 2).

A.M.

apie Dievo karalystę

… Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega, ar keliasi, ar naktį, ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo. Mk 4, 26-29

Biblijos ekspertai teigia, kad palyginimai – jie dar vadinami parabolėmis, alegorijomis – sudaro daugiau kaip trečdalį mums išlikusio Jėzaus mokymo. Tiesa, nereikėtų manyti, kad Jėzus buvo vienintelis toks išmintingas ano meto pedagogas ar psichologas, mokėjęs teologines, moralines ir egzistencines tiesas perteikti savo meto žmonėms, kurie ne tik nebuvo įgiję jokių mokslinių laipsnių, bet ir galbūt nemokėjo skaityti. Šį mokymą metodą taikė bene visi to meto rabinai, be to, palyginimai yra neatsiejama judėjų folkloro dalis. Palyginimais buvo galima pasiekti kiekvieno žmogaus protą ir širdį. Tačiau tai dar ne viskas. Palyginimams buvo būdinga ne tik tai, kad juos galėjo suprasti ir Rašto aiškintojai, ir kariai, ir piemenys, bet ir tai, kad žinia, kurią jie perteikdavo, dažniausiai nustebindavo, netgi priblokšdavo klausytojus. Iš graikų kalbos mus pasiekė žodis “paradoksas“, kuris pirmiausia buvo vartojamas pažymėti neįprastam reiškiniui ar įvykiui, neatitinkančiam lūkesčių, įsitikinimų, prieštaraujančiam įprastoms taisyklėms. Turbūt kaip tik dėl šio elemento, t. y. paradokso, palyginimai buvo labiausiai veiksminga mokymo priemonė, nes turėdavo ilgam išlikti juos girdėjusių atmintyje. Trumpai tariant, jie buvo nenuobodūs.

Iš šio ir kitų panašių palyginimų matome, kad Jėzus palyginimais kalbėjo ir apie tai, kas, regis, viršija mūsų žmogišką supratimą, ko neįmanoma sutalpinti ir į storiausius teologijos žinynus. Dievo karalystė. Kokia ji? Kada ji ateis? Pastarasis klausimas nedavė ramybės Jėzaus amžininkams. Neduoda jis ramybės ir šių dienų žmonėms, bent jau tiems, kurie žemiškose karalystėse neišsitenka ir kurių tos žemiškosios karalystės su savo santvarkomis ir teikiamomis gėrybėmis, netgi privilegijomis, netenkina.

Jėzaus palyginimas apie sėklą, kuri auga be žmogaus intervencijos, be jo pastangų, neskaitant sėjos veiksmo, kuriuo ši pamoka prasideda, byloja, jog Dievo karalystė ,,ateina nepastebimai“ (šie paties Jėzaus žodžiai yra Evangelijos pagal Luką fragmente, kuriame Jėzus atsako fariziejams į jų klausimą kada ateis Dievo karalystė). Ji ateina be triukšmo, be fejerverkų, ir nedaugelis ją pastebi, nes Dievas ne įsiveržia it okupantas, bet veikia tyliai. Juk ir mūsų gyvenime yra panašiai: tie, kas griauna ir naikina, daro tai triukšmingai (gal tai viena iš priežasčių, kodėl blogis labiau pastebimas?), o kuriantys, puoselėjantys triūsia tyliai, nelįsdami ,,į akis“.

Šį palyginimą apie taip nepastebimai, net be mūsų žinios, tačiau be paliovos augančią Dievo karalystę verta prisiminti ypač tuomet, kai ima dingotis, kad pasaulis virtęs pragaru, kad jame jau nėra vietos Dievui, taigi Nyčė buvęs tiesus. O juk būna taip, jei tik nesam kurti ir akli tam, kas vyksta pasaulyje, jei širdys dar nevirtusios akmenimis. Verta prisiminti, kad toji Dievo pasėta sėkla dygsta, auga, o atėjus paskirtam metui nudžiugins derliumi. Tik kad mes labai nekantrūs, norime derliaus vaisius raškyti jau dabar. Žinau tai, nes pats toks esu. Mes skubam, norim, kad viskas būtų greit, o jei taip nėra, nusiviliam, nuleidžiam rankas, supykstam. Reikėtų būti ramesniems, kantresniems, o ir akis prasitrinti būtų ne pro šalį, tada pastebėtume ir Dievo karalystės ženklus, ir stebuklus, kurių, sakom, nebūna. Nebūna, nes ne ten žiūrim. Arba dairomės, tikėdamiesi pamatysią aukštus, vešlius javus, nors dar tik daigų metas.

A. M.

(“Lietuvos evangelikų kelias“, Nr 6, 2015)

Apie tikėjimu virtusį nuoširdų netikėjimą

,,Vieno iš Dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių žaizdų ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą, ir jeigu neįkišiu rankos į jo šoną, netikėsiu.“

Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įbesk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Ištiesk ranką ir įkišk į mano šoną; jau nebebūk netikintis, būk tikintis.“ Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“

Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą.“ Jn 20, 24-31

Man atrodo, apaštalo Tomo, kartais vadinamo pirmuoju protestantu, nenoras aklai tikėti draugų liudijimu, byloja ne tik apie didelį šio žmogaus sielvartą, ištikusį jį po Jėzaus mirties (lengva tikėti, kai viskas gerai ir gražu, bet tikėti tada, kai ištinka nelaimė, būna žymiau sunkiau, tačiau toks tikėjimas būna ir tikresnis), bet ir apie jo nuoširdumą.

Šis žmogus galėjo paprasčiausiai prisitaikyti prie savo draugų, panašiai kaip ne vienas žmogus Atgimimo metais prisitaikė prie daugumos, masiškai plūdusios į bažnyčias, galėjo elgtis kaip „visi“, bet ne… Tomui, kuris buvo vadinamas Dvyniu, svetimas prisitaikėliškumas, juk jam netikėti draugų pasakojimu, visų pirma, buvo nenaudinga: kaip į tai pažiūrės bičiuliai, ką jie pagalvos, gal pasmerks?

Jėzaus ateina dar kartą, tik šįsyk jau dėl vienintelio Tomo. Jam brangus kiekvienas, ne tik tikintis, bet ir abejojantis, ir netikintis. Todėl nieko nuostabaus, kad tas, kuris vakar netikėjo, tampa ištikimu Prisikėlusiojo liudytoju.

A.M.

Ateina dienos

,,Tikėkite manimi, – tai VIEŠPATIES žodis, – ateina metas, kai išauginsiu Dovydui teisią Atžalą. Kaip karalius jis viešpataus ir sumaniai vykdys krašte, kas teisinga ir teisu. Jo dienomis Judas bus išgelbėtas, ir Izraelis saugiai gyvens. Jis bus vadinamas šitokiu vardu: VIEŠPATS – mūsų teisumas“ (Jer 23, 5-6)

Šie pranašo lūpomis ištarti vilties kupini žodžiai pirmąkart nuskambėjo dar gerokai iki Mesijo, kuris buvo vadinamas Dovydo sūnumi arba ,,Atžala“, atėjimo. (Tas ,,gerokai“ – maždaug šeši šimtai metų.) Karaliaus Dovydo tauta laukė. Laukimu paženklinta visa jos istorija. Nors, tiesą sakant, laukimas – įprasta kiekvienos tautos, kiekvieno žmogaus būsena, neatsiejama nuo ateities. Laukti nėra lengva, ypač jei į rytojų žvelgiam su netikrumu, nerimu, o gal ir baime. Tačiau kas kita, jei laukiam su viltimi, jei tikimės, kad ateitis bus geresnė už tai, kas lieka praeity.

Tiesa, ne visi lūkesčiai išsipildo. Žmogus ne visuomet sulaukia, ko tikėjosi. Viltys kartais dūžta. Tai gal geriau jų išvis neturėti – juk be vilties nebūna ir nusivylimo? Jei šiandien nieko gero nesitikėsim, galbūt ryt mažiau skaudės?

O vis dėlto tikriausiai būtų nepakeliama, gyventi be jokios vilties. Ypač tuomet, kai sunku. Todėl Dievas ir nesiliovė per pranašus guodęs savo tautą. Kartais bardavo, kartais kaltindavo, bet labai dažnai guosdavo, stiprindamas viltį. ,,Štai ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš sugrąžinsiu savo tautą…“ (Jer 30, 3). ,,Štai ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš įvykdysiu pažadą, duotą Izraelio namams ir Judo namams. Tomis dienomis, atėjus laikui, atželdinsiu Dovydui teisumo atžalą“ (Jer 33, 14-15).

Tačiau būna, kad lūkesčiai išsipildo su kaupu. Būna, kad aplanko tokia laimė, kokios nė nesapnavai. Turiu galvoj ne sėkmę loterijoje, o kur kas daugiau. Laimėtas automobilis ar net milijonas – tikrai ne didžiausia laimė. Būna, kad tokia sėkmė akimoju virsta nesėkme.

,,Kai VIEŠPATS parvedė Ziono tremtinius, mes buvome lyg sapne“ (Ps 126, 1), – prisimena psalmistas. Dievas ne tik dažnai stiprino viltį, žadėdamas išgelbėti, bet ir savo pažadus ištesėdavo. Dažnai su kaupu, pranokdamas laukiančiųjų lūkesčius. O dažnai ir nustebindamas.

Izraelio ir Judo tauta tikėjosi, kad Dievas ją išgelbės, sugrąžins iš kraštų, kuriuose ji būdavo išblaškyta. Iš tiesų, Dievas ją ne kartą išvadavo iš pavergėjų, parvesdamas iš tremties į protėviams pažadėtą žemę. Tačiau Dievas padarė dar daugiau, įvykdė savo pažadus su kaupu, pranoko visus lūkesčius, siųsdamas Mesiją visoms tautoms. Tiesa, per pranašus Dievas buvo paskelbęs apie savo palankumą ne tik Izraelio, Judo ir Dovydo tautai, tik kad šie žodžiai dažnai pro vieną ausį įeidavo, o pro kitą išeidavo. Kaip, beje, ir žodžiai apie Mesiją kaip apie kenčiantį Dievo tarną: ,,Jis išaugo kaip atžala jo akivaizdoje, kaip šaknis sausoje žemėje. Jis buvo nei patrauklus, nei gražus: matėme jį, bet nepamėgome. Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia… Jis buvo paniekintas, ir mes jį laikėme nieku“ (plg. Iz 53, 2-3). Be abejo, Mesijo kaip karaliaus, kuriam lenkiasi ir duokles gabena visos pagonių tautos, įvaizdis mielesnis. Juk bet kuriai tautai būtų malonu, kad jos karalius valdytų visą pasaulį…

Taigi, viena vertus, Dievas pranoko visus laukusiųjų lūkesčius, su kaupu išpildė savo pažadus Antra vertus, ištesėdamas pažadus, nustebino, o tuo pačiu kai ką galbūt ir nuvylė. Kodėl įvyko būtent taip, kodėl Mesijas kentėjo, kodėl jam reikėjo mirti, ir dar taip gėdingai, ant kryžiaus? Kodėl jis buvo toks atlaidus visokiems pašlemėkams? Per daug nesistebėkim Petru, kuris, išgirdęs Jėzų kalbant apie kančią ir mirtį, bandė sudrausti: ,,Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti“ (Mt 16, 22). Neaikčiokim, girdėdami apie fariziejų, pasipiktinusį ,,nederamu“ Jėzaus elgesiu su plačiai žinoma nusidėjėle: ,,Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia…“ (Lk 7, 39). Nesistebėkim ir dviem mokiniais, keliavusiais į Emausą ir apraudojusiais sudužusias mesijines viltis (plg. Lk 24, 18-24). Jei būtume nuoširdesni, juose atpažintume save – juk būna, kad ir mes pasijuntam ne tik Dievo nustebinti, bet ir apvilti (,,Kodėl Dievas pasielgė ne taip, kaip prašiau?“ ,,Kodėl Dievas negalėjo to ar ano padaryti?“ ,,Kodėl Dievas gailestingas ir mano nedraugams?“)

Adventas primena, kad artėja Kalėdos, Dievo Sūnaus tapimo Žmogaus Sūnumi, Dievo nužengimo pas žmogų, šventė. Tačiau primena ir tai, kad Mesijas, gyvenęs tarp mūsų, miręs ant kryžiaus ir prisikėlęs, ateis laikų pabaigoje ,,jo laukiančiųjų išganymui“ (plg Hbr, 9, 24). Ar laukiam jo? O gal vis dėlto užteks Kalėdų? Gal, kaip liaudies išmintis byloja, ,,geriau žvirblis saujoj negu erelis padangėj“? Kalėdos jau čia pat, o kada tas Mesijas sugrįš, niekas nežino…

Nelengva laukti. Ypač kai laukti tenka ilgai. O dar sunkiau, kai nežinai, kiek ilgai.

,,Jėzau, džiaugsme vargstančių / ir pagalba kenčiančių, / Gydyk, Viešpatie meilingas / mūsų širdis nuodėmingas!“ (,,,Kol lauke turi stovėti“. Krikščioniškos giesmės)