Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

“Juk jūs mano liudytojai…“ (Iz 44, 8b)

“Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Karalius ir Atpirkėjas, Galybių VIEŠPATS: ‘Aš esu pirmas, aš esu paskutinis, be manęs kito dievo nėra. Kas prilygsta man? Tegu pasirodo, tegu pasako, pareiškia ir paaiškina! Kas žiloje senovėje sukūrė tautą? Tai, kas turi įvykti, jie tepasako! Nenusigąskite, nebijokite: argi aš jau seniai to nepaskelbiau ir neapreiškiau? Juk jūs mano liudytojai! Argi yra kitas Dievas be manęs? Ar yra kokia nors Uola be manęs?“ ( Iz 44, 6-8)

Viešpats dabar yra ir mano Karalius, ir mano Atpirkėjas. Tik ne todėl, kad būčiau tapęs izraelitu ar kokiu nors būdu – savo maldingumu, Dievo įsakymų laikymųsi, šventu gyvenimu – nusipelnęs Viešpaties palankumą. Todėl, kad Dievo Sūnus tapo žmogumi, vienu iš mūsų, tokiu kaip aš, manimi, kad aš tapčiau Dievo vaiku.

“Aš esu pirmas, aš esu paskutinis…“ Viešpats per Izaiją primena savo vardą, kurį buvo apreiškęs per Mozę (žr. Iš 3, 14). Mūsų Viešpats yra. Ne tik buvo, ne tik bus, bet yra dabar, šiuo metu, šią akimirką. Viešpatį nereikia išsikviesti lyg kokį pasakos džiną, kai jo reikia, Viešpats yra.

“… be manęs kito dievo nėra.“ Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šis teiginys mums neaktualus, juk negarbinam nei “baalų“, nei medinių, nei varinių, nei kitokių į juos panašių stabų, kuriuos garbino pagonys Izaijo laikais. Tačiau, gerai pagalvojus, stabų, pretenduojančių į dievus, šiandien turbūt ne mažiau negu anuomet, tik jie kitokie, kitaip vadinami. Tokiu stabu gali tapti bet kas, jei tik žmogui tampa svarbesniu už viską – daiktai, prestižas, padėtis visuomenėje, net kiti žmonės ir netgi jis pats.

“Nenusigąskite, nebijokite…“. Klysta tie, kurie mano/sako, kad tikėjimas įkalina žmogų baimėje. Tačiau tikėjimas, priešingai, išlaisvina žmogų iš baimių, prieš kurias nėra jokių priešnuodžių ir skiepų.

“Juk jūs mano liudytojai!“ Pranašo laikais šie žodžiai buvo skirti Izraeliui, tautai, kuri vienintelė tarp visų kitų tikėjo vieną, gyvą Dievą, istorijos Viešpatį. Dabar šiais žodžiais Dievas kreipiasi į mus. Juk tai mes šiandien esam pašaukti liudyti. Ką reiškia būti liudytoju, liudyti? Papasakoti, ką esi matęs, girdėjęs, ką žinai, bent jau ar pažįsti tą ar kitą asmenį. Ar esi girdėjęs (apie) Dievą? Ar esi matęs Dievo veikimą? Ar pažįsti Dievą? Krikščionys nuo pat pirmųjų dienų visais laikais, visose vietose liudijo Viešpatį. Ne vien bažnyčioje, daug dažniau – katorgose, tremtyse, konclageriuose, gulaguose, “pas ciesorius“ etc. Šiandien krikščionių liudijimas pasauliui reikalingas ne mažiau.


10 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“VIEŠPATS matė ir Jam nepatiko, kad nebėra teisingumo“ (Iz 59, 15b)

http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Iz_59

“VIEŠPATS matė ir Jam nepatiko, kad nebėra teisingumo“ (Iz 59, 15b).

Žmonės gan dažnai klausia: “Kur tas Dievas, kad leidžia tokias baisybes? Kodėl Dievas nieko nedaro?“ Pranašas gi kaltinamąjį (Dievą) ir kaltintojus (žmones) sukeičia vietomis, akcentuodamas tai, kad mes, žmonės, esam atsakingi už tai, kas vyksta mūsų pasaulyje. Ne kas kitas, o mes privalome puoselėti teisingumą. Būtent puoselėti, saugoti, nes jis jau įdiegtas Dievo žmogaus sąžinėje, įrėžtas akmeninėse Dekalogo plokštėse.

“VIEŠPATS matė, kad nebuvo kam pagelbėti, baisėjosi, kad niekas nesikišo“ (Iz 59, 16a).

Mes taip pat baisimės. Baisimės tuo, koks sugedęs pasaulis, baisimės žmonėmis, baisimės netgi Dievu. Dievas gi, anot pranašo, baisėjosi, kad nėra žmonių, kurie įsikištų, kai aplink tiek daug neteisybės. Esame pašaukti į gyvenimą ne tam, kad nedarytume nieko bloga, bet tam, kad darytume gera, kad skleistume gėrį, kad kovotume už teisingumą, kad įsikištume tuomet, kai kiti tik stebi, “kuo čia viskas pasibaigs“…

9 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Iš praeities į ateitį

„VIEŠPATIE, Tu – mano Dievas; garbinsiu Tave, šlovinsiu Tavo vardą, nes Tu įvykdei nuostabius užmojus, visokeriopai ir ištikimai įvykdei tai, ką prieš amžius nutarei…“ (Iz 25, 1)

Toliau pranašas išvardija Dievo nuveiktus darbus (plg. http://www.biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Iz_25) ir vėl šlovina.

Gaila žmogaus, kuris meldžiasi tik tada, kai jam ko nors reikia, žmogaus, kurio visos maldos prasideda ir baigiasi: ,,Dieve, duok man…“. Žinoma, mums daug ko reikia, bet žmogus, kuris Dievą tik prašo ir prašo, parodo savo nepasitikėjimą Dievu, kuris žino jo visus poreikius. Ne tik žino, bet ir suteikia viską, ko jam reikia (plg. Jėzaus palyginimą apie lauko gėles ir padangių sparnuočius, Mt 6, 25-34). Jei niekada nesi Dievą garbinęs’šlovinęs, vadinasi, dar nesi tikrai meldęsis.

Pranašas, žvelgdamas į tai, kas vyksta jį supančiame pasaulyje, o galbūt apmąstydamas istoriją, matė ne aklą atsitiktinumą, o kryptingą Dievo veikimą. Gal ir nesunku tikinčiam žmogui atpažinti Dievo ranką, kai gerai sekasi, kai plačiai šypsosi laimė, bet įžvelgti ją tuomet, kai tenka kentėti sukandus dantis, kai iš po kojų slysta žemė, kai atrodo, ,,viskas baigta“, yra sunku. Tam reikia gyvo tikėjimo.

Galiausiai, išvardijęs Dievo darbus, Izaijas staiga prabyla apie ateitį. Lyg ir nieko čia tokio – apie ateitį pakalbam tikriausiai visi. Tačiau pranašas į ateitį žvelgė su viltimi. Kad ir kokia miglota ji būtų, ten, priekyje, yra Dievas. Izaijas žino, kad Dievas yra istorijos – ne tik praeities, bet ir ateities, Viešpats.

7 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą