Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio velykinis sveikinimas

17 balandžio, 2022 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Įžanga į kryžių

…Jėzus visų priekyje leidosi į Jeruzalę. Prisiartinęs prie Betfagės ir Betanijos, ties vadinamuoju Alyvų kalnu, jis pasiuntė du mokinius ir jiems pasakė: „Eikite į kaimą, kurį štai matote, ir, vos įėję, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar joks žmogus nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. O jeigu kas paklaustų: ‘Kam jį atrišate?’, atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui’“.
Pasiųstieji nuėjo ir rado, kaip jiems buvo nurodyta. Atrišant asilaitį, savininkai klausė: „Kam atrišate asilaitį?“ Mokiniai atsakė: „Jo reikia Viešpačiui“. Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė savo apsiaustais ir užsodino Jėzų ant viršaus. Jam jojant, žmonės tiesė ant kelio drabužius. Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję.
Jie šaukė:
„Garbė karaliui, kuris ateina
Viešpaties vardu!
Ramybė danguje,
šlovė aukštybėse!“
Kai kurie fariziejai iš minios jam šaukė: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius!“ Jis atsakė jiems: „Sakau jums, jei šitie tylės – akmenys šauks!“ (Evangelija pagal Luką 19, 28-40)
___________________________________________________________________________________________
Skaitant Jėzaus įžengimo į Jeruzalę istoriją, ne kartą kilo klausimas, kodėl Jėzus, ne tik pats nereiškęs pretenzijų į jokius titulus, bet ir pasislėpęs nuo juo susižavėjusių ir karaliumi sumaniusių paskelbti žmonių (plg Jn 6, 15), draudęs savo mokiniams skelbti, kad jis yra Mesijas (plg Mt 16, 20), tąsyk leidosi būti sutinkamas kaip karalius.

“Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu!“ (Lk 19, 38), – džiūgavo mokiniai ir jam prijaučiantys, o Jėzui tai, atrodo, visai patiko, juolab, kad į fariziejų prašymą sudrausminti jį pasitinkančius žmones, Jėzus atsakė: “Sakau jums, jei šitie tylės, akmenys šauks!“ (Lk 19, 40).

Dar daugiau – Jėzus pats buvo šios triumfo eisenos, nors ir neprilygstančios romėnų karžygių ir valdovų paradams, iniciatorius, nurodęs mokiniams parūpinti jam “transporto priemonę“, ant kurios turėsiąs įjoti į šventąjį miestą.

Tačiau būtent ši transporto priemonė ir duoda atsakymą į klausimą, kodėl Jėzus iš Nazareto sutiko būti priimtas Jeruzalėje kaip vaduotojas, karalius, mesijus. Žinoma, ši eisena yra pranašo Zacharijo, gyvenusio dar gerokai iki Jėzaus gimimo, žodžių išsipildymas: “Didžiai džiūgauk, Ziono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio“ (Zch 9, 9). Tačiau ne tik. Taip, Jėzus įjojo į Jeruzalę kaip vaduotojas. O vis dėlto padarė tai skirtingai nei visi kiti vaduotojai ir valdovai, kurie paraduose ir triumfo eisenose siekia, visų pirma, pademonstruoti savo galią.

Jėzaus įžengimas į Jeruzalę yra kitokio valdovo/vaduotojo ir kitokios galios demonstracija. Šis valdovas atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį (plg. Mk 10, 45). Būti ištikimas Dievo valiai ir žmonėms – pavargusiems, paklydusiems, nusikaltusiems, savo ir kitų gyvenimą pavertusiems pragaro prieangiu, o gal ir pačiu pragaru. Tam, kad jie pažintų Dievą ir jiems skirtą amžinąjį gyvenimą. Jo galia – meilė ir gailestingumas. Meilė, kuri ne vienadienė, ne toji, kuri, anot vieno rašytojo, “trunka trejus metus“, o stipresnė už mirtį (plg. Jn 15, 13), ir gailestingumas, kuris didesnis už didžiausią nuodėmę.

A.M.

15 balandžio, 2022 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Būti dievais, Pr 2, 8-9 ir 3, 1-7

VIEŠPATS Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs. Iš žemės VIEŠPATS Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu.

<…>

O žaltys buvo sumanesnis už visus kitus laukinius gyvūnus, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?“ Moteris atsakė žalčiui: „Sodo medžių vaisius mes galime valgyti. Tik apie vaisių to medžio, kuris sodo viduryje, Dievas sakė: ‘Nuo jo nevalgysite nei jį liesite, kad nemirtumėte!’“

Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta.“

Kai moteris pamatė, kad tas medis geras maistui, kad jis žavus akims ir kad tas medis žada duoti išminties, ji skynėsi jo vaisių ir valgė, davė ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir šis valgė. Tuomet abiejų akys atsivėrė, ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė juosmens aprišalus.“ (Pr 2, 8-9 ir 3, 1-7)

Jei reikėtų trumpai, keliais žodžiais, apibūdinti Edeno sode įvykusią dramą, drįsčiau tarti: žmogui neužteko Dievo palaimos, jis norėjo daugiau. Pamiršęs, kad Kūrėjas jį sukūręs pagal savo atvaizdą, t. y., panašų į save, į Dievą. Ne tik Adomas su savo gyvenimo drauge, bet ir aš, ir kiekvienas žmogus. Tai ne tik anų, mitinių pirmųjų žmonių, bet ir visų mūsų, visos žmonijos istorija. Mes, kaip ir anoji pora, nepasitenkiname gyvenimo Dievo artumoje, mums nepakanka Dievo palaimos, mums reikia daugiau ir daugiau.

Nors šiam Biblijos pasakojimui deramai išnagrinėti reikėtų ne vienos valandos ir ne vieno puslapio, šįkart, Gavėnios pradžioje, norėčiau apsistoti tik ties šia mintimi. Žmogus nori vis daugiau. Įdomu, kiek ilgai ištvertume nieko nenorėdami? Kiek ilgai džiaugtumėmės tuo, kas yra? Būtent tuo, kas yra, o ne tuo, ką turime. Tai didelis skirtumas. Žymus psichoanalitikas, psichiatras Erichas Fromas šiai temai yra paskyręs ištisą studiją, parašęs knygą, kurią kiekvienam verta perskaityti, ,,Turėti ar būti?“

Žinoma, be norų neįsivaizduojamas gyvenimas. Be norų žmogus nieko nepasiektų. Tačiau noras gali ne tik padėti realizuoti savo gabumus, kurti, bet ir pavergti žmogų, sugriauti jo gyvenimą, atskirti jį nuo Dievo ir nuo kito žmogaus. Pirmuosiuose Biblijos puslapiuose pasakojama drama yra kaip tik apie tai. Žmogus, kuriam neužteko gyvenimo Dievo artumoje, kūrinys, kuris nepasitenkino tuo, ką jam dovanojo Kūrėjas, ir užsimanė pats būti kaip Dievas, galiausiai liko nuogas.

Ką reiškia būti nuogam? Nors šiandien nuogumas, kaip ir daug kas, kone viskas, tapęs preke (o gal prekiniu ženklu?), įrankiu, vis dėlto atsidurti nuogi/nuogos kur nors gatvėje turbūt nelabai norėtų net ir tie, kurie šiaip jau mielai staiposi apsinuoginę prieš filmavimo kameras ar fotoaparatų objektyvus. Kodėl? Todėl, kad nuogas – tai silpnas. Kaip ir anie du Biblijos personažai, paragavę uždrausto vaisiaus, norėję patys žinoti, kas gera ir kas bloga, taigi gyventi nepriklausomai nuo Kūrėjo, galiausiai suprato esą nuogi/silpni. Užuot tapę dievais, tapo(m) vargšais. Laimė, Biblija, o kartu ir mūsų istorija, tuo nesibaigia.

A. M.

13 kovo, 2022 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Prisiartino dangaus karalystė, Mt 4, 12-17

,,Išgirdęs, kad Jonas suimtas, Jėzus pasitraukė į Galilėją. Jis paliko Nazaretą ir apsistojo Kafarnaume, prie ežero, kur susieina Zabulono ir Neftalio sritys.

Išsipildė pranašo Izaijo žodžiai: “Zabulono žeme ir Neftalio žeme! Paežerės juosta, žeme už Jordano, pagonių Galilėja! Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė.“

Nuo to meto Jėzus ėmė skelbti: Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė!“ Mt 4, 12-17

Skaitant Evangeliją pagal Matą, į akis krinta tai, kad joje apstu nuorodų į pranašų knygas, ir tai nieko keista, nes jos autorius, pasak tyrinėtojų, rašė krikščionims, kurie buvo kilę iš judėjų, taigi gerai žinojo Šventuosius raštus, be to, jiems buvo svarbu žinoti, kad būtent Jėzuje iš Nazareto išsipildė Dievo pažadai, duoti dar jų protėviams. Izaijo žodžiai apie skaisčią šviesą tamsybėje tūnančiai tautai, taip pat buvo priskirti mesijinėms pranašystėms, todėl, anot Mato, Jėzaus persikėlimas išį Nazareto, kuriame jis buvo užaugęs, į Kafarnaumą, kur ,,susieina Zabulono ir Neftalio“ sritys, buvo ne šiaip sau gyvenamosios vietos pakeitimas, bet vienos iš pranašysčių išsipildymas.

Tai įvyko tada, kai Jonas Krikštytojas, ,,tyruose šaukiančiojo balsas“ (Mt 3, 3), Jėzaus pirmtakas, ruošęs žmones Mesijo atėjimui, buvo suimtas, mat Erodui nepatiko tai, kad Jonas į akis sako tiesą ir nekeliaklupsčiauja prieš jį – valdovai, ir ne tik jie, mieliau klausosi jiems pataikaujančių balsų. Taigi tuo metu Jėzus ėmė skelbti: “Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė!“

Ar ne paradoksas? Jonas suimtas, prisiartino dangaus karalystė… Kafarnaumas toli gražu nebuvo nei politinis, nei religinis centras, o Galilėjos sritis buvo valdoma būtent to paties Erodo, kuris ir įsakė suimti Joną. Ar nereikėjo palaukti tinkamesnio meto? Gal situacija būtų pagerėjusi…

O ar teko girdėti posakį apie orą ir rūbus: ,,Nėra netinkamo oro, yra tik netinkami rūbai“? Taip ir šiuo atveju: nėra netinkamo meto dangaus karalystei skelbti. Kiekvienas metas yra palankus. Dar daugiau, kiekviena akimirka yra brangi, nes gali būti per vėlu. Atidėlioti negalima, nes dangaus karalystė jau prisiartino.

Ir dar. Jėzus ne tik skelbė, kad dangaus karalystė jau prisiartino, bet ir ragino atsiversti. Tiesa, dangaus karalystė yra Dievo malonė, neužtarnauta, nepelnyta dovana, tačiau Dievas tavęs prieš tavo valią į ją neįtrauks. Privalai apsispręsti, su kuo tu, kieno pusėje esi. Atsiversti, kalbant šių dienų kalba, tai perkainuoti vertybes, įvertinti, kas iš tiesų yra svarbu, o kas ne, kas tikra, o kas pigu, tik auksu žiba. Žinia, tai nelengva, nes reikalauja perversmo ir žmogaus širdyje, ir gyvenime. Tačiau taip jau yra: kas iš tiesų vertinga, lengva ranka neįgyjama, tam reikia pastangų.

A.M.

12 vasario, 2022 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio sveikinimas

31 gruodžio, 2021 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

“…teisus žmogus gyvena savo tikėjimu“, Hab 2,4

Tam, kad suprastum šios frazės, kurią Laiške romiečimas primena apaštalas Paulius, prasmę, pirmiausia būtina susipažinti su pranašo Habakuko knygos kontekstu. (Kaip, beje, ir skaitant bet kurią Biblijos knygą, ar tai būtų pranašų raštai, ar Naujojo Testamento laiškai.)

O kontekstas, trumpai tariant, toks: krašte vyrauja chaosas, apėmęs bene visas gyvenimo sritis. Žr. http://www.biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Hab_1

Kaip ilgai šauksiu, VIEŠPATIE, ir tu manęs neišgirsi? Arba rėksiu: „Smurtas!“ – ir tu manęs negelbėsi? Kodėl rodai man nusikaltimus ir žiūri į vargą? Tavo akys per šventos žvelgti į pikta, tu negali žiūrėti į nusikaltimus. Kodėl tad žiūri į klastūnus ir tyli, kai nedorėliai teisesnius už save ryja? (Hab, 1, 2-3a. 13)

Skaitydamas šią pranašo raudą, atpažinau savo paties mintijimus, pastaraisiais metais neduodančius ramybės. Jei atvirai, tai mąstydamas apie pasaulyje egzistuojančio blogio problemą kartais pasijuntu balansuojąs ant siauros briaunos, skiriančios tikėjimą nuo netikėjimo. Ypač nerasdamas mane tenkinančio atsakymo į ontologinį klausimą: “Kodėl Dievas leidžia blogį?“ Žinoma, Blaise Pascalio žodžiais tariant, ne filosofų, o Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas. Tai yra, ne bejausmis, tolimas ,,Absoliutas“, “Nejudantis Judintojas“, o gyvas Dievas. Jėzaus Dievas.

Jei Dievas būtų tik filosofų, tegul ir teologų, Dievas, galvos sau šiuo klausimu nekvaršinčiau, širdies neskaudėtų. Bet kaip gali pasaulyje dėtis tokie baisumai, – lyg ir nieko naujo po saule, juks jau Habakukas juos aprašė, – jei Dievas yra toks, kokį apreiškė Jėzus? Žinau visus filosofinius ir teologinius atsakymus, puikiai prisimenu dar iš studijų laikų, bet jie manęs netenkina. Kaip Jobo netenkino jį aplankiusių ir bandžiusių guosti draugų hipotezės…

Habakukas ryžosi neatstoti, kol negaus atsakymo: Stovėsiu savo sargybos vietoje, atsistosiu ant pylimo; lauksiu, kad išgirsčiau, ką jis man sakys, koks bus jo atsakymas į mano skundą. (2, 1). Ištvermingas žmogus jis buvo, užsispyręs. Tačiau ne mažiau svarbu ir tai, kad atsakymo jis laukė ne iš žmonių, kad ir kokie protingi jie būtų, o iš paties Dievo. Gal ir galima įtarti, kad tokiais laikais, kai visur vyravo chaosas, kai žmogus žmogui buvo priešas, pasitikėti nebuvo kuo, bet… Žmonių, kad ir kokie išmintingi ar šventi jie bebūtų, atsakymai tėra žmonių atsakymai – riboti, netobuli, jiems nesvetimos klaidos. Juolab jeigu jais norima “įrėminti“ Dievą, tai yra, pateikti tokį atsakymą, kuris būtų panašus į atsakymus, randamus daugybos lentelėje. Gal būtent tai ir turėjo galvoje viduramžių mistikas Jonas nuo Kryžiaus, teigęs, kad visa tai, ką žmogus galvoja apie Dievą, yra labiausiai nepanašu į tiesą…

Tuomet VIEŠPATS man atsakė ir tarė: – Užrašyk regėjimą, įrėžk taip aiškiai į lenteles, kad ir bėgikas jį perskaitytų. Paskirtu laiku išsipildys regėjimas, dabar jis skuba prie galo ir nemeluoja. Jei atrodo, kad jis gaišuoja, lauk; tikrai jis išsipildys, nesuvėluos. Pasižiūrėk į puikuolį! Jo dvasia nėra dora; o teisus žmogus gyvena savo tikėjimu. (Hab 2, 1-4)

Tada, kai netenkina jokie atsakymai, kai tau reikia ne filosofijų ar teologijų, ne Dievo apologetikos nuo ,,šventvagiškų“ klausimų, o paties Dievo, lieka vienintelis tikėjimas. Galbūt mažesnis net už garstyčios grūdelį, apie kurį kalbėjo Jėzus (,,Jei turėtumėte tikėjimą bent kaip garstyčios grūdelį, galėtumėte kalnus kilnoti…“), bet tikras, nuoširdus. Ir gyvas – išpažįstamas ne tik bažnyčioje, ne tik sekmadieniais, bet kasdienybėje. Ne tik tada, kai tavo dvasia ,,pakylėta“, ne tik kai tau sekasi, kai plačiai šypsosi sėkmė, bet ir tuomet, kai sunku, galbūt nepakeliamai sunku, kai, rodos, nebėra jokios vilties.

Neužtenka tikėti. Reikia gyventi tikėjimu.

A.M.

27 lapkričio, 2021 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio sveikinimas

4 balandžio, 2021 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą