Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

“…teisus žmogus gyvena savo tikėjimu“, Hab 2,4

Tam, kad suprastum šios frazės, kurią Laiške romiečimas primena apaštalas Paulius, prasmę, pirmiausia būtina susipažinti su pranašo Habakuko knygos kontekstu. (Kaip, beje, ir skaitant bet kurią Biblijos knygą, ar tai būtų pranašų raštai, ar Naujojo Testamento laiškai.)

O kontekstas, trumpai tariant, toks: krašte vyrauja chaosas, apėmęs bene visas gyvenimo sritis. Žr. http://www.biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Hab_1

Kaip ilgai šauksiu, VIEŠPATIE, ir tu manęs neišgirsi? Arba rėksiu: „Smurtas!“ – ir tu manęs negelbėsi? Kodėl rodai man nusikaltimus ir žiūri į vargą? Tavo akys per šventos žvelgti į pikta, tu negali žiūrėti į nusikaltimus. Kodėl tad žiūri į klastūnus ir tyli, kai nedorėliai teisesnius už save ryja? (Hab, 1, 2-3a. 13)

Skaitydamas šią pranašo raudą, atpažinau savo paties mintijimus, pastaraisiais metais neduodančius ramybės. Jei atvirai, tai mąstydamas apie pasaulyje egzistuojančio blogio problemą kartais pasijuntu balansuojąs ant siauros briaunos, skiriančios tikėjimą nuo netikėjimo. Ypač nerasdamas mane tenkinančio atsakymo į ontologinį klausimą: “Kodėl Dievas leidžia blogį?“ Žinoma, Blaise Pascalio žodžiais tariant, ne filosofų, o Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas. Tai yra, ne bejausmis, tolimas ,,Absoliutas“, “Nejudantis Judintojas“, o gyvas Dievas. Jėzaus Dievas.

Jei Dievas būtų tik filosofų, tegul ir teologų, Dievas, galvos sau šiuo klausimu nekvaršinčiau, širdies neskaudėtų. Bet kaip gali pasaulyje dėtis tokie baisumai, – lyg ir nieko naujo po saule, juks jau Habakukas juos aprašė, – jei Dievas yra toks, kokį apreiškė Jėzus? Žinau visus filosofinius ir teologinius atsakymus, puikiai prisimenu dar iš studijų laikų, bet jie manęs netenkina. Kaip Jobo netenkino jį aplankiusių ir bandžiusių guosti draugų hipotezės…

Habakukas ryžosi neatstoti, kol negaus atsakymo: Stovėsiu savo sargybos vietoje, atsistosiu ant pylimo; lauksiu, kad išgirsčiau, ką jis man sakys, koks bus jo atsakymas į mano skundą. (2, 1). Ištvermingas žmogus jis buvo, užsispyręs. Tačiau ne mažiau svarbu ir tai, kad atsakymo jis laukė ne iš žmonių, kad ir kokie protingi jie būtų, o iš paties Dievo. Gal ir galima įtarti, kad tokiais laikais, kai visur vyravo chaosas, kai žmogus žmogui buvo priešas, pasitikėti nebuvo kuo, bet… Žmonių, kad ir kokie išmintingi ar šventi jie bebūtų, atsakymai tėra žmonių atsakymai – riboti, netobuli, jiems nesvetimos klaidos. Juolab jeigu jais norima “įrėminti“ Dievą, tai yra, pateikti tokį atsakymą, kuris būtų panašus į atsakymus, randamus daugybos lentelėje. Gal būtent tai ir turėjo galvoje viduramžių mistikas Jonas nuo Kryžiaus, teigęs, kad visa tai, ką žmogus galvoja apie Dievą, yra labiausiai nepanašu į tiesą…

Tuomet VIEŠPATS man atsakė ir tarė: – Užrašyk regėjimą, įrėžk taip aiškiai į lenteles, kad ir bėgikas jį perskaitytų. Paskirtu laiku išsipildys regėjimas, dabar jis skuba prie galo ir nemeluoja. Jei atrodo, kad jis gaišuoja, lauk; tikrai jis išsipildys, nesuvėluos. Pasižiūrėk į puikuolį! Jo dvasia nėra dora; o teisus žmogus gyvena savo tikėjimu. (Hab 2, 1-4)

Tada, kai netenkina jokie atsakymai, kai tau reikia ne filosofijų ar teologijų, ne Dievo apologetikos nuo ,,šventvagiškų“ klausimų, o paties Dievo, lieka vienintelis tikėjimas. Galbūt mažesnis net už garstyčios grūdelį, apie kurį kalbėjo Jėzus (,,Jei turėtumėte tikėjimą bent kaip garstyčios grūdelį, galėtumėte kalnus kilnoti…“), bet tikras, nuoširdus. Ir gyvas – išpažįstamas ne tik bažnyčioje, ne tik sekmadieniais, bet kasdienybėje. Ne tik tada, kai tavo dvasia ,,pakylėta“, ne tik kai tau sekasi, kai plačiai šypsosi sėkmė, bet ir tuomet, kai sunku, galbūt nepakeliamai sunku, kai, rodos, nebėra jokios vilties.

Neužtenka tikėti. Reikia gyventi tikėjimu.

A.M.

27 lapkričio, 2021 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio sveikinimas

4 balandžio, 2021 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Aukštai ir žemai, Lk 9, 28-36

“Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms po šitų žodžių, jis pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje.

Petrą ir jo draugus apėmė miegas. Išbudę jie pamatė jo spindesį ir stovinčius šalia jo du vyrus. Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką kalbąs. Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando. O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą.“
___________________________________________________________________________________________
Studijų seminarijoje laikais tekdavo atlikti rytinį mąstymą. Liturginių valandų, tradiciškai vadinamų brevijoriumi, metu 15-20 min. praleisdavome tyloje, panirę į Biblijos skaitinių apmąstymą. Vienas iš mąstymo metodų – “įjungti“ vaizduotę ir matyti, kaip ten viskas vyko. Tam, kad “pamatytume“, kas ir kaip vyko ten, ant kalno, reikia ypač lakios vaizduotės. Įvykis, teologiškai vadinamas atsimainymu, viršija mūsų supratimą ir vaizduotę. Jei reikėtų keliais žodžiais apibūdinti, kas, mano supratimu, įvyko ant ano kalno, atsakyčiau: trejetas mokinių Jėzuje atpažino ne tik mokytoją, bet ir Mesiją, Dievo Sūnų. Tą, kurio laukė net tokie Dievo žmonės kaip Mozė ir Elijas.

Bet tai dar ne viskas. Ši Biblijos istorija, nors jau ir įvykusi laike, yra kartu ir mūsų istorija. Būna akimirkų, kada ir mes, kaip anie trys Jėzaus mokiniai, Petras, Jonas, Jokūbas, ypač aiškiai suvokiame, gal ne tiek protu, kiek širdimi, kad Jėzus yra ne tik Mokytojas, didis pranašas, bet daug daugiau. Būna akimirkų, kada ir mes išgirstam balsą iš dangaus, kada savo tikėjimą galime pavadinti tikrumu. Tačiau tokios akimirkos retos. Norėtume jas pratęsti. Norėtume kaip Petras likti toje palaimintoje būsenoje, įsikurti apreiškimo kalne ne akimirkai, o visam laikui.

Tačiau trijų mokinių viešnagė kalne buvo tik akimirka. Balsas iš debesies, tiesa, nuaidėjo, bet irgi trumpai. Netrukus pasigirdo Mozės ir Elijo balsai, o jie kalbėjo “apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje“. Aiškinti, kas tai per išėjimas, tikriausiai nereikia. Apie jį kalbėjo daugelis Dievo įkvėptų pranašų, kuriems šiame fragmente atstovauja, Mozė su Eliju. Kaip Izraelis, Dievo vedamas, išėjo iš nelaisvės ir perėjo Raudonąją jūrą, taip Dievas Jėzuje išveda kiekvieną juo pasitikintį iš nuodėmės ir perveda per mirties jūrą.

Jėzaus atsimainymo istorija būtent šiuo pokalbiu apie išėjimą ir baigiasi. Netrukus Jėzus su mokiniais nusileidžia nuo kalno (ne tik geografine reikšme) į lygumą, iš aukštai į žemai.

Kad ir kaip norėtume pratęsti tokias palaimos akimirkas, greit tenka leistis žemyn. Juk ir Jėzaus atėjimas, teologiškai – Įsikūnijimas, yra Dievo nusileidimas iš aukštai į žemai. Toks ir autentiškas Jėzaus mokinio gyvenimas. Iš aukštai į žemai. Gyventi kitaip neturime teisės. Todėl Laiške filipiečiams apaštalas Paulius rašo: “Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo pavidalą [arba “prigimtį“], nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu [arba “godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu“], bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties…“ (Fil, 2, 5-8)

13 vasario, 2021 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

“Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai“, Rom 8, 14

2021-01-10 pamaldų transliacija iš Panevėžio evangelikų liuteronų bažnyčios, pradžia 11 val.

9 sausio, 2021 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo sveikinimas

Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė Jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2,13-14)

Mieli broliai ir seserys Jėzuje Kristuje,

Kažin, ar kuris nors iš mūsų būtų galėję pasakyti, koks bus 2020-ųjų Adventas ir Kalėdos? Daugelį metų įvairiose Lietuvos mokyklose, miestelių bendruomenėse ir kitur vykdavo renginiai „Kalėdos kitaip“. Tuomet buvo norima paįvairinti Kalėdų laiko šventimą. Tačiau šiuo metu daugelis turbūt trokšta pačių įprasčiausių Kalėdų.

Mūsų gyvenimas gana stipriai pasikeitė, ir kai kurie mokslininkai sako, kad gali būti, jog jis niekad taip ir negrįš į mums jau įprastą tėkmę. Jau nekalbant apie tai, kad žmonės šiais metais dėl užėjusios ligos palaidojo savo artimuosius, prarado sveikatą, nukentėjo ar palūžo nuo pokyčių.

Kiekvienų pamaldų metu giedame pagal dangaus kareivijos giesmę sukurtą šlovinimo himną: „Aukštybėj Viešpačiui garbė… / Dėl Dievo pagailos didžios / Mes turime be paliovos / Paguodos ir ramybės.“ Kartais net nepajuntame, kad giedame ar meldžiamės, tardami tik žodžius, o mintys klaidžioja kažkur kitur. O juk ši giesmė yra nuolatinis priminimas, kodėl mes Dievą garbiname.

Angelai šlovino Dievą dėl mūsų, ne dėl savęs. Jie garbino Viešpatį, nes Jis pasigailėjo mūsų ir atsiuntė savo vienatinį Sūnų, kad nepražūtume, bet turėtume gyvenimą. Pasaulyje daug kas trokšta garbės: šalių valdovai, visuomenės veikėjai, mokslininkai, menininkai, dvasininkai. Žodžiais ar veiksmais demonstruoja: „Štai aš! Klausyk manęs, sek manimi, gėrėkis manimi, mokykis iš manęs.“ O angelai rodo į Dangų – amžinąją Dievo buveinę – įr į Betliejų, kur Jo garbė apsireiškė žmonėms. Jie garbina Dievą dėl Betliejuje ėdžiose gulinčio Kūdikio. Dėl Jo Dievą garbiname ir mes, prisimindami, ką šis Kūdikis padarė už mus. Kaip sevovinė giesmė skelbia: „Kas nori Jį pažinti, / Bučiuoti rankeles, / Tas turi prisiminti / Jo būsimas kančias.“

O kurgi toji ramybė, apie kurią žmonėms skelbia angelai? Ir kaip ją atrasti pasaulyje, kai net pasaulio galingieji skėsčioja rankomis ir nežino, ką daryti nelaimių akivaizdoje? Juk šiandien visas pasaulis lyg ir pajungtas nerimui bei liūdesiui. Apie liūdesį mums kalba Dievo Žodis: „Mat liūdesys pagal Dievo valią per atgailą atveda į išgelbėjimą, ir to netenka gailėtis; o šio pasaulio liūdesys veda į mirtį.“ (2 Kor 7,10)

Mums, krikščionims, įvairūs suspaudimai yra priminimas apie mūsų nuodėmę ir silpnumą ir apie Dievo gailestingumą Kristuje. Mintimis mes skubame į Betliejų, žinodami, kad Kūdikis atėjo pasiimti mūsų nuodėmių. Jis gimė pasauliui, kad per Jį mes gimtume Dievui. Jis atėjo, kad įsikurtų mūsų širdyse.

Kur Kristus, ten ir ramybė. Linkiu, kad Jo ramybė viešpatautų mūsų gyvenimuose, nepaisant visų esamų ir būsimų suspaudimų, neatmestume, bet priimtume ir džiaugtumės Jo teikiama ramybe, kad drauge su dangaus kareivija iš širdies gelmių galėtume giedoti: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė Jo mylimiems žmonėms!“

Palaimintų Kalėdų ir 2021-ųjų Viešpaties metų!

Brolis Kristuje,

Vyskupas Mindaugas Sabutis Kalėdos 2020

25 gruodžio, 2020 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Apie Martiną Liuterį

Jei įdomu, kas buvo tas Martinas (lietuviškiau – Martynas) Liuteris (atsiminkite, prašau, Martinas Liuteris Kingas buvo visai kitas žmogus, gyvenęs XX a.), daugiau apie jį galite sužinoti štai čia, po šia nuoroda.

31 spalio, 2020 Posted by | Uncategorized | , , , | Parašykite komentarą

Ko stovite?

„Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“ (Mk 16, 19). Evangelijoje pagal Morkų apie Jėzaus žengimą į dangų pasakojama tik tiek. Tik vienas sakinys. Skirtingai nuo evangelisto Luko, kuris šiek tiek vaizdingiau aprašė šį mūsų suvokimą pranokstantį įvykį, paminėdamas bent jau paslaptingą debesį, „paslėpusį“ Jėzų nuo mokinių akių (plg. Apd 1, 9), ir „du vyrus baltais drabužiais“ (Apd 1, 10), matyt, ne šiaip sau atsidūrusius įvykio vietoje. Ir viskas, nieko daugiau. Evangelistas Jonas šį įvykį nutyli, Matas irgi nemini, bent jau tiesiogiai, tik užsimena apie kalną Galilėjoje, prie kurio Jėzus buvo sukvietęs savo apaštalus.

Nedaug informacijos pateikia ir apaštalų laiškai, išskyrus trumpus intarpus, kurie, deja, nėra reportažai iš įvykio vietos, o tuo labiau ne žurnalistiniai tyrimai. Todėl norintys sužinoti daugiau gilinasi į teologinius traktatus, varto kvantinės fizikos vadovus, o dar kiti, greito ir lengvo „maisto“ mėgėjai, smalsumą tenkina pseudorelignėse knygelėse. Bepigu apaštalams, kurie savo akimis viską matė. Lukas, apaštalų darbų knygos autorius, rašo: „…jiems bežiūrint Jėzus pakilo aukštyn“. O reginys, galimas dalykas, atrodė nepaprastai, nes jie, anot Luko, „akių nenuleisdami žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų…“.

Tikriausiai neįmanoma buvo nuleisti akių į žemę, kai ten, aukštybėse, dėjosi tokie dalykai. Kas žino, turbūt ir apaštalai tą akimirką norėjo tik vieno: kuo greičiau nusekti paskui Jėzų, kuris pats buvo žadėjęs jiems danguje, pas Tėvą, vietą paruošti (plg. Jn 14, 1-3). Regis, šį norą išsako ir tūlas krikščionis, giedodamas: „O, kad greičiau sulaukčiau, / Ateis kai laikas tas, / Ir kad matyti gaučiau / Grožybes dangiškas!“ (“Dangun įžengia Kristus“, Krikščioniškos giesmės, 114). Tačiau kaip tik tą akimirką, pasak Apaštalų darbų knygos autoriaus, trumpai pasirodo baltais drabužiais pasipuošę vyrai, kurie ima ir nutraukia vienuolikos mokinių meditaciją: „…ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate Jį matę žengiant į dangų“ (Apd 1, 11).

Šie vyrai, kurių nei vardų, nei statuso nežinome, kartą jau buvo pasirodę. Kai moterys, šabui pasibaigus, pirmąją savaitės dieną, atėjo prie Jėzaus kapo, jas, kaip teigia Lukas, pasitiko „du vyrai spindinčiais drabužiais“ (Jonas pasakoja, kad jie pasirodė Marijai Magdalietei, o Matas ir Morkus mini tik vieną, bet iš esmės tai nieko nekeičia), kurie joms paskelbė, kad Jėzaus kape nėra, nes Jis prisikėlė (plg Lk 24, 5-7). Vis dėlto Matas paaiškina, kas tas paslaptingas vyras, kurio išvaizda buvo „it žaibo“: tai Viešpaties angelas, o jis, kaip byloja Biblija, pasirodo ne kasdien, tik ypač svarbiais atvejais.

Jei pirmu atveju angelai (arba angelas) paskelbia gerąją naujieną apie tai, kad Jėzus prisikėlė iš mirties, šįkart jie skelbia dar vieną gerą žinią: Jėzus niekur neprapuolė, Jis sugrįš. Be abejo, apaštalams, atsisveikinusiems su Jėzumi, paimtu į dangiškąją Dievo garbę, ir liekantiems šiapus, reikėjo padrąsinimo. Tačiau tai ne viskas, ką vienuolika apaštalų išgirdo iš angelų. Ne mažiau svarbus yra ir jų klausimas apaštalams: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų?“ Nežinau, ką atsakė apaštalai, bet neatmetu tikimybės, jog angelai šiuo klausimu priminė tai, ką Jėzus, prieš atsisveikindamas, buvo jiems sakęs. Evangelistas Morkus, vos vienu sakiniu užsiminęs apie Jėzaus paėmimą į dangų, prieš tai primena Jėzaus įpareigojimą mokiniams: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk, 16, 15). Matas, nors ir ne paraidžiui, rašo tą patį: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones…“ (Mt 28, 19).

Jėzus buvo įsakęs eiti, nedelsti, o jie, tai yra apaštalai, stovi, lūkuriuoja. Tiesa, ne šiaip žioplinėja, o akimis palydi į dangų žengiantį Jėzų, stebisi įspūdingu įvykiu, tačiau jie pašaukti ne tam. Jų gyvenimas nuo šiol turės būti Jėzaus misijos tąsa, nuo šiol jie turės skelbti gerąją naujieną pasauliui, ir ne vien žodžiais, bet savo gyvenimu, stebuklingais ženklais, kuriuos jie darys Jėzaus vardu. Ar tai įmanoma, juk jie tik žmonės? Petras išsigynęs Jėzaus, Tomas netikėjęs kitų mokinių pasakojimu apie prisikėlusį Jėzų, o visi kartu netikėję moterų pasakojimu apie tuščią kapą… Tačiau Jėzus, prieš pat žengdamas į dangaus garbę, jiems sako: „Kurie įtikės, tuos lydės ženklai…“ (Mk 16, 17). Ne visada lengva tikėti, ne visada lengva daryti stebuklingus ženklus, todėl jie bus „apgaubti jėga iš aukštybių“ (Lk 24, 49), kuri juos perkeis, padarys naujais žmonėmis, kad Viešpats toliau veiktų per juos, perkeisdamas pasaulį iki tos dienos, kada dangaus karalystė galutinai įsiviešpataus kūrinijoje.

Arvydas Malinauskas

„Lietuvos evangelikų kelias“, 2014 Nr.4-5

23 gegužės, 2020 Posted by | Biblija, mintys | Parašykite komentarą