Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Adventui

Netruks pralėkti dar vienas Adventas, ir vėl švęsim Dievo atėjimo į žemę šventę. Žinoma, absurdiška būtų manyti, kad iki to meto, tai yra ,,iki Kristaus“ arba iki ,,mūsų eros“ Dievo žemėje nebuvo. Buvo, bet kitaip. Ir žmonėms kalbėjo. Per jiems svarbius įvykius, per gamtos reiškinius, per Mozę, per pranašus. Tačiau Jėzuje Dievas pats tapo žmogumi.

Ne tik Kalėdos, bet ir Adventas primena, jog Dievas nelaukia, kol mes vargais negalais savo ,,religinėmis praktikomis“ pasieksim dangaus aukštybes. Biblija byloja: ne, žmogau, ne tu pas Dievą, bet Dievas pas tave ateina. Tapdamas žmogumi. Mažu, silpnu. Amžinasis tampa mirtingu, Visagalis ,,apiplėšia pats save“ (plg. Fil 2, 6-8). Iš švento dangaus, nužengia pas mus, į purvą, į ašarų pakalnę, kur, regis, nieko švento nėra ir būti negalėtų. Štai ką primena Adventas. Ir ne tik tai. Šis metas primena dar ir tai, kad Dievo atėjimas nėra vienkartinis įvykis. Taip, Dievas jau tapo žmogumi, jau gimė Betliejaus tvarte, ir antrą kartą to nebebus. Tai jau yra įvykę. Vieną kartą visiems laikams. Kaip ir mirtis ant kryžiaus, ir prisikėlimas.

Tačiau tai dar ne viskas. Pats Jėzus ne kartą yra kalbėjęs apie antrąjį atėjimą. Ne kartą yra įspėjęs, kad lauktume. Bažnyčia Advento metu irgi apie tai kalba. Tačiau klystame, nukeldami tą antrąjį Jėzaus atėjimą kažkur į tolimą, neįžiūrimą ateitį. Taip, tikime ir išpažįstame, kad jis ,,ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“, tačiau, spėliodami apie pasaulio pabaigą ir pasaulio teismą laikų pabaigoje, rizikuojame pražiopsoti Jėzaus atėjimą šiandien. Ne tik maldoje, ne tik Biblijoje, ne tik per pamaldas, bet ir, ypač, kasdienybėje. Jėzus ateina žmonėse, su kuriais apsipratom, kurių galbūt nė nepastebim, o gal ir nekenčiam. Jis gi pats apie tai yra sakęs – reikėtų dažniau prisiminti tą Evangelijos pagal Matą vietą, kurioje užrašyti šie Jėzaus žodžiai: ,,Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte…“. Arba atvirkščiai: ,,…manęs nepavalgydinote, manęs nepagirdėte…“. Taigi. Laukdami eilinių Kalėdų arba pasaulio teismo laikų pabaigoje, nepražiopsokim jo atėjimo čia ir dabar. Nes ir pasaulio teismas vyksta jau dabar. Kai renkamės tarp gėrio ir blogio, tarp atleidimo ir keršto, tarp meilės ir neapykantos.

Palaiminto Advento.

A.M.

 

Reklama

gruodžio 3, 2016 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Ateina dienos… (Jer 33, 14-16)

,,Štai ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš įvykdysiu pažadą, duotą Izraelio namams ir Judo namams. Tomis dienomis, atėjus laikui, atželdinsiu Dovydui teisumo atžalą. Jis įvykdys krašte teisingumą ir teisumą. Tomis dienomis Judas bus išgelbėtas ir Jeruzalė gyvens saugiai. Štai vardas, kuriuo ji bus vadinama: VIEŠPATS yra mūsų teisumas.“ Jer 13, 14-16
Skaitant šias ir kitas panašias pranašo Jeremijo knygos eilutes bei analogiškus kitų pranašų knygų epizodus, turbūt ne vienam kyla klausimas, ar tai, ką jie prieš maždaug pustrečio tūkstančio metų rašė, yra aktualu mums, gyvenantiems jau ,,po Kristaus“. Mes, krikščionys, juk tikime, kad Dievas savo pažadus, duotus tikėjimo protėviams, ir visas pranašų ištarmes apie laukiamą Mesiją jau išpildė. Tas laikas jau atėjo, Dievui atsiuntus savo Sūnų. Ne per daug nuostabu, kad yra krikščionių, teigiančių, jog Senojo Testamento knygos mums nėra aktualios, nes jų skelbiama žinia buvusi svarbi tik ,,iki Kristaus“, taigi esą nieko tokio, jeigu jos šiandien dulka knygų lentynose.
Žinia, kiekvieną Biblijos eilutę, kiekvieną jos fragmentą reikia skaityti, atsižvelgiant į bendrą kontekstą, kitaip rizikuosime nesuprasti minties ir suklysti. Ta pati taisyklė galioja ir aukščiau esančioms Jeremijo knygos eilutėms, tačiau ir atsižvelgiant į kontekstą nieko kito nesužinome, kaip tik tai, kad Dievas, per pranašą kreipdamasis į įvairiausių vargų nualintą tautą, žada, atėjus metui, ją išgelbėti. Atrodo, belieka pasidžiaugti, kad Dievas savo žodžių neišsigynė ir juos ištesėjo, o tie, kurie atpažino ,,teisumo atžalą“, tai yra Mesiją, yra palaiminti. Amen?
O vis dėlto pranašo Jeremijo tautai kadaise ištarti vilties kupini žodžiai lieka aktualūs ir ,,po Kristaus“. Ir ne tik todėl, kad juos dažnai prisimename Advento metu, laukdami Mesijo atėjimo į pasaulį, o kartu ir į laiką, šventės, bet dar ir todėl, kad tos dienos ir tas laikas, apie kurių atėjimą Jeremijo lūpomis byloja Dievas, yra ir šiandien. Viltis buvo reikalinga ne tik tremtyje esančiai arba iš jos grįžusiai Jeremijo tautai, ne tik Jėzaus amžininkams, bet ir visais laikais. O ir Dievo pažadas pildėsi ne tik praeityje, kai Izraelis, grįžęs į nuniokotą Pažado žemę, kūrėsi joje iš naujo, ne tik tada, kai Betliejuje gimė mažas, bejėgis kūdikėlis – ,,Dievas su mumis“, – bet ir šiandien, kai aplink girdėti, regis, tik blogos naujienos, kai viršų ima neapykanta, smurtas, kerštas…
,,Štai ateina dienos…“, – kalbėjo pranašas sutrikusiems savo amžininkams. ,,Štai ateina dienos“, – girdime šiandien. Tik nepražiopsokime, nes jos ateis ne po šviesmečių ir netgi ne po metų – jos ateina dabar. Dabar praeina tai, kas buvo sena, ir atsiranda nauja (plg. 2 Kor 5, 17), nes Dievo malonė skirta ne tik pranašo Jeremijo laikams, ne tik prieš du tūkstančius metų gyvenusiems ,,žydams ir graikams“, bet ir dvidešimt pirmojo amžiaus žmonės, pavargusiems ir nerimaujantiems ne mažiau už sentėvius. ,,Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena“ (2 Kor 6, 2b).

A.M.

lapkričio 28, 2015 Posted by | Biblija, mintys, Uncategorized | , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“…pats Viešpats duos jums ženklą.“ (Iz 7, 14a)

http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Iz_7

Nors daugelis Biblijos tyrinėtojų, egzegetų, šį Dievo pažadą, duotą karaliui Achazui apie kūdikio – “Emanuelio“ – besilaukiančią mergelę pirmiausia sieja su tuometine politine situacija (VIII a. prieš Kristų), krikščionys tiki, kad tai – dar viena pranašystė, išsipildžiusi Jėzuje.

Iš tiesų, pažadas pirmiausia skirtas tuometiniam Judėjos karaliui Achazui, kuris, Aramui (Sirijai) ir Efraimui (Izraeliui) sudarius karinę sąjungą prieš Judėją, apimtas panikos metėsi prie Asirijos. Atrodo, kas gi čia baisaus – tokios “žaidimo“ taisyklės, ir nieko čia nepakeisi. Tačiau paranašas sako: svarbu ne sąjunga su stipriu užtarėju, net jeigu tai būtų tokia galinga imperija, o sąjunga su Dievu. Juolab, kad toji pirmoji, karinė-politinė, sąjunga, kaip kažkas yra vaizdžiai palyginęs, buvo ne kas kita kaip pelės glaudimasis prie katės. Todėl Dievas per Izaiją Achazui skelbia, kad tie pavojingi jo priešai anksčiau ar vėliau patys žlugs (“Po šešiasdešimt penkerių metų Efraimas bus sunaikintas, liausis buvęs tauta…“, Iz 7,9b).

Galiausiai, Dievas nerimaujančiam Judėjos karaliui siūlo prašyti įrodymo, kad jam padės, kad viskas išeis į gera: “Prašyk VIEŠPATĮ, savo Dievą, ženklo; tebūnas jis ar iš Šeolo gelmių ar iš dangaus aukštybių“ (Iz 7, 11). Trumpai tariant, Dievas siūlo ne šiaip sau “ženkliuką“, kuriuo gali abejoti ar net netikėti, bet antgamtinį, nežemišką (“iš Šeolo gelmių ar iš dangaus aukštybių“). Neatrodo, kad Dievas savo ženklais lengva ranka švaistytųsi tiek Biblijoje, tiek ir mūsų gyvenimą. Tikriausiai todėl Achazas ir atsisakė: “Ne! Neprašysiu ir negundysiu VIEŠPATIES!“ (Iz 7, 12). Lyg ir pagirti vertėtų karalių už jo atsisakymą. Tačiau vienas “jei“: jei jis būtų tikėjęs Dievu.

Tada Izaijas, perdavęs Dievo žodžius ir išgirdęs, kad karalius atsisako prašyti ženklo-įrodymo, “pratrūksta“: “Klausykitės, Dovydo namai! Negi per maža jums varginti žmones, kad varginate ir mano Dievą?! Todėl pats Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų ir pavadins jį vardu Emanuelis*…“ (Iz 7, 13-14).

Dabar iš VIII a. pr. Kr. sugrįžkime į dabartį.

“…pats Viešpats duos jums ženklą“. Atrodo, viskas jau pasakyta, juk ir Kalėdos primena, kad Dievas šį savo pažadą jau ištesėjo. Pranašystė išsipildė Jėzuje, gimusiame iš mergelės Marijos. Ir palaimintas, kas šiame įvykyje įžvelgia Viešpaties ženklą. “Šiame įvykyje“ – ne tik Jėzaus gimime, bet ir visame jo gyvenime, ir mirtyje. Žinoma, tas Dievo pažadėtas ženklas yra ir pats Jėzus.

Tačiau skaitydamas šiuos Izaijo žodžius, girdžiu paraginimą skaityti Dievo ženklus ir savo gyvenime, ir mane supančiame pasaulyje Nemanau, kad Dievas, davęs savo ryškiausią ženklą, Jėzų, ženklų (tegul ir “ženkliukų“), daugiau nebeduoda. Juolab, kad žvelgdamas į savo nueitą gyvenimo kelią, kad ir vingiuotą, ir duobėtą, tokių ženklų regiu apsčiai. Ir manau, kad jų yra ne tik praeityje, bet ir dabartyje. Dažniausiai tie ženklai būna paprasti, kasdieniški, tik reikia mokėti juos atpažinti. Juk ne tik Marija, bet ir pats Jėzus ne vienam, tiek anuomet, tiek šiandien, nėra joks Dievo ženklas…

* Hebr.Immanu’El “ – “su mumis [yra] Dievas“.

gruodžio 22, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“O dabar klausyk…“ (Iz 44, 1-2)

“O dabar klausyk, Jokūbai, mano tarne, Izraeli, kurį išsirinkau!“ Taip kalba VIEŠPATS, tavo Kūrėjas, kuris auklėjo tave nuo pat gimimo ir tau padėjo: “Nebijok, Jokūbai mano tarne, brangusis, kurį išsirinkau!“ (Iz 44,1-2).

Nors Kalėdų dar tik laukiam, bet Kristus jau gimęs. Ne tik gimęs, bet ir sutaikęs mus su Dievu, atpirkęs o tai, anot apaštalo Pauliaus prilygsta naujam sukūrimui: “Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja. O visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi…“ (2Kor 5, 17-18). Kadaise Dievo per pranašą paskelbtą viltingą žinią (“O dabar klausyk, Jokūbai…“) Kristaus dėka galime skaityti kaip žinią ne tik Izaijo tautai (Abraomo, Jokūbo ir Izraelio palikuonims), bet ir mums, nes, kaip teigia tas pats Paulius, dabar “visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters; visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje. O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą“ (Gal 3, 26-29).

Dabar tuo Jokūbu arba Izraeliu, į kurį Dievas kreipėsi per pranašą, yra kiekvienas tikintis Kristų, todėl drauge su Pauliumi galime garbinti Dievą ir dėkoti: ‘‘Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (Ef 1, 3-4).

Tačiau nepamirškime, kad Dievo malonė ne tik privilegija (nepelnyta, neužsitarnauta, o dovanota), bet ir didžiulė atsakomybė.

Pirma, Dievas primena, kad ne mes Dievą išsirinkome, bet buvome išsirinkti. Iniciatyva visuomet būna Dievo pusėje ar kalbėtume apie išsirinkimą, ar apie pašaukimą, ar apie išteisinimą. Ne mes žengiame pirmą žingsnį, ne mes nulemiame Dievo veiksmus mūsų atžvilgiu. Juolab, kad mes esame sukurti Dievo tuo viskas pasakyta. Antra, esam ne aklo likimo blaškomi, o Dievas nuo pat gimimo saugo ir padeda. Trečia, Dievas drąsina: “Nebijok“. Ketvirta, esam ne beverčiai, niekam nesvarbūs individai, o Dievui brangūs: “Nebijok… brangusis, kurį išsirinkau!“ Penkta, Dievo malonė niekuomet nebūna “šiaip sau“ tiek Abraomui, tiek Jokūbui, tiek ir visai išrinktajai tautai, tiek Kristaus apaštalams, tiek mums, “Abraomo palikuonims pagal pažadą“. Todėl Paulius Laiške efeziečiams, dažnai akcentuodamas Dievo malonę kaip dovaną, o ne atlygį už atliktus darbus, ir primena: “Mes esame Jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti“ (Ef 2, 10)

gruodžio 21, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“Drauge praplyškite džiaugsmo giesme…“ (Iz 52, 9)

http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Iz_52

Pranašas kalba apie Tą, “kuris ateina su linksmąja žinia, skelbdamas ramybę, nešdamas gerąją naujieną, garsindamas išganymą“ (Iz 52, 7) ir kviečia džiaugtis, netgi ne džiaugtis, o “praplyšti džiaugsmo giesme“ (Iz 52, 9). Dar lyg ir ankstoka, lyg ir nederėtų, juk Adventas, laukimo metas… Palaukim Kalėdų, tada pasilinksminsim…

O vis dėlto pranašui ir jo tautai iki Kalėdų buvio dar toliau. Gimtoji šalis nuniokota, tauta blaškosi, širdį drasko sielvartas, kamuoja netikrumas dėl ateities – kam jau kam, bet jiems turbūt ne džiaugsmas labiausiai rūpėjo. Tačiau pranašas, tarytum to nesuvokdamas, lyg nesiorientuodamas situacijoje, ragina: “Drauge praplyškite džiaugsmo giesme, Jeruzalės griuvėsiai…“. Ir kreipiasi jis ne į “Jeruzalės rūmus“, “tvirtoves“, o į “griuvėsius“. Paradoksas. Kas gi bendra tarp griuvėsių ir džiaugsmo? Ar galima džiaugtis, regint griuvėsiais virtusius kadaise didingus savo gimtojo krašto statinius?

Galima, per pranašą byloja Dievas. Jei tavo džiaugsmo šaltinis – ne tavo šalies ar bažnyčios didybė, ne tavo paties pasiekimai, tobulumas, šventumas, o tavo Viešpats. Imperijos žlunga, valtybės, kad ir kokios jos šiandien galingos politiniu ar ekonominiu požiūriu bebūtų, po kurio laiko pasitrauks nuo “scenos“, užleisdamos vietą kitoms. Iš bažnyčios, kad ir kokia ji didinga šiandien atrodytų, ateity gali nelikti “akmens ant akmens“. O ir mes patys… Ne veltui Biblija primena: “Nėra teisaus, nėra nei vieno“ (Rom 3, 10; plg Ps 14, 3).

Iš tiesų, ieškodami džiūgavimui motyvų savyje ir aplink save, jų ne kažin kiek terandame – gal būtent todėl mumyse džiaugsmo tiek nedaug? Žinoma, tikro džiaugsmo, o ne trumpalaikio, kuriam išgaravus belieka tuštuma, o gal kartėlis. Gal todėl taip intensyviai gaudom bet ką, kas galėtų pralinksminti ar bent jau padėtų “užsimiršti“ (girdėta sąvoka, ar ne?)… Nors akimirkai, nors mikrosekundei.

Kažkada skaitydamas A. Maceinos knygą “Saulės giesmė“ (aliuzija į Prancisškų Asyžietį), niekaip nesupratau, kaip atgaila gali teikti džiaugsmą. Juk ji – skausminga, nemaloni procedūra, ypač jei kunigui “į ausį“ ar su juo “akis į akį’. Kaip nuodėmių išpažintis gali pradžiuginti? Argi tai ne priešingi dalykai? Galiausiai supratau. Teisingiau sakant, filosofas (A. Maceina) padėjo suprasti (o jam – Pranciškaus iš Asyžiaus gyvenimo apmąstymas): jei matai tik save ir savo nuodėmes, žinoma, džiaugsmui vietos nebus, tačiau jei savo žvilgsnį nuo savęs keli į Viešpatį, širdy pajusi džiaugsmą. Manau, tai galvoje turėjo ir pranašas, ragindamas pradžiugti “Jeruzalės griuvėsius“.

Nors dar ne Kalėdos, nors dar laukiam, nors gyvenam, kaip kažkas iš garsių teologų yra pasakęs, laike “tarp jau ir dar ne“, linksmoji žinia jau paskelbta, geroji naujiena atnešta, Mesijas jau atėjęs, ir kito laukti mums nebereikia. Kad ir kokius griuvėsius matytum savyje ar aplink save, kad ir kokios nesėkmės persekiotų, “Tavo Dievas viešpatauja!“ (Iz 52, 7). Pranašas dar nebuvo sulaukės Mesijo, bet gyveno viltimi ir tikėjimu, kurie jam leido matyti daugiau negu matė akys – ne tik griuvėsius, bet ir Viešpaties iškeltą šventąją ranką (plg. Iz 52, 10).

Taigi “Drauge praplyškite džiaugsmo giesme“. Ne “pasidžiaukite“, o “praplyškite“.

gruodžio 20, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“Nebijok…“ (Iz 43, 1-7)

http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Iz_43

Šie žodžiai, kuriuos šiandien skaitome 43-jame knygos skyriuje, buvo ištarti tuo metu, kai Izraelis kentė eilinę priespaudą – tuokart babiloniečių – ir dalis tautos buvo tremtyje. Nors yra toks rusiškas posakis “Kak trevoga tak do Boga“ (“Kai tik bėda, iškart prie Dievo“), tačiau galioja jis tikrai ne visuomet. Kai ištinka nelaimė, ne vienam, net ir tvirtai tikinčiam, gali kilti klausimas: “O kurgi Dievas?“

Babilonijos okupuotai tautai Dievas per pranašą kalbėjo: “Nebijok, nes aš išpirkau tave; pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano“ (Iz 43, 1b). “Pašaukti vardu“ reiškia pažinti. Juk žmogaus, kurio nepažįsti, vardu nevadinsi. Tarkim, eini kurio nors didmiesčio gatve, prasilenki su daugybe žmonių, bet nė vieno negali pavadinti vardu, nes jų paprasčiausiai nepažįsti. Užkalbinti žmogų, pavadinti jį vardu, gali tik tada, kai jį pažįsti.

“Kai brisi per gilius vandenis, aš būsiu su tavimi, ir upėse tu nepaskęsi. Kai eisi per ugnį, nesudegsi, ir liepsnos tavęs neprarys…“ (Iz 43, 2). Ar ne keista, girdint šiuos žodžius, kad tiek daug “tikinčių Dievą“ žmonių ima drebėti menkiausiam šešėliui šmėstelėjus lyg tas kiškis iš pasakos “Dangus griūva“? Vargu ar tai tikėjimas… Žinoma, eksperimentuoti Dievo pagalba, rizikuojant be jokio reikalo, nevertėtų. Ne veltui sakoma, “Saugokis pats, tada ir Dievas saugos“.

“… nes aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, Izraelio Šventasis, kuris tave gelbsti“ (Iz 43, 3). Dievas ne tik sukūrė tave, bet ir saugo, globoja, gelbsti. Dievas – ne tik Kūrėjas, nulipdęs, o gal užprogramavęs, pasaulį, bet ir Gelbėtojas, nepalikęs jo aklam atsitiktinumui. Gal šiandien vienas ar kitas įvykis tavo gyvenime arba pasaulio istorijos etape ir atrodo grynas atsitiktinumas, bet po kurio laiko paaiškės, kad tai buvo ne šiaip sau. Kaip ir Izraelio tautos tremtis Izaijo ar kurio nors kito iš pranašų laikais. Viskas mūsų gyvenime ir pasaulyje turi prasmę, kai pamatai ne trumpą laiko atkarpą, o žvelgi į visumą, kai liaujiesi viską matuoti siauru žmogaus akipločiu ir su pasitikėjimu atsiduodi Dievo vedimui. Net jeigu tektų eiti ir per gilius vandenis, ir per ugnį.

gruodžio 17, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“… kad atvertum neregių akis…“ (Iz 42, 7)

“Aš, VIEŠPATS, pašaukiau tave teisumo pergalei, paėmiau tave už rankos. Aš sukūriau ir padariau tave tautos sandora, tautų šviesa, kad atvertum neregių akis, išvestum iš kalėjimo belaisvius, išvaduotum sėdinčius belangėse tamsybėse“ (Iz 42, 6-7).

Žinoma, tai dar viena mesijinė pranašystė, ištarta keletą amžių iki Mesijo atėjimo. Žinoma, krikščionys įsitikinę, kad ji, kaip ir kitos Biblijos pranašystės, išsipildė Jėzuje iš Nazareto. Žinoma, Jėzus yra tas pašauktasis teisumo pergalei, “tautos sandora, tautų šviesa“. Žinoma, niekas nedrįstume lygintis su Jėzumi.

Tačiau šie žodžiai – ne tik mesijinė pranašystė. Tai kartu ir priminimas, kad ne tik Jėzus, bet ir mes esame pašaukti į gyvenimą ne šiaip, ne tik dėl savęs, ne tam, kad kažkur (“koks skirtumas, kur“) nuplauktume pasroviui, o tam, kad įvykdytume mums skirtą misiją. Žinoma, Jėzui neprilygsime, bet tai nereiškia, kad Jėzus viską padarė, iškovojo teisumo pergalę, sudarė amžinąją sandorą, atvėrė neregių akis etc, o mums belieka nedaryti nieko bloga ar bent jau per daug nepridaryti… “Nežudau, nevagiu, nesvetimauju…“ Ar tai – viskas? Ar tik tam gyveni?

Šiandien skaičiau, jog Linas Kleiza savo iniciatyva įsteigė paramos ir labdaros fondą, kurio tikslas – padėti vaikams, augantiems globos namuose, ir tam tikslui skirs 100 000 lt. O galėtų ir neskirti, galėtų panaudoti šią sumą savo poreikiams ir malonumams, investuoti į verslą etc. Galėtų pasigirti, kad nedaro bloga, kad tuos pinigus užsidirbo savo prakaitu…

Jam gerai, juk jis toks turtingas ir garsus? O ar būtina, kad padarytum gera, turėti savo sąskaitoje arba kapše daug pinigų? Ar būtina būti garsenybe? Stebuklus ne pinigai ir ne statusas daro…

gruodžio 17, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą