Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Kristus prisikėlė! Aleliuja!

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio

velykinis sveikinimas

 

sveikinimas velykos 2020

12 balandžio, 2020 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Velykų ryto pamaldos

Informacija apie Velykų pamaldas, kurios bus transliuojamos sekmadienį, balandžio mėn. 12 d. (pradžia – 7 val. ryto).

10 balandžio, 2020 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Mesijas ant asilėlio

…Jėzus visų priekyje leidosi į Jeruzalę. Prisiartinęs prie Betfagės ir Betanijos, ties vadinamuoju Alyvų kalnu, jis pasiuntė du mokinius ir jiems pasakė: „Eikite į kaimą, kurį štai matote, ir, vos įėję, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar joks žmogus nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. O jeigu kas paklaustų: ‘Kam jį atrišate?’, atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui’“.
Pasiųstieji nuėjo ir rado, kaip jiems buvo nurodyta. Atrišant asilaitį, savininkai klausė: „Kam atrišate asilaitį?“ Mokiniai atsakė: „Jo reikia Viešpačiui“. Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė savo apsiaustais ir užsodino Jėzų ant viršaus. Jam jojant, žmonės tiesė ant kelio drabužius. Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję.
Jie šaukė:
„Garbė karaliui, kuris ateina
Viešpaties vardu!
Ramybė danguje,
šlovė aukštybėse!“
Kai kurie fariziejai iš minios jam šaukė: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius!“ Jis atsakė jiems: „Sakau jums, jei šitie tylės – akmenys šauks!“ (Evangelija pagal Luką 19, 28-40)
___________________________________________________________________________________________
Skaitant Jėzaus įžengimo į Jeruzalę istoriją, ne kartą kilo klausimas, kodėl Jėzus, ne tik pats nereiškęs pretenzijų į jokius titulus, bet ir pasislėpęs nuo juo susižavėjusių ir karaliumi sumaniusių paskelbti žmonių (plg Jn 6, 15), draudęs savo mokiniams skelbti, kad jis yra Mesijas (plg Mt 16, 20), tąsyk visai mielai leidosi būti sutiktas kaip karalius.

“Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu!“ (Lk 19, 38), – džiūgavo mokiniai ir jam prijaučiantys, o Jėzui tai, atrodo, visai patiko, juolab, kad į fariziejų prašymą sudrausminti jį pasitinkančius žmones, Jėzus atsakė: “Sakau jums, jei šitie tylės, akmenys šauks!“ (Lk 19, 40).

Dar daugiau – Jėzus pats buvo šios triumfo eisenos, nors ir neprilygstančios romėnų karžygių ir valdovų paradams, iniciatorius, nurodęs mokiniams parūpinti jam transporto priemonę, ant kurios turėsiąs įjoti į šventąjį miestą.

Tačiau būtent asilėlis ir duoda atsakymą į klausimą, kodėl Jėzus iš Nazareto sutiko būti priimtas Jeruzalėje kaip vaduotojas, karalius, mesijus. Žinoma, ši eisena yra pranašo Zacharijo, gyvenusio dar gerokai iki Jėzaus gimimo, žodžių išsipildymas: “Didžiai džiūgauk, Ziono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio“ (Zch 9, 9). Tačiau ne tik. Taip, Jėzus įjojo į Jeruzalę kaip vaduotojas. O vis dėlto padarė tai skirtingai nei visi kiti vaduotojai ir valdovai, kurie paraduose ir triumfo eisenose siekia, visų pirma, pademonstruoti savo galią.

Jėzaus įžengimas į Jeruzalę yra kitokio valdovo/vaduotojo ir kitokios galios demonstracija. Šis valdovas atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį (plg. Mk 10, 45). Būti ištikimas Dievo valiai ir žmonėms – pavargusiems, paklydusiems, nusikaltusiems, savo ir kitų gyvenimą pavertusiems pragaro prieangiu, o gal ir pačiu pragaru. Tam, kad jie pažintų Dievą ir jiems skirtą amžinąjį gyvenimą. Jo galia – meilė ir gailestingumas. Meilė, kuri ne vienadienė, ne toji, kuri, anot vieno rašytojo, “trunka trejus metus“, o stipresnė už mirtį (plg. Jn 15, 13), ir gailestingumas, kuris didesnis už didžiausią nuodėmę.

28 kovo, 2020 Posted by | Biblija, mintys | , , | Parašykite komentarą

Gavėnia. Kur tu?

,,…tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe. Viešpats Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs. Iš žemės Viešpats Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu. <…> Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi. Ir įsakė žmogui Viešpats Dievas, tardamas: “Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti.

Pr 2, 7-9. 15-17

Naivu būtų manyti, kad šią istoriją užrašė tiesioginiai įvykio liudytojai ar bent jau metraštininkai pagal mačiusiųjų pasakojimus. Tai nėra reportažas iš įvykio vietos, kurį suprasti reikėtų paraidžiui. Yra knygų, kurios kalba ne tik juodomis raidėmis, spausdintomis baltame fone, bet ir tuo, ką randame tarp eilučių (pavyzdžiui, pasakos, poezija). Biblija, nors ji ir ne poezijos knyga (tiesa, yra joje ir poezijos – psalmės, Giesmių giesmė), ir ne pasakų rinkinys (nors joje randame ir išmonės), kalba ne tik žodžiais, bet ir tuo, kas likę ,,neįžodinta“. Skirtingai nuo istorijos ir kitų mokslų vadovėlių, laikraščių etc. Tačiau tai nei kiek nesumenkina Biblijos autoriteto, o veikiau priešingai.

Ir dar. Skaitant Bibliją, svarbu prisiminti tai, kad ji pasakoja ne tik apie Dievą ir senų senovėje gyvenusius žmones, bet ir apie mus. Tai ne tik kadaise gyvenusių vyrų ir moterų, bet ir mūsų istorijos. Tačiau tam, kad Šventajame Rašte atpažintum save, reikia, kad išdrįstum pažvelgti į jį kaip į veidrodį, ir leistum kalbėti ne tik žodžiams, bet ir Dievui. Taigi ir ši istorija – kiekvieno žmogaus gyvenimo ir mirties drama. Žvelgdamas atgal į savo gyvenimo kelią, galiu tai tik patvirtinti.

Grįžkime į pasakojimą apie žmogaus sukūrimą. Dievas sukūrė žmogų iš žemės dulkių. Dulkės tokios mažos, kad beveik nematomos. Toks pat ir žmogus. Net ir karaliai, ir imperatoriai, ir mūsų dienų valstybių vadovai tėra tik žmonės. Lyg ir dideli, tačiau užtenka atsiplėšti nuo žemės aukščiau, pakilti iki debesų, ir nematyti net pačių galingiausiųjų. Dulkė ne tik maža. Papučia vėjas, ir jos jau nėra. Ne kitoks ir žmogus. Na ir kas, kad laikai save labai svarbiu, gal net pasaulio centru. Šiandien tu dar čia, o ryt?

Tačiau tai dar ne viskas. Dievas įkvėpė žmogui gyvybės alsavimą ir tada žmogus tapo gyva būtybe. Kiekviena gyva būtybė, net ir pati smulkiausia, yra stebuklas, o ką bekalbėti apie žmogų. Kita ne mažiau svarbi mintis: Dievas, o ne mes patys, yra gyvybės pradas. Iš Dievo yra visa, kas gyva. Be Dievo būtume tik dulkelės, nieko daugiau.

Toliau. Apie Dievą kalbama kaip apie rūpestingą sodininką. Žinoma, Dievas nėra nei sodininkas, nei daržininkas. Pasakojimas apie tai, kaip Dievas užveisė sodą, byloja ne apie Dievo užsiėmimą, o apie rūpestį žmogumi. Apie tai, kad žmogus šį sodą gavo veltui, kaip dovaną. Tai yra Dievo malonė. Kita vertus, čia kalbama ir apie mus. Mūsų galėjo paprasčiausiai nebūti. Gyvenimą ne mes patys sau davėme. Lygiai taip pat ir mus supantį sodą – pasaulį. Mes jį jau radome, paruoštą mums. Tam, kad jį dirbtume ir juo rūpintumės. Ne niokotume, išnaudotume, o rūpestingai prižiūrėtume. Viskas yra dovanota žmogui, jo labui.

Sode be kitų medžių auga (būtent – ne tik augo, bet ir auga, kiekvieno žmogaus gyvenime) dar du: gyvybės medis sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medis. Gyvybės medis auga ne pakraštyje, o centre, tai yra svarbiausioje vietoje, nes gyvybė yra svarbiausia, brangiausia, ką žmogus yra gavęs iš Dievo. Kitas medis – gero ir pikto pažinimo – uždraustas žmogui, mes negalime jo ragauti. Tik ne todėl, kad Dievas būtų gobšus ar šiaip užgaidus. Todėl, kad gėris ir blogis, arba, kitaip tariant, moralinė tvarka, dorovės dėsniai yra nustatyti Dievo lygiai taip pat, kaip gamtos dėsniai, ir jie negali būti panaikinti arba pakeisti. Kitaip gresia nelaimė. Analogija – gamta su joje funkcionuojančiais dėsniais. Jei tik kažkas ne taip, gresia gamtos nelaimė.

Dievo rūpestis išreikštas ne tik tuo, kad Dievas užveisė, užaugino sodą ir padovanojo jį žmogui, bet ir tuo, kad įspėjo žmogų dėl galimos nelaimė, jei jis nesilaikys galiojančių dėsnių: ,,kai tik nuo jo [gero ir pikto pažinimo medžio] paragausi, turėsi mirti.“

Štai kur atsakymas į klausimą, kodėl žmogus miršta. Ne tik fiziškai. Mirtis – nuodėmės pasekmė. Nusigręžęs nuo Dievo, kuris jam ,,įkvėpė gyvybės alsavimą“, žmogus nusigręžia ir nuo gyvybės prado, praranda ją, lieka tik žemės dulkė. O galiausiai niekas.

Laimė, tai dar ne viskas. Laimė, kad šioje dramoje dalyvauja ne tik žmogus.

13 kovo, 2020 Posted by | Biblija, mintys | , , | Parašykite komentarą

Gavėniai

Žodis Dievui iš širdies gilumos

Balsą savo širdies ir graudžią dejonę
Tau aukoju, reginčiam paslaptį šventą,
Į nevilties liepsnas, kurios alina sielą,
Savo tamsių geidulių vaisių, visa tai,
Kas man audrina sielą,
Sava valia pasmilkęs siunčiu.

Išvysk ir užuosk, Mielširdingas,
Meile daug didesne, negu dūmai tirštieji,
Kylantys nuo aukos, Tau skirtos.
Priimk šitą trumpą ištarmių kalbą
Maloningai, be pykčio,
Iš slaptos mano proregių celės
Tepakils ji nedelsiant ligi Tavęs
Tarsi svylantis mano nuodėmių taukas, –
Laisva šitų žodžių auka.

Ir kada imsiu aš, besimelsdamas, ginčytis,
Tenepasirodys ji Tau, Galingasai, niekinga,
Kaip Jokūbo rankų gręžiojimas,
Priekaištingas Izaijo skundas,
Babilono nusikaltimai,
Apreikšti septyniasdešimt antroje psalmėje.

Tebūnie ji priimtina Tavo valiai,
Kaip kad smilkalai kvapūs,
Rūkomi Saliamono šventykloj,
Prie altoriaus, Dovydo atstatyto,
Iš nelaisvės namų sugrąžinto, –
Tai paklydusios sielos grįžimas.

Tačiau Teismo ir Tavojo atpildo balsas,
Nugriaudėjęs skardžiai slėny,
Vėl supurto mane, –
Jau dabar aš jaučiu kalvarijų rūstį, –
Nerimas, sumaištis, kur apims mano sielą,
Dorų ir piktų minčių spiečius,
Žvanga kardai, kalavijai,
Paversdami mane mirties belaisviu,
Kaip kad andai,
Kol aplankė Tavoji palaima,
Kurią aukščiausias apaštalas Paulius,
Sugretinęs su Mozės įstatymais,
Išsirinko kaip pačią geriausią.

Betgi Teismo diena netoli jau,
Kaip Rašte pasakyta,
Juozapoto pakalnėje, Kedrono slėny –
Tam mažam pasimatymo plote
Ji apreikš amžinybę, –
Dievžmogio amžius visai netoli,
Ir užklups mane dar labiau prasikaltusį.
O ir nuodėmės mano – didesnės
Nei visų edomiečių, filiestiečių, laukinių tautų,
Kurias andai ištiko Jo bausmės delnas.

Bet jų nuobaudai buvo laikinas laikas,
Mano prakeiksmo laikas
Nežinia kada baigsis.
Siaubas, duobė ir kilpa ant kaklo, –
Kaip kad pranašas ir apaštalas kalba,
Negailestingai ir staigiai užklupę prie durų,
Lems man amžiną gėdą.

Vien tik Tu nepasiekiamoj savo aukštybėj
Stebuklingai gali sutaisyt man gydantį gėrimą
Ir ištraukt abejojančias, besiblaškančias sielas,
Atpirkėjau visuotinis, neišsakomoj šlovėj amžiais giriamas.
Amen.

(Grigoras Narekaci “Sielvartingų giedojimų knygos“, vertė S. Geda, 1999)

27 vasario, 2020 Posted by | mintys | , , | Parašykite komentarą

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučios sveikinimas

23 gruodžio, 2019 Posted by | Uncategorized | Parašykite komentarą

Dabar

Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas arčiau negu tuomet, kai įtikėjome. Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!

Rom 13, 11-12

Laikų būna įvairių. Kartais sakoma, ,,sunkūs laikai“, kartais (turbūt rečiau) – ,,geri laikai“. Kartais laikas, atrodo, slenka sraigės greičiu, o būna, kad metai lyg viena diena praskrieja. O iš antikos laikų iki šių dienų išlikęs žymaus romėno, Cicerono, posakis: ,,O tempora, o mores!“ (liet. ,,Kas per laikai, kas per papročiai!“). Yra ir gramatiniai laikai, pavyzdžiui, būtasis, esamasis ir būsimasis, kuriais nurodome, ar veiksmas jau (į)vyko, ar vyksta šiuo metu, o gal dar tik vyks.

Perskaitęs šią Laiško romiečiams ištrauką, prisiminiau gramatinius laikus neatsitiktinai. Čia laikas – tiek pati sąvoka, tiek gramatinė kategorija – atlieka ypač svarbų vaidmenį.

Pirma, prieš ragindamas ,,nusimesti tamsos darbus“ ir ,,apsiginkluoti šviesos ginklais“, tai yra kviesdamas į atsivertimą, į gyvenimą Kristuje (apaštalo Pauliaus terminas, kuriuo jis nusako krikščionio – gyvo, ne ,,statistinio“ – gyvenimo esmę), laiško autorius rašo: ,,išmušė valanda …naktis nuslinko, diena prisiartino“.

Būtasis laikas reiškia, kad veiksmas jau įvyko. Tos valandos (išganymo valandos) jau nebereikia laukti, ji išmušė. Šių laikų žmogus tamsos gal jau ir nebijo, bet ji vis tiek nėra labai maloni, todėl naktį užsidegame bent jau žvakę – juk geriau, kai šviesu. Naktis, rašo Paulius, taip pat praėjo, ,,nuslinko“ į praeitį, o diena jau čia pat. Žinoma, toji naktis, kurią jis šiame fragmente mini, taip pat, kaip tamsa ir šviesa (,,tamsos darbai“, ,,šviesos ginklai“), yra simboliai, kurie įvardija nuodėmę ir ,,senojo žmogaus“ gyvenimą, o taip pat malonę ir ,,naujojo žmogaus“ gyvenimą.

Tačiau gyvenimas šviesoje kaip ir atsivertimas, deja, nėra status quo būsena. Tai – ne vienkartinis ir ne baigtinis įvykis, eliminuojantis bet kokią tolesnę kaitą, o besitęsiantis procesas, kurį galima įvardyti žodžiu ,,dabar“ (jis šiame fragmente taipogi minimas: ,,Dabar išganymas arčiau…“). O šis ,,dabar“ yra ypač svarbus, tik pernelyg dažnai jo nevertiname arba jį nuvertiname, tarytum būtų svarbu tik tai, kas jau buvo arba dar bus. Juk neretai pasitaiko, kad žmogus gyvena praeitimi, jos prisiminimais, arba vien ateitimi, skendėdamas svajonėse, lyg dabartis neegzistuotų arba būtų mažiau svarbi už ateitį/praeitį. Ateities svajonės, net ir gražiausios, jeigu jų nesistengsime įgyvendinti dabar, lengvai taps paprasčiausiomis iliuzijomis. Net ir svajonės apie dangų.

Kalbėdamas apie dabartį, Paulius vartoja graikų kalbos žodį kairos (,,Supraskite, koks dabar laikas…“). Deja lietuviškas žodis ,,laikas“ nėra tas pat, kas ,,kairos“. Pastarasis reiškia ne šiaip sau laiką, bet lemtingą metą, lemiamą, itin svarbų momentą.

Istorikai byloja, kad apaštalo Pauliaus laikais krikščionys gyveno intensyvaus laukimo nuotaikomis, kasdien laukdami Kristaus antrojo atėjimo ir pasaulio teismo. Šios nuotaikos atsispindi ir apaštalų laiškuose. Tas pats Paulius savo antrajame laiške Tesalonikos krikščionių bendruomenei ragina saugotis tuščio smalsavimo, kada gi ateis toji diena, nesileisti nukreipiamiems ,,nuo sveiko proto… esą Viešpaties diena jau čia pat“ (2 Tes 2, 1-2), o pirmajame primena, kad Viešpaties atėjimas pasaulio teisti (,,Viešpaties diena“) užklups ,,lyg vagis naktį“, tai yra netikėtai. Todėl privalome budėti, būti pasirengę (tą patį savo mokiniams kalbėjo ir Jėzus). O budėti reikia dabar. Ne tik todėl, kad ryt gali būti per vėlu, bet paprasčiausiai todėl, kad gyvename dabar.

,,Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Kor 6, 2).

A.M.

30 lapkričio, 2019 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą