Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

“Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ Jn 1,5

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio kalėdinis sveikinimas

 

Reklama

gruodžio 28, 2018 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo M. Sabučio velykinis sveikinimas

balandžio 3, 2018 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Kalėdinis Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio sveikinimas

2017 Gruodžio mėn. 22 d.

„Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas“. (Jn 4,42)

Mieli broliai ir seserys Kristuje,

Ką jautė mūsų protėviai, išvaryti iš Edeno sodo ir sunaikinę meilės ryšį su Kūrėju? Prisimename, jog išvarymas nuo Dievo Artumos buvo lydimas ir nuostabiu pažadu: „Viešpats Dievas tarė žalčiui: Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos; ji trupins tau galvą, o tu kirsi jai į kulną.“(Pr 3,15)

Gal Ieva, žvelgdama į Abelį ir Kainą jau puoselėjo viltį, kad, galbūt vienas iš šių vaikelių sunaikins nuodėmę, pakeis tai, kas, regis, nepakeičiama – sutaikys žmogų su Dievu ir nugalės mirtį? Tačiau sūnūs dar esmingiau atskleidė nuodėmės baisybę – Kaino ranka pakilo prieš brolį. Ten, kur turėjo skleistis gyvenimas, santarvė, meilė, pirmą kartą pasirodė mirtis visu baisumu, beprasmybe ir neviltimi.

Tačiau Dievas nepamiršo pažado, duoto pirmiesiems žmonėms. Kartojo jį per patriarchus, per pranašus, per išrinktus žmones, kurie skelbė, net patys to dar pilnai nesuprasdami, jog gims Tasai, kuris Izraelį ir visas tautas išvaduos iš per protėvius atėjusio vargo. Tasai, kuris vėl sutaikys žmoniją su Kūrėju.

Tremtys, nuodėmės, griovimai, pavergimai, kuriuos turėjo iškęsti Izraelis, neištrynė vilties ir troškimo sulaukti išsipildančio pažado. Šiandieną mes švenčiame ne ką kitą, kaip išsipildymą to, kas Dievo buvo pažadėta dar pačioje žmonijos aušroje. Užgimęs Išganytojas pakeitė visos žmonijos ir mūsų istoriją. Mes net negalime suvokti, koks pasaulis buvo iki Jo įsikūnijimo ir koks jis būtų šiandieną, jei pats Dievas nebūtų apsigyvenęs tarp žmonių, kadaise prieš Jį sukilusių ir atsisakiusių turėti gyvenimą.

Kad ir kokia įprasta mums atrodytų Kalėdų žinia, ji niekuomet nebus paprasta. Beskoniais tapę žodžiai „Kalėdų stebuklas“ nėra apie kokią nors ypatingą nuotaiką, žmonių tarpusavio santykius ar šventinį džiaugsmą. Švenčių būna įvairių, žmonės sveikina vieni kitus ir kitomis progomis, tačiau tikrasis „Kalėdų stebuklas“ yra pats Kristus ir tai, kad Jis leidžia mums Save pažinti. Dievas, amžiams tapęs žmogumi, trokšta kad mes grįžtume ten, iš kur buvome ilgiems amžiams išvaryti, į gyvenimą Jo Artume.

Šiemet minėjome Reformacijos 500 metų jubiliejų. Daug dėmesio buvo skirta mūsų giesmėms, istorijai, paveldui. Tačiau, iš esmės, viskas, į ką rodė Bažnyčios reformatorius daktaras Martynas Liuteris ir kiti Reformacijos šviesuliai – tai Kristus. Jie kvietė Bažnyčią – kaip kadaise piemenis, kaip išminčius, kaip Mariją ir Juozapą, kaip Oną ir Simeoną pasitikti Išganytoją, kuris savo įsikūnijimu, mirtimi ir prisikėlimu pelnė mums amžinybę.

Dėl mūsų nuodėmių, dėl įvairiausių gyvenimo aplinkybių, kūno skausmų, pasaulio ir šėtono pinklių mus dažnai užklumpa tamsa, nerimas, neviltis. Kad ir kokia tamsybė mus ištiktų, nelikime joje, nes Jėzus ir atėjo tam, kad dovanotų šviesą ir gyvenimą. Jis gyvena savo Bažnyčioje gydydamas, nuplaudamas, mokydamas, sutaikydamas, kad neliktume nuodėmėje ir mirtyje, bet turėtume gyvenimą.

Dėkokime Jam giesme ir maldomis, kad Jis mus myli ir pamynė amžiams mūsų priešą.

Palaimintų Kalėdų ir Naujųjų 2018-ųjų Viešpaties metų!

Brolis Kristuje,

Vyskupas Mindaugas Sabutis Kalėdos 2017

 

sausio 2, 2018 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

trumpai drūtai apie evangelikus liuteronus

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis apie evangelikus liuteronus

birželio 26, 2017 Posted by | Uncategorized | , , , , | Parašykite komentarą

Velykinis Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo sveikinimas

Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas; galų gale Jis pakils kaip liudytojas žemėje. (Job 19,25)
Mieli broliai ir seserys Kristuje,

Jobo knyga yra tikriausiai vienas seniausių Šventojo Rašto tekstų. Čia mes matome visa praradusį žmogų, apie kurį pats Dievas kalbėjo kaip apie teisųjį, bet bičiuliai manė, kad dėl pražuvusio turto, vaikų, sveikatos ir viso kito esąs kaltas jis pats. Tarnai, kaimynų vaikai, net žmona šalinosi jo, nes to Jobo, kurį visi pažinojo, neliko – tik sergantis, dvokiantis, kenčiantis žmogus.

Ir štai Jobo šauksmas: Mano Atpirkėjas gyvas. Hebrajų kalboje atpirkėjas – artimiausias giminaitis žydų tautoje, galėjęs iš vergijos atpirkti savo artimuosius arba jų prarastą turtą. Nors mus nuo Jobo skiria tūkstantmečiai, tačiau jo padėtis artima kiekvienam žmogui. Kūniška ir dvasinė negalia, praradimai, baimė, nuodėmė, mirtis – visa tai tikrovė, kurioje gyvename. Ir jei kažką dar įsivaizduojame turintys šiandien, puikiausiai suprantame, kad to neturėsime rytoj. Mūsų kūnas eina senyn, su amžiumi retėja giminaičių ir artimųjų gretos, žemiški dalykai, į kuriuos sudėjome viltis, pranyksta. Pasaulio gyvenimas kasdien pateikia begales atmainų – vakare atgulę poilsio, nežinome, kokiame pasaulyje pabusime. Pagaliau – mirtis, kurios akivaizdoje visa, ką turime, kuo pasikliaujame, ką branginame, nebetenka jokios prasmės, nes niekas, jai prisiartinus, mums nepadės.

Dėl mūsų protėvių ir dėl mūsų pačių nuodėmės esame praradę gyvenimą. Tačiau mūsų tikrovė kita nei Jobo. Šiandien mums nereikia vien viltis, kad Atpirkėjas gyvas. Šiandien mes ž i n o m e, kad Jis gyvas. Juk pats Viešpats Jėzus Kristus, prisiimdamas mūsų kalčių naštą, tapo panašus į mus. Kaip Jobas – visiškai atmestas, paniekintas, pažemintas. Ir tai tik dėl mūsų kalčių. Mirdamas ant kryžiaus Jis tapo mūsų Atpirkėju, artimiausiu giminaičiu, sugrąžinusiu, išpirkusiu mūsų nuosavybę – amžinąjį gyvenimą, teisumą, Dievo vaikų garbę. Jėzus Kristus išpildė Jobo, visos žmonijos ir kiekvieno mūsų troškimą, kad atsirastų Atpirkėjas ir aprengtų mus savo teisumu, apdovanotų savo turtais ir už mus laiduotų savo gyvybe.

Todėl šiandien, švęsdami Prisikėlimą ir liudydami tai, ką jis troško pamatyti, drauge su tikėjimo protėviu Jobu tarkime: Ž i n a u, kad mano Atpirkėjas gyvas. Išpažinkime tai visa savo esybe, nes savo mirtimi Jis nugalėjo mirtį. Trečios dienos rytą prisikeldamas Jėzus Kristus parodė, kad Jis yra Viešpats, kad Jis tikrai yra kelias, tiesa ir gyvenimas.
Atminkime tai ne tik šiandien, bet būtinai kasdien, kad Atpirkėjas yra gyvas ir kad Jis su begaline meile, gailestingumu, Žodžiu bei Šventaisiais Sakramentais dalyvauja savo tautos – Bažnyčios gyvenime, ir gano savuosius žmones, vesdamas į Gyvenimą. Ir niekas niekada negalės mūsų atskirti nuo Jo meilės, nes Jo ištikimoji meilė amžina!

Aleliuja! Kristus prisikėlė!

Brolis Kristuje,
Vyskupas Mindaugas Sabutis
2017 Velykos

balandžio 18, 2017 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Apie stogus ardantį tikėjimą

,,Štai vyrai neštuvais atgabeno paralyžiuotą žmogų. Jie bandė jį įnešti vidun ir paguldyti priešais Jėzų. Nerasdami pro kur įnešti dėl žmonių gausybės, jie užlipo ant plokščiastogio ir, praėmę plytas, nuleido jį kartu su neštuvais žemyn į vidų ties Jėzumi. Matydamas jų tikėjimą, jis tarė: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!“ Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai pradėjo svarstyti: „Iš kur šitas piktžodžiautojas? Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas!“ O Jėzus, perpratęs jų mintis, prabilo: „Kam jūs taip manote savo širdyje? Kas lengviau  ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok?!’ O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje galią atleisti nuodėmes, čia jis tarė paralyžiuotajam,  sakau tau: kelkis, imk savo patalą ir eik namo.“ Tas tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė neštuvus ir, šlovindamas Dievą, nuėjo namo. Visus pagavo nuostaba, ir jie garbino Dievą. Apimti baimės, jie kalbėjo: ,,Šiandien matėme nuostabių dalykų.“ Lk 5, 18-26

,,Šiandien matėme nuostabių dalykų“, – kalbėjo žmonės, vieni nustebę, kiti išsigandę. Stebuklai juk ne kasdien vyksta. Beje, tąsyk taip pat galėjo neįvykti. Ir nuostabių dalykų tądien aplink Jėzų susibūrę žmonės galėjo neišvysti. Taip, paralyžiuotą žmogų išgydė Jėzus, kurį, kaip rašoma tame pačiame Evangelijos pagal Luką skyriuje, ,,Viešpaties galia skatino gydyti“, bet kažin kaip ten būtų buvę, jei ne tie vyrai, kurie paėmė neštuvus, paguldė ant jų nelaimingąjį ir atgabeno jį pas Jėzų. O juk galėjo ir neatgabenti. Ar maža ligonių, invalidų, kenčiančių? Be to, Jėzus ir taip turėjo ką veikti: vienus mokė, – ne juokai, pas jį net fariziejai ir Rašto aiškintojai buvo susirinkę, – kitus gydė… Šiaip ar taip, tačiau tiems žmonėms, kurių nė vardų nežinome, visa tai buvo nė motais. Tą kartą jiems labiau už viską rūpėjo kenčiantis žmogus, kuriam jie norėjo padėti. Ir ne šiaip sau norėjo, o rizikavo dėl jo užsitraukti sau nemalonę. Iš meilės artimui jie ryžosi chuliganiškam poelgiui. Nesunku įsivaizduoti, kaip turėjo pasijusti name susigrūdę žmonės, kurie įdėmiai klausėsi Jėzaus, kai staiga, praardžius namo stogą, prie Jėzaus buvo nuleisti neštuvai su invalidu. Namo šeimininkas tuo labiau nenudžiugo.

O juk tie vyrai, atnešę paralyžiuotąjį pas Jėzų ir neradę, kaip prasibrauti į vidų, galėjo sugrįžti atgal, ten, iš kur buvo atėję. Juk ir taip buvo daug padarę. Tačiau jie padarė dar daugiau, suprasdami, kad tas ,,dar daugiau“ jiems gali atsirūgti: stogas gi ne koks menkniekis. Dar svarbiau tai, kad jie ne dėl savęs taip elgėsi. Nežinome, kas juos siejo su paralyžiuotu žmogumi, bet kažin ar tai svarbu. Daug svarbiau tai, kad dėl jo jie buvo pasiryžę bet ką padaryti, kad tik jam padėtų.

Pasakojimas baigiasi laimingai. Jėzus išgydo paralyžiuotą vyrą. Tačiau įdomu tai, kad, skirtingai nuo kitų panašių evangelijose aprašytų atvejų, kai Jėzus ką nors išgydo, šįkart stebuklas įvyksta ne dėl sergančio žmogaus tikėjimo (,,Tavo tikėjimas išgydė tave“ – frazė, kurią Jėzus ne kartą ištaria pasveikusiems žmonėms), bet dėl paralyžiuoto žmogaus draugų tikėjimo. Evangelistas Lukas pastebi, kad Jėzus išvydo ,,jų tikėjimą“. Kaip galima pamatyti tikėjimą? Kartais jį, kaip ir viltį ar, pavyzdžiui, meilę, išduoda akys, žvilgsnis. Mes šių vyrų akių nematome, bet apie jų tikėjimą byloja jų elgesys. Jeigu jie nebūtų tikėję, kad Jėzus gali padėti, jei nebūtų turėję vilties, kad gali įvykti tai, kas atrodo neįmanoma, jeigu jiems nebūtų buvę gaila nelaimingo žmogaus, jeigu jie nebūtų padarę daugiau nei galima, stebuklas nebūtų įvykęs.

A.M.

rugsėjo 11, 2016 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio kalėdinis sveikinimas

Mieli broliai ir seserys Kristuje, Viešpats iš savo begalinio gailestingumo ir meilės mus atvedė į dar vienas Kalėdas. Nepaisant daugelio gyvenimo sunkumų, įtampų ir nerimo, Jis trokšta, kad atitrauktume savo žvilgsnį nuo to, kas laikina, ir nukreiptume į Jį, su Kuriuo, prisijungę prie jau iškeliavusių artimųjų, mes praleisime visą amžinybę.

Išgirdę angelų giesmę ir žinią apie užgimusį Išganytoją, piemenys nieko nelaukdami skubėjo Jį pamatyti. Rizikuodami prarasti kasdienę duoną, bėgo išvysti ir pasveikinti Mesiją. Tikriausiai jiems (kaip ir mums šiandien) atrodė, kad svarbiausi įvykiai vyksta karalių rūmuose, kone tobuloje aplinkoje. Matyt, ir jie buvo įsisukę į kasdienius bei šventinius reikalus: kažkas tuokėsi, kažkas laidojo, kažkas sirgo, kažkas nesutarė su savo artimaisiais. Turbūt jie buvo girdėję Šventojo Rašto žinią apie būsimą išgelbėjimą, bet greičiausiai nė vienas net nepasvajojo, kad galėtų tapti didingo Įsikūnijimo liudininku.

Ganytojų kelias nuvedė juos ne į rūmus, o į tvartelį pas Gerąjį Ganytoją, naujagimį Kūdikį, gimusį kaip visi žmonės.

Šiandien mes esame kviečiami bėgti su piemenimis pamatyti ir pagarbinti Kristų. Kiekvienas iš mūsų pasitinkame Kalėdas apsupti rūpesčių, reikalų, gal – nerimo, baimės ir ligų. Bet ir mes, kaip piemenys tą Betliejaus naktį, esame kviečiami palikti viską ir skubėti pas Jį. Skubėti nesidairant atgalios, tiesiog bėgti pas Viešpatį, kuris naktį paverčia diena.

Mus kasdien kviečia paties Viešpaties žodžiai: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu(Mt 11,28). Šis kvietimas galioja ne tik švenčių dienomis, bet kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką. Tas pats tada kūdikiu gimęs Viešpats, už kiekvieną iš mūsų miręs ir prisikėlęs, kviečia pas save. Į bažnyčias – puošnias ir kuklias – prie sakyklų ir altorių. Į dideles ir mažas parapijas, kur Jis savuoju Žodžiu, Kūnu ir Krauju atiduoda save mums, nuodėmingiems ir silpniems žmonėms, kad jau čia ir dabar gyventume kaip Karalystės paveldėtojai.

Nepasilikime naktyje su savo vargais ir naštomis, bet skubėkime pas Kristų, per kurį mes tampame mieli Tėvui, per kurį gauname atleidimą, sutaikymą ir ramybę. Kaip tie piemenys, bėkime nesigręžiodami, žinodami ir visiškai pasitikėdami, kad žmogumi tapęs Dievas prisiima mūsų naštas ir kaip niekas kitas trokšta mums dovanoti gyvenimą bei džiaugsmą Jame. O vėl ir vėl pargrįždami į rūpesčius, grįšime ne bijodami ar prislėgti, bet garbindami Dievą!

Palaimintų Kalėdų!

sausio 5, 2016 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą