Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

trumpai drūtai apie evangelikus liuteronus

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis apie evangelikus liuteronus

birželio 26, 2017 Posted by | Uncategorized | , , , , | Parašykite komentarą

Velykinis Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo sveikinimas

Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas; galų gale Jis pakils kaip liudytojas žemėje. (Job 19,25)
Mieli broliai ir seserys Kristuje,

Jobo knyga yra tikriausiai vienas seniausių Šventojo Rašto tekstų. Čia mes matome visa praradusį žmogų, apie kurį pats Dievas kalbėjo kaip apie teisųjį, bet bičiuliai manė, kad dėl pražuvusio turto, vaikų, sveikatos ir viso kito esąs kaltas jis pats. Tarnai, kaimynų vaikai, net žmona šalinosi jo, nes to Jobo, kurį visi pažinojo, neliko – tik sergantis, dvokiantis, kenčiantis žmogus.

Ir štai Jobo šauksmas: Mano Atpirkėjas gyvas. Hebrajų kalboje atpirkėjas – artimiausias giminaitis žydų tautoje, galėjęs iš vergijos atpirkti savo artimuosius arba jų prarastą turtą. Nors mus nuo Jobo skiria tūkstantmečiai, tačiau jo padėtis artima kiekvienam žmogui. Kūniška ir dvasinė negalia, praradimai, baimė, nuodėmė, mirtis – visa tai tikrovė, kurioje gyvename. Ir jei kažką dar įsivaizduojame turintys šiandien, puikiausiai suprantame, kad to neturėsime rytoj. Mūsų kūnas eina senyn, su amžiumi retėja giminaičių ir artimųjų gretos, žemiški dalykai, į kuriuos sudėjome viltis, pranyksta. Pasaulio gyvenimas kasdien pateikia begales atmainų – vakare atgulę poilsio, nežinome, kokiame pasaulyje pabusime. Pagaliau – mirtis, kurios akivaizdoje visa, ką turime, kuo pasikliaujame, ką branginame, nebetenka jokios prasmės, nes niekas, jai prisiartinus, mums nepadės.

Dėl mūsų protėvių ir dėl mūsų pačių nuodėmės esame praradę gyvenimą. Tačiau mūsų tikrovė kita nei Jobo. Šiandien mums nereikia vien viltis, kad Atpirkėjas gyvas. Šiandien mes ž i n o m e, kad Jis gyvas. Juk pats Viešpats Jėzus Kristus, prisiimdamas mūsų kalčių naštą, tapo panašus į mus. Kaip Jobas – visiškai atmestas, paniekintas, pažemintas. Ir tai tik dėl mūsų kalčių. Mirdamas ant kryžiaus Jis tapo mūsų Atpirkėju, artimiausiu giminaičiu, sugrąžinusiu, išpirkusiu mūsų nuosavybę – amžinąjį gyvenimą, teisumą, Dievo vaikų garbę. Jėzus Kristus išpildė Jobo, visos žmonijos ir kiekvieno mūsų troškimą, kad atsirastų Atpirkėjas ir aprengtų mus savo teisumu, apdovanotų savo turtais ir už mus laiduotų savo gyvybe.

Todėl šiandien, švęsdami Prisikėlimą ir liudydami tai, ką jis troško pamatyti, drauge su tikėjimo protėviu Jobu tarkime: Ž i n a u, kad mano Atpirkėjas gyvas. Išpažinkime tai visa savo esybe, nes savo mirtimi Jis nugalėjo mirtį. Trečios dienos rytą prisikeldamas Jėzus Kristus parodė, kad Jis yra Viešpats, kad Jis tikrai yra kelias, tiesa ir gyvenimas.
Atminkime tai ne tik šiandien, bet būtinai kasdien, kad Atpirkėjas yra gyvas ir kad Jis su begaline meile, gailestingumu, Žodžiu bei Šventaisiais Sakramentais dalyvauja savo tautos – Bažnyčios gyvenime, ir gano savuosius žmones, vesdamas į Gyvenimą. Ir niekas niekada negalės mūsų atskirti nuo Jo meilės, nes Jo ištikimoji meilė amžina!

Aleliuja! Kristus prisikėlė!

Brolis Kristuje,
Vyskupas Mindaugas Sabutis
2017 Velykos

balandžio 18, 2017 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Apie stogus ardantį tikėjimą

,,Štai vyrai neštuvais atgabeno paralyžiuotą žmogų. Jie bandė jį įnešti vidun ir paguldyti priešais Jėzų. Nerasdami pro kur įnešti dėl žmonių gausybės, jie užlipo ant plokščiastogio ir, praėmę plytas, nuleido jį kartu su neštuvais žemyn į vidų ties Jėzumi. Matydamas jų tikėjimą, jis tarė: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!“ Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai pradėjo svarstyti: „Iš kur šitas piktžodžiautojas? Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas!“ O Jėzus, perpratęs jų mintis, prabilo: „Kam jūs taip manote savo širdyje? Kas lengviau  ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok?!’ O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje galią atleisti nuodėmes, čia jis tarė paralyžiuotajam,  sakau tau: kelkis, imk savo patalą ir eik namo.“ Tas tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė neštuvus ir, šlovindamas Dievą, nuėjo namo. Visus pagavo nuostaba, ir jie garbino Dievą. Apimti baimės, jie kalbėjo: ,,Šiandien matėme nuostabių dalykų.“ Lk 5, 18-26

,,Šiandien matėme nuostabių dalykų“, – kalbėjo žmonės, vieni nustebę, kiti išsigandę. Stebuklai juk ne kasdien vyksta. Beje, tąsyk taip pat galėjo neįvykti. Ir nuostabių dalykų tądien aplink Jėzų susibūrę žmonės galėjo neišvysti. Taip, paralyžiuotą žmogų išgydė Jėzus, kurį, kaip rašoma tame pačiame Evangelijos pagal Luką skyriuje, ,,Viešpaties galia skatino gydyti“, bet kažin kaip ten būtų buvę, jei ne tie vyrai, kurie paėmė neštuvus, paguldė ant jų nelaimingąjį ir atgabeno jį pas Jėzų. O juk galėjo ir neatgabenti. Ar maža ligonių, invalidų, kenčiančių? Be to, Jėzus ir taip turėjo ką veikti: vienus mokė, – ne juokai, pas jį net fariziejai ir Rašto aiškintojai buvo susirinkę, – kitus gydė… Šiaip ar taip, tačiau tiems žmonėms, kurių nė vardų nežinome, visa tai buvo nė motais. Tą kartą jiems labiau už viską rūpėjo kenčiantis žmogus, kuriam jie norėjo padėti. Ir ne šiaip sau norėjo, o rizikavo dėl jo užsitraukti sau nemalonę. Iš meilės artimui jie ryžosi chuliganiškam poelgiui. Nesunku įsivaizduoti, kaip turėjo pasijusti name susigrūdę žmonės, kurie įdėmiai klausėsi Jėzaus, kai staiga, praardžius namo stogą, prie Jėzaus buvo nuleisti neštuvai su invalidu. Namo šeimininkas tuo labiau nenudžiugo.

O juk tie vyrai, atnešę paralyžiuotąjį pas Jėzų ir neradę, kaip prasibrauti į vidų, galėjo sugrįžti atgal, ten, iš kur buvo atėję. Juk ir taip buvo daug padarę. Tačiau jie padarė dar daugiau, suprasdami, kad tas ,,dar daugiau“ jiems gali atsirūgti: stogas gi ne koks menkniekis. Dar svarbiau tai, kad jie ne dėl savęs taip elgėsi. Nežinome, kas juos siejo su paralyžiuotu žmogumi, bet kažin ar tai svarbu. Daug svarbiau tai, kad dėl jo jie buvo pasiryžę bet ką padaryti, kad tik jam padėtų.

Pasakojimas baigiasi laimingai. Jėzus išgydo paralyžiuotą vyrą. Tačiau įdomu tai, kad, skirtingai nuo kitų panašių evangelijose aprašytų atvejų, kai Jėzus ką nors išgydo, šįkart stebuklas įvyksta ne dėl sergančio žmogaus tikėjimo (,,Tavo tikėjimas išgydė tave“ – frazė, kurią Jėzus ne kartą ištaria pasveikusiems žmonėms), bet dėl paralyžiuoto žmogaus draugų tikėjimo. Evangelistas Lukas pastebi, kad Jėzus išvydo ,,jų tikėjimą“. Kaip galima pamatyti tikėjimą? Kartais jį, kaip ir viltį ar, pavyzdžiui, meilę, išduoda akys, žvilgsnis. Mes šių vyrų akių nematome, bet apie jų tikėjimą byloja jų elgesys. Jeigu jie nebūtų tikėję, kad Jėzus gali padėti, jei nebūtų turėję vilties, kad gali įvykti tai, kas atrodo neįmanoma, jeigu jiems nebūtų buvę gaila nelaimingo žmogaus, jeigu jie nebūtų padarę daugiau nei galima, stebuklas nebūtų įvykęs.

A.M.

rugsėjo 11, 2016 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio kalėdinis sveikinimas

Mieli broliai ir seserys Kristuje, Viešpats iš savo begalinio gailestingumo ir meilės mus atvedė į dar vienas Kalėdas. Nepaisant daugelio gyvenimo sunkumų, įtampų ir nerimo, Jis trokšta, kad atitrauktume savo žvilgsnį nuo to, kas laikina, ir nukreiptume į Jį, su Kuriuo, prisijungę prie jau iškeliavusių artimųjų, mes praleisime visą amžinybę.

Išgirdę angelų giesmę ir žinią apie užgimusį Išganytoją, piemenys nieko nelaukdami skubėjo Jį pamatyti. Rizikuodami prarasti kasdienę duoną, bėgo išvysti ir pasveikinti Mesiją. Tikriausiai jiems (kaip ir mums šiandien) atrodė, kad svarbiausi įvykiai vyksta karalių rūmuose, kone tobuloje aplinkoje. Matyt, ir jie buvo įsisukę į kasdienius bei šventinius reikalus: kažkas tuokėsi, kažkas laidojo, kažkas sirgo, kažkas nesutarė su savo artimaisiais. Turbūt jie buvo girdėję Šventojo Rašto žinią apie būsimą išgelbėjimą, bet greičiausiai nė vienas net nepasvajojo, kad galėtų tapti didingo Įsikūnijimo liudininku.

Ganytojų kelias nuvedė juos ne į rūmus, o į tvartelį pas Gerąjį Ganytoją, naujagimį Kūdikį, gimusį kaip visi žmonės.

Šiandien mes esame kviečiami bėgti su piemenimis pamatyti ir pagarbinti Kristų. Kiekvienas iš mūsų pasitinkame Kalėdas apsupti rūpesčių, reikalų, gal – nerimo, baimės ir ligų. Bet ir mes, kaip piemenys tą Betliejaus naktį, esame kviečiami palikti viską ir skubėti pas Jį. Skubėti nesidairant atgalios, tiesiog bėgti pas Viešpatį, kuris naktį paverčia diena.

Mus kasdien kviečia paties Viešpaties žodžiai: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu(Mt 11,28). Šis kvietimas galioja ne tik švenčių dienomis, bet kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką. Tas pats tada kūdikiu gimęs Viešpats, už kiekvieną iš mūsų miręs ir prisikėlęs, kviečia pas save. Į bažnyčias – puošnias ir kuklias – prie sakyklų ir altorių. Į dideles ir mažas parapijas, kur Jis savuoju Žodžiu, Kūnu ir Krauju atiduoda save mums, nuodėmingiems ir silpniems žmonėms, kad jau čia ir dabar gyventume kaip Karalystės paveldėtojai.

Nepasilikime naktyje su savo vargais ir naštomis, bet skubėkime pas Kristų, per kurį mes tampame mieli Tėvui, per kurį gauname atleidimą, sutaikymą ir ramybę. Kaip tie piemenys, bėkime nesigręžiodami, žinodami ir visiškai pasitikėdami, kad žmogumi tapęs Dievas prisiima mūsų naštas ir kaip niekas kitas trokšta mums dovanoti gyvenimą bei džiaugsmą Jame. O vėl ir vėl pargrįždami į rūpesčius, grįšime ne bijodami ar prislėgti, bet garbindami Dievą!

Palaimintų Kalėdų!

sausio 5, 2016 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Ateina dienos… (Jer 33, 14-16)

,,Štai ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš įvykdysiu pažadą, duotą Izraelio namams ir Judo namams. Tomis dienomis, atėjus laikui, atželdinsiu Dovydui teisumo atžalą. Jis įvykdys krašte teisingumą ir teisumą. Tomis dienomis Judas bus išgelbėtas ir Jeruzalė gyvens saugiai. Štai vardas, kuriuo ji bus vadinama: VIEŠPATS yra mūsų teisumas.“ Jer 13, 14-16
Skaitant šias ir kitas panašias pranašo Jeremijo knygos eilutes bei analogiškus kitų pranašų knygų epizodus, turbūt ne vienam kyla klausimas, ar tai, ką jie prieš maždaug pustrečio tūkstančio metų rašė, yra aktualu mums, gyvenantiems jau ,,po Kristaus“. Mes, krikščionys, juk tikime, kad Dievas savo pažadus, duotus tikėjimo protėviams, ir visas pranašų ištarmes apie laukiamą Mesiją jau išpildė. Tas laikas jau atėjo, Dievui atsiuntus savo Sūnų. Ne per daug nuostabu, kad yra krikščionių, teigiančių, jog Senojo Testamento knygos mums nėra aktualios, nes jų skelbiama žinia buvusi svarbi tik ,,iki Kristaus“, taigi esą nieko tokio, jeigu jos šiandien dulka knygų lentynose.
Žinia, kiekvieną Biblijos eilutę, kiekvieną jos fragmentą reikia skaityti, atsižvelgiant į bendrą kontekstą, kitaip rizikuosime nesuprasti minties ir suklysti. Ta pati taisyklė galioja ir aukščiau esančioms Jeremijo knygos eilutėms, tačiau ir atsižvelgiant į kontekstą nieko kito nesužinome, kaip tik tai, kad Dievas, per pranašą kreipdamasis į įvairiausių vargų nualintą tautą, žada, atėjus metui, ją išgelbėti. Atrodo, belieka pasidžiaugti, kad Dievas savo žodžių neišsigynė ir juos ištesėjo, o tie, kurie atpažino ,,teisumo atžalą“, tai yra Mesiją, yra palaiminti. Amen?
O vis dėlto pranašo Jeremijo tautai kadaise ištarti vilties kupini žodžiai lieka aktualūs ir ,,po Kristaus“. Ir ne tik todėl, kad juos dažnai prisimename Advento metu, laukdami Mesijo atėjimo į pasaulį, o kartu ir į laiką, šventės, bet dar ir todėl, kad tos dienos ir tas laikas, apie kurių atėjimą Jeremijo lūpomis byloja Dievas, yra ir šiandien. Viltis buvo reikalinga ne tik tremtyje esančiai arba iš jos grįžusiai Jeremijo tautai, ne tik Jėzaus amžininkams, bet ir visais laikais. O ir Dievo pažadas pildėsi ne tik praeityje, kai Izraelis, grįžęs į nuniokotą Pažado žemę, kūrėsi joje iš naujo, ne tik tada, kai Betliejuje gimė mažas, bejėgis kūdikėlis – ,,Dievas su mumis“, – bet ir šiandien, kai aplink girdėti, regis, tik blogos naujienos, kai viršų ima neapykanta, smurtas, kerštas…
,,Štai ateina dienos…“, – kalbėjo pranašas sutrikusiems savo amžininkams. ,,Štai ateina dienos“, – girdime šiandien. Tik nepražiopsokime, nes jos ateis ne po šviesmečių ir netgi ne po metų – jos ateina dabar. Dabar praeina tai, kas buvo sena, ir atsiranda nauja (plg. 2 Kor 5, 17), nes Dievo malonė skirta ne tik pranašo Jeremijo laikams, ne tik prieš du tūkstančius metų gyvenusiems ,,žydams ir graikams“, bet ir dvidešimt pirmojo amžiaus žmonės, pavargusiems ir nerimaujantiems ne mažiau už sentėvius. ,,Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena“ (2 Kor 6, 2b).

A.M.

lapkričio 28, 2015 Posted by | Biblija, mintys, Uncategorized | , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio velykinis sveikinimas

Mielieji Kristuje,

Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi – jūs juk esate išgelbėti malone, – prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje. (Ef 2,4-6)

Pasauliui kryžius – tai mirties ir pabaigos ženklas. Kaip ir mirtis. Kas gali būti už mirties? Mums sunku net įsivaizduoti Marijos kančią, žvelgiant į savo Sūnaus agoniją ant kryžiaus. O juk tik prieš keletą dienų Jis pats prikėlė iš mirties Lozorių. Kaip gyveno apaštalai žinodami, kad tai – kelio pabaiga? Kas belieka paprastam žmogui, jeigu net Tas, kuriam pakluso dvasios, kuris tramdė audringus vandenis, kuris keliais duonos gabalėliais pavalgydino minias, gydė nepagydomus ligonius, nieko nebegali padaryti prieš mirtį? Mirtis triumfuoja.

Kasdienybėje jau įpratome prie mirties. Naujienos apie mirtį mūsų nebestebina ir žinios apie katastrofas tampa tokios pat įprastos, kaip orų prognozės. Nebent pasaulį palieka artimas žmogus arba mus pačius aplanko mirties baimė ir laikinumo pojūtis. Tuomet mirties alsavimas primena gyvenimo trumpumą ir mūsų pabaigos neišvengiamybę.

Pasauliui mirtis tikrai yra pabaiga, o kapo duobė – paskutinė sustojimo vieta, kelio galas. Tačiau mums tai visiškai kita istorija. Kiekvieną dieną pasaulyje žudomi krikščionys. Daugeliui jų nereikėtų tiek bijoti, jei jie išsižadėtų Kristaus. Kas galėtų būti paprasčiau?.. Tiesiog pakeiti tikėjimą, ir lieki gyvas. Bet tūkstančiai vyrų, moterų, net vaikų pasirenka kankinystę, užuot atsisakę Viešpaties. Tai, kas pasauliui tėra vienas iš tikėjimų, jiems yra Gyvenimas, netgi tikresnis už regimą ir apčiuopiamą buitį. Mūsų dienų kankiniai yra gyvieji prisikėlimo liudininkai, savo gyvenimu paskelbiantys, kad už nukryžiavimų, peilių ašmenų, daugybės kankinimo įrankių yra Gyvenimas.

Tai – ne įsivaizdavimas. Šiandien mes skelbiame ir sveikiname vieni kitus, kad Kristus prisikėlė. Jo mirtis – tai mūsų mirtis šiam pasauliui, o Jo prisikėlimas yra ir mūsų prisikėlimas. Prisikėlimu ir viltimi turi būti pripildyta kiekviena mūsų gyvenimo diena. Mes jau dabar esame kviečiami gyventi su Juo!

Todėl atmeskime visa, kas veda į neviltį, baimę bei susinaikinimą. Mes, krikštyti Jo Krikštu, stiprinami Jo Kūnu ir Krauju, gaivinami Jo Žodžiu esame gyvenimo ir amžinybės vaikai. Ne tik patys galime žengti pro dangaus vartus, bet ir vesti vienas kitą, suklupus – pakelti ir visur, kur tik esame, ką tik darome, liudyti, kad Kristus prisikėlė, kad Jis nugalėjo mirtį!

Su Kristaus prisikėlimu!
Vyskupas Mindaugas Sabutis
Velykos, 2015

balandžio 6, 2015 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Gavėniai

Pasnininkas, kaip ir visos kitos priemonės, kuriomis naudojamės dvasinio gyvenimo kelionėje, panašiai kaip ir transporto priemonės, kuriomis judame ”iš vieno taško į kitą tašką”, vertas tiek, kiek mus priartina prie tikslo, t. y. prie Dievo, o kartu ir prie žmonių, su kuriais gyvename, nes neįmanoma artėti prie Dievo ir tuo pat metu tolti nuo savo artimo, ir priešingai, – juk didysis įsakymas apima ir viena, ir kita: ”Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį” (plg. Lk 10, 25-28).

Pasninkas pats savaime nėra jokia vertybė. Dar daugiau – pasninkaudamas gali nutolti ir nuo Dievo, ir nuo savo artimo, jei tai darai savo puikybei patenkinti, taip pat ir melsdamasis, ir net darydamas gera, todėl Gavėnios pradžioje pravartu prisiminti Jėzaus įspėjimą: ”Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi… Kai meldžiatės, nebūkite tokie kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi…” (Mt 6, 1-18)

vasario 18, 2015 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą