Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

,,Tas, kuris pralaužia spragą, eis jų priekyje. Jie prasilauš ir išeis pro vartus.“ (Mch 2, 13a)

,,Tas, kuris pralaužia spragą, eis jų priekyje. Jie prasilauš ir išeis pro vartus.“ (Mch 2, 13a)

Ir vėl – tam, kad suprastum vieną eilutę, būtina atsižvelgti į kontekstą. O kontekstas vėl, kaip ir Habakuko knygos, niūrus. (Žr. http://www.biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Hab_1 )

Biblija supažindina mus su Dievu, pasitelkdama įvairius įvaizdžius: Uola, Tvirtovė, Karžygys, Mylimasis, Keršytojas… Pranašas Michėjas dvejose eilutėse (plg. Mch 2, 12-13) kalba apie Dievą kaip apie Ganytoją (mūsų ausiai jau įprastas įvaizdis) ir… Taraną. Nors tiesiogiai arba paraidžiui taip neįvardija, bet tai nesunku nuspėti: .

Nežinau, ar Michėjas (gyvenęs maždaug prieš 2800 metų) buvo matęs tokį karybos įrenginį, tačiau istorikai, o gal archeologai, tvirtina, kad pats paprasčiausias taranas buvo naudojamas asirų būtent tais laikais, kuomet galėjo gyventi ir pranašas (žr. http://lt.wikipedia.org/wiki/Taranas, o išsamiau čia: http://en.wikipedia.org/wiki/Battering_ram). Trumpai tariant, taranas buvo naudojamas tuomet, kai reikėdavo paimti priešo tvirtovę, pilį ar kokį kitą svarbų, objektą, kai kumščiais, ietimis, strėlėmis ir kitais lengvaisiais ginklais to padaryti negalėdavę.

Tarano įvaizdis, kurį pasitelkia (ar bent jau galima pagrįstai įtarti pasitelkiant) Michėjas, perteikdamas Dievo savybes ir veikimą, mums sako, kad Dievas mūsų gyvenime ir mumyse pačiuose daro tai, kam mes patys per silpni. Žinoma, sunku tai pripažinti, nes mes ir kitiems, ir patys sau norim atrodyti ,,kieti“, deja. Žmogus, net ir pats ,,kiečiausias“ (nesvarbu, fizine ar dvasine prasme), kartais pasijunta pernelyg silpnas, o kai kada ir bejėgis. Bejėgis prieš nuodėmę, bejėgis prieš mirtį.

Mes, net ir švenčiausi, dažnai būnam bejėgiai prieš nuodėmę. Tiek prieš kitų nuodėmę, tiek prieš savo. Biblijos verdiktas trumpas: ,,… visi yra nuodėmės pavergti, kaip parašyta: nėra teisaus, nėra nė vieno…“ (plg. Rom 3, 9-10 ir Ps 14, 3). Bejėgiai esam ir mirties akivaizdoje. Kad ir kaip trokštume bent per sprindį, bent minutei prailginti mums artimų žmonių ar savo gyvenimą, o juk būna, kad to nenorime…

,,Jų karalius žygiuos pirmas, o VIEŠPATS jų priekyje“, – skelbia vilties pranašas, gyvenęs tokiais laikais, kai ,,matyti šviesą tunelio gale“ galėjo tik didelis naivuolis nepataisomas optimistas, nebijojęs būti palaikytas kvailiu. Arba tas, kuris visas savo viltis buvo sudėjęs ne žemės karalius, o į Tą, prieš kurį bejėgiai visi karaliai, imperatoriai, generolai, į Tą, kuris, atėjus laiko pilnatvei, žygiuos pirmas ir išves iš nuodėmės vergovės ir mirties apsupties.

,,Jėzus nuodėmių daugybę / Išvalys ir išnaikins, / Kraujas Jo sunkias kaltybes / Nuo širdies tavos nuims. / Tavo priešininkus Jis / Nugalės kaip karžygys. / Jei Jis nori išganyti, / Nieks negali pražudyti.“ (“Ko lauke turi stovėti“. Krikščioniškos giesmės)

1 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

„… teisus žmogus gyvena savo tikėjimu“ (Hab 2, 4)

… teisus žmogus gyvena savo tikėjimu“ (Hab 2, 4)

Tam, kad suprastum šios frazės, kurią Laiške romiečimas primena apaštalas Paulius, prasmę, pirmiausia būtina susipažinti su pranašo Habakuko knygos kontekstu. (Kaip, beje, ir skaitant bet kurią Biblijos knygą, ar tai būtų pranašų raštai, ar Naujojo Testamento laiškai.)

O kontekstas, trumpai tariant, toks: krašte vyrauja chaosas, apėmęs bene visas gyvenimo sritis. Žr. http://www.biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Hab_1

Kaip ilgai šauksiu, VIEŠPATIE, ir tu manęs neišgirsi? Arba rėksiu: „Smurtas!“ – ir tu manęs negelbėsi? Kodėl rodai man nusikaltimus ir žiūri į vargą? (Hab 1, 2-3a) Tavo akys per šventos žvelgti į pikta, tu negali žiūrėti į nusikaltimus. Kodėl tad žiūri į klastūnus ir tyli, kai nedorėliai teisesnius už save ryja? (1, 13)

Skaitydamas šią pranašo raudą, atpažinau savo paties mintijimus, pastaraisiais metais neduodančius ramybės. Jei atvirai, tai mąstydamas apie pasaulyje egzistuojančio blogio problemą kartais pasijuntu balansuojąs ant siauros briaunos, skiriančios tikėjimą nuo netikėjimo. Ypač nerasdamas mane tenkinančio atsakymo į ontologinį klausimą: “Kodėl Dievas leidžia blogį?“ Žinoma, Blaise Pascalio žodžiais tariant, ne filosofų, o Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas. Tai yra, ne bejausmis, tolimas ,,Absoliutas“, “Nejudantis Judintojas“, o gyvas Dievas. Jėzaus Dievas.

Jei Dievas būtų tik filosofų, tegul ir teologų, Dievas, galvos sau šiuo klausimu nekvaršinčiau, širdies neskaudėtų. Bet kaip gali pasaulyje dėtis tokie baisumai, – lyg ir nieko naujo po saule, juks jau Habakukas juos aprašė, – jei Dievas yra toks, kokį apreiškė Jėzus? Žinau visus filosofinius ir teologinius atsakymus, puikiai prisimenu dar iš studijų laikų, bet jie manęs netenkina. Kaip Jobo netenkino jį aplankiusių ir bandžiusių guosti draugų hipotezės…

Habakukas ryžosi neatstoti, kol negaus atsakymo: Stovėsiu savo sargybos vietoje, atsistosiu ant pylimo; lauksiu, kad išgirsčiau, ką jis man sakys, koks bus jo atsakymas į mano skundą. (2, 1). Ištvermingas žmogus jis buvo, užsispyręs. Tačiau ne mažiau svarbu ir tai, kad atsakymo jis laukė ne iš žmonių, kad ir kokie protingi jie būtų, o iš paties Dievo. Gal ir galima įtarti, kad tokiais laikais, kai visur vyravo chaosas, kai žmogus žmogui buvo priešas, pasitikėti nebuvo kuo, bet… Žmonių, kad ir kokie išmintingi ar šventi jie bebūtų, atsakymai tėra žmonių atsakymai – riboti, netobuli, jiems nesvetimos klaidos. Juolab jeigu jais norima “įrėminti“ Dievą, tai yra, pateikti tokį atsakymą, kuris būtų panašus į atsakymus, randamus daugybos lentelėje. Gal būtent tai ir turėjo galvoje viduramžių mistikas Jonas nuo Kryžiaus, teigęs, kad visa tai, ką žmogus galvoja apie Dievą, yra labiausiai nepanašu į tiesą…

Tuomet VIEŠPATS man atsakė ir tarė: – Užrašyk regėjimą, įrėžk taip aiškiai į lenteles, kad ir bėgikas jį perskaitytų. Paskirtu laiku išsipildys regėjimas, dabar jis skuba prie galo ir nemeluoja. Jei atrodo, kad jis gaišuoja, lauk; tikrai jis išsipildys, nesuvėluos. Pasižiūrėk į puikuolį! Jo dvasia nėra dora; o teisus žmogus gyvena savo tikėjimu. (Hab 2, 1-4)

Tada, kai netenkina jokie atsakymai, kai tau reikia ne filosofijų ar teologijų, ne Dievo apologetikos nuo ,,šventvagiškų“ klausimų, o paties Dievo, lieka vienintelis tikėjimas. Galbūt mažesnis net už garstyčios grūdelį, apie kurį kalbėjo Jėzus (,,Jei turėtumėte tikėjimą bent kaip garstyčios grūdelį, galėtumėte kalnus kilnoti…“), bet tikras, nuoširdus. Ir gyvas išpažįstamas ne tik bažnyčioje, ne tik sekmadieniais, bet kasdienybėje. Ne tik tada, kai tavo dvasia ,,pakylėta“, ne tik kai tau sekasi, kai plačiai šypsosi fortūnas, bet ir tuomet, kai sunku, galbūt nepakeliamai sunku, kai, rodos, nebėra jokios vilties.

Neužtenka tikėti. Reikia gyventi tikėjimu.



30 lapkričio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Adventas. Pirmasis sekmadienis

,,Tikėkite manimi, tai VIEŠPATIES žodis, ateina metas, kai išauginsiu Dovydui teisią Atžalą. Kaip karalius jis viešpataus ir sumaniai vykdys krašte, kas teisinga ir teisu. Jo dienomis Judas bus išgelbėtas, ir Izraelis saugiai gyvens. Jis bus vadinamas šitokiu vardu: VIEŠPATS mūsų teisumas“ (Jer 23, 5-6)

Šie pranašo lūpomis ištarti vilties kupini žodžiai pirmąkart nuskambėjo dar gerokai iki Mesijo, kuris buvo vadinamas Dovydo sūnumi arba ,,Atžala“, atėjimo. (Tas ,,gerokai“ – maždaug šeši šimtai metų.) Karaliaus Dovydo tauta laukė. Laukimu paženklinta visa jos istorija. Nors, tiesą sakant, laukimas – įprasta kiekvienos tautos, kiekvieno žmogaus būsena, neatsiejama nuo ateities. Laukti nėra lengva, ypač jei į rytojų žvelgiam su netikrumu, nerimu, o gal ir baime. Tačiau kas kita, jei laukiam su viltimi, jei tikimės, kad ateitis bus geresnė už tai, kas lieka praeity.

Tiesa, ne visi lūkesčiai išsipildo. Žmogus ne visuomet sulaukia, ko tikėjosi. Viltys kartais dūžta. Tai gal geriau jų išvis neturėti – juk be vilties nebūna ir nusivylimo? Jei šiandien nieko gero nesitikėsim, galbūt ryt mažiau skaudės?

O vis dėlto tikriausiai būtų nepakeliama, gyventi be jokios vilties. Ypač tuomet, kai sunku. Todėl Dievas ir nesiliovė per pranašus guodęs savo tautą. Kartais bardavo, kartais kaltindavo, bet labai dažnai guosdavo, stiprindamas viltį. ,,Štai ateina dienos, tai VIEŠPATIES žodis, kai aš sugrąžinsiu savo tautą…“ (Jer 30, 3). ,,Štai ateina dienos, tai VIEŠPATIES žodis, kai aš įvykdysiu pažadą, duotą Izraelio namams ir Judo namams. Tomis dienomis, atėjus laikui, atželdinsiu Dovydui teisumo atžalą“ (Jer 33, 14-15).

Tačiau būna, kad lūkesčiai išsipildo su kaupu. Būna, kad aplanko tokia laimė, kokios nė nesapnavai. Turiu galvoj ne sėkmę loterijoje, o kur kas daugiau. Laimėtas automobilis ar net milijonas – tikrai ne didžiausia laimė. Būna, kad tokia sėkmė akimoju virsta nesėkme.

,,Kai VIEŠPATS parvedė Ziono tremtinius, mes buvome lyg sapne“ (Ps 126, 1), – prisimena psalmistas. Dievas ne tik dažnai stiprino viltį, žadėdamas išgelbėti, bet ir savo pažadus ištesėdavo. Dažnai su kaupu, pranokdamas laukiančiųjų lūkesčius. O dažnai ir nustebindamas.

Izraelio ir Judo tauta tikėjosi, kad Dievas ją išgelbės, sugrąžins iš kraštų, kuriuose ji būdavo išblaškyta. Iš tiesų, Dievas ją ne kartą išvadavo iš pavergėjų, parvesdamas iš tremties į protėviams pažadėtą žemę. Tačiau Dievas padarė dar daugiau, įvykdė savo pažadus su kaupu, pranoko visus lūkesčius, siųsdamas Mesiją visoms tautoms. Tiesa, per pranašus Dievas buvo paskelbęs apie savo palankumą ne tik Izraelio, Judo ir Dovydo tautai, tik kad šie žodžiai dažnai pro vieną ausį įeidavo, o pro kitą išeidavo. Kaip, beje, ir žodžiai apie Mesiją kaip apie kenčiantį Dievo tarną: ,,Jis išaugo kaip atžala jo akivaizdoje, kaip šaknis sausoje žemėje. Jis buvo nei patrauklus, nei gražus: matėme jį, bet nepamėgome. Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia… Jis buvo paniekintas, ir mes jį laikėme nieku“ (plg. Iz 53, 2-3). Be abejo, Mesijo kaip karaliaus, kuriam lenkiasi ir duokles gabena visos pagonių tautos, įvaizdis mielesnis. Juk bet kuriai tautai būtų malonu, kad jos karalius valdytų visą pasaulį…

Taigi, viena vertus, Dievas pranoko visus laukusiųjų lūkesčius, su kaupu išpildė savo pažadus Antra vertus, ištesėdamas pažadus, nustebino, o tuo pačiu kai ką galbūt ir nuvylė. Kodėl įvyko būtent taip, kodėl Mesijas kentėjo, kodėl jam reikėjo mirti, ir dar taip gėdingai, ant kryžiaus? Kodėl jis buvo toks atlaidus visokiems pašlemėkams? Per daug nesistebėkim Petru, kuris, išgirdęs Jėzų kalbant apie kančią ir mirtį, bandė sudrausti: ,,Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti“ (Mt 16, 22). Neaikčiokim, girdėdami apie fariziejų, pasipiktinusį ,,nederamu“ Jėzaus elgesiu su plačiai žinoma nusidėjėle: ,,Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia…“ (Lk 7, 39). Nesistebėkim ir dviem mokiniais, keliavusiais į Emausą ir apraudojusiais sudužusias mesijines viltis (plg. Lk 24, 18-24). Jei būtume nuoširdesni, juose atpažintume save – juk būna, kad ir mes pasijuntam ne tik Dievo nustebinti, bet ir apvilti (,,Kodėl Dievas pasielgė ne taip, kaip prašiau?“ ,,Kodėl Dievas negalėjo to ar ano padaryti?“ ,,Kodėl Dievas gailestingas ir mano nedraugams?“)

Adventas primena, kad artėja Kalėdos, Dievo Sūnaus tapimo Žmogaus Sūnumi, Dievo nužengimo pas žmogų, šventė. Tačiau primena ir tai, kad Mesijas, gyvenęs tarp mūsų, miręs ant kryžiaus ir prisikėlęs, ateis laikų pabaigoje ,,jo laukiančiųjų išganymui“ (plg Hbr, 9, 24). Ar laukiam jo? O gal vis dėlto užteks Kalėdų? Gal, kaip liaudies išmintis byloja, ,,geriau žvirblis saujoj negu erelis padangėj“? Kalėdos jau čia pat, o kada tas Mesijas sugrįš, niekas nežino…

Nelengva laukti. Ypač kai laukti tenka ilgai. O dar sunkiau, kai nežinai, kiek ilgai.

,,Jėzau, džiaugsme vargstančių / ir pagalba kenčiančių, / Gydyk, Viešpatie meilingas / mūsų širdis nuodėmingas!“ (,,,Kol lauke turi stovėti“. Krikščioniškos giesmės)

28 lapkričio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“Čia neliks akmens ant akmens…“ (Mk 13, 1-2)

“Jėzui išeinant iš šventyklos, vienas mokinys kreipiasi: “Mokytojau, tik pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai!“ Jėzus jam atsakė: “Matai šituos didžiulius pastatus? Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“.

eihgcdeeec

Sako, visas Jeruzalės šventyklos kompleksas savo ilgiu prilygo penkioms, o pločiu trims futbolo aikštėms. Nežinau, ką, išgirdęs tokį Jėzaus atsakymą, pajuto šventyklos didybe besidžiaugiantis mokinys, bet manau, kad tokie žodžiai ne jam vienam galėjo reikšti antausį. Šventykla visos tautos religinio ir politinio gyvenimo, o ateityje pasaulio, centras? Dar daugiau Dievo buveinė? O vis dėlto ji laikina. Kaip ir mūsų bažnyčios. Žinoma, jos mums brangios. Ypač tos, kuriose kadaise buvome krikštyti, konfirmuoti, ėjome Pirmosios komunijos, o gal ir Dievo Žodį skelbiame…

“Matai šituos didžiulius pastatus?“ klausia Jėzus. O, taip. Gražūs jie. Didingi bokštai, saulėj auksu spindintys kupolai, dangų kone siekiantys kryžiai, meniški vitražai, kultūros ir istorinės vertybės… Ir viskas? Daugiau nieko? Tai žinok, kad ateis metas, ir iš jų nieko neliks. Jeruzalės šventykla iš tiesų ne už ilgo buvo sunaikinta ir dar po šiai dienai neatstatyta. Juk tas pats laukia ir mūsų bažnyčių. Nėra čia, žemėj, nieko amžina. Ir kas tuomet? Krachas? Visiškas vilčių žlugimas? Kelio galas, už kurio tik nebūtis? Taip, jeigu tavo tikėjimas pagrįstas bažnyčių ir to, kas jose, grožiu ir didingumu. Tuomet kartu griūvančiais bažnyčių mūrais griūva tavasis tikėjimas ir žlunga viltys.

Jei matai tik “šituos didžiulius pastatus“, tegul jie ir iš gryno marmuro ar net aukso, tegul jie tau reiškia ir pasaulio centrą, bet už jų nieko daugiau vargas tau. Šventyklos/bažnyčios didingumas toli gražu ne Dievo didybė. Karaliui Dovydui, sumaniusiam pastatyti Dievui namus, Dievas per pranašą tarė: “Argi tu man pastatysi namus gyventi? Juk nuo tos dienos, kai išvedžiau Izraelio tautą iš Egipto, iki šiandien aš negyvenau namuose, bet keliavau palapinėje ir padangtėje. Kilnodamasis, kur tik ėjo izraelitai, argi aš kada priekaištavau kokiam Izraelio giminių vadui, kuriam buvau paskyręs rūpintis mano Izraelio tauta, tardamas: “Kodėl man nepastatėte kedro namų?“ (1 Kar 7, 6-7). O galiausiai, Dievas pats pažadėjo pastatyti Dovydui namus (plg. 1 Kar 7, 11b-16).

“Vis dėlto Aukščiausiasis negyvena rankų darbo būstuose“, kadaise skelbė Steponas (Apd 7, 48), net jeigu mes ir su geriausiais ketinimais norėtume ten įkurdinti. Net jeigu šiuos savo “rankų darbo būstus“ ir vadintume Dievo namais. Todėl, kad Dievas yra Daugiau. Kažkas taikliai pastebėjo: „Dievas yra neaprėpiamas paties didžiausio ir išsitenka pačiame mažiausiame“.

Dievas Mozės laikais gyveno palapinėje, dykumoje, tai yra, kartu su savo žmonėmis. Padėjo pasiekti pažadėtąją žemę. Vėliau kartu su savo žmonėmis gyveno tremtyje. Padėjo ištverti ir sugrįžti atgal. Trumpai tariant, Dievas gyvena kartu su žmonėmis visur, kur tik jie bebūtų. Netgi bažnyčioje, jeigu ji ne šalti akmenys, o žmonės. Jei ne jie bažnyčia niekada netaps Dievo namais.

“Čia neliks akmens ant akmens…“. O kas liks?

 

 

14 lapkričio, 2009 Posted by | Uncategorized | , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Apie visus šventuosius

“Liuteronai Marijos nemini“. Tokią pastabą išgirdau iš vieno žmogaus prieš eilę metų, po to, kai pamaldų metų meldžiau Dievą, prašydamas padėti mums priimti Dievo Žodį taip, kaip jį kadaise tikėjimu priėmė mergelė Marija… Hmm. Tai gal vertėtų ir Bibliją redaguoti, juk joje Marija minima, ir ne vienoje vietoje.

O vis dėlto ir evangelikai liuteronai Mariją mini. Ne tik mini, bet ir gerbia. Tiesa, negarbina. O tai jau didelis skirtumas. Garbinamas tik vienas Dievas. Beje, minime ir kitus šventuosius. Minime ir gerbiame. Augsburgo tikėjimo išpažinimo apologijoje, knygoje, kurioje dar 1530 metais juodu ant balto išdėstyti evangelikų liuteronų tikėjimo pagrindai, teigiama: “… šventųjų gerbimui pritariame. Mat pritartina trejopam gerbimui. Pirmasis yra dėkojimas… Antrasis kultas yra mūsų tikėjimo stiprinimas… Trečiasis gerbimas yra jų sekimas, pirmiausia tikėjimu, po to kitomis dorybėmis…“. Jei jau Marijos ir šventųjų būtų negalima minėti, tai gerbti juo labiau.

Tačiau tai dar ne viskas. Įdomu, kad apaštalas Paulius savo laiškuose, kreipdamasis į savo meto krikščionis vadina juos šventaisiais. Pavyzdžiui, laišką Efezo bendruomenei jis pradeda kreipiniu: “Paulius, Dievo valia Kristaus Jėzaus apaštalas, šventiesiems, gyvenantiems Efeze, ir ištikimiesiems Kristuje Jėzuje. …“ Arba į Filipų krikščionis kreipiasi: “Paulius ir Timotiejus, Kristaus Jėzaus tarnai, visiems šventiesiems Kristuje, gyvenantiems Filipuose…“Arba: “Jus sveikina visi šventieji, ypač iš ciesoriaus šeimynos“.

Žodis “šventasis“ daugeliui pirmiausia asociojuojasi su žmonėmis, kurie gyveno kaip dera tikriems Kristaus mokiniams, jų gyvenimas moraliniu atžvilgiu buvo nepriekaištingas. Taigi “gyveno“, “buvo“, dabar jie jau ten, anapus, pas Dievą. Tačiau iš apaštalo Pauliaus laiškų akivaizdu, kad jis kreipiasi į tuos, kurie dar yra čia, gyvena Efeze, Filipuose ir kitose vietose. Argi “galima“ taip?

Kartą bažnyčioje susirinkusių žmonių pamokslo metu pasiteiravau: “Ar jūs šventi?“ Ne viename veide išvydau ironišką šypseną. Kaip gi mes galime būti šventi, juk mes nusidėjėliai! Lyg ir būtų galima pasidžiaugti – vadinasi, Dievo Įstatymą žmonės žino, vadinasi ne veltui aušinau burną, primindamas Biblijos žodžius: “Nėra teisaus, nėra nei vieno…“ O Evangelija? Ką skelbia Geroji naujiena? Dievo malonę. Nuodėmių atleidimą. Išteisinimą. Išganymą. Atpirkimą. Amžinąjį gyvenimą. Tačiau visa tai ne atlyginimas ar premija už tai, ką mes padarėme, o dovana. Dovana, kurią Dievas suteikia per Kristų Jėzų .

Patys iš savęs mes nusidėjėliai. Ir nesuverskime visos kaltės Adomui su Ieva. Mes patys esame ir tie adomai, ir ievos. Rojaus tragedija yra ir mūsų gyvenimo tragedija. Tačiau per Jėzų mes esame šventi. Šventi Jėzaus šventumu, o ne tariamais savo nuopelnais, atgailomis, aukomis etc. Suprasti, ką iš tiesų reiškia būti šventuoju, vėlgi padeda apaštalas Paulius. Laišką filipiečiams jis užbaigia: “Sveikinkite kiekvieną šventąjį Kristuje Jėzuje“ (Fil 4, 21). Būtent, “Kristuje Jėzuje“. Tik jame esame šventi.

31 spalio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

kas bendra tarp “Reichen“ ir “Reich“?

Vaikinui, kuris norėjo ,,laimėti amžinąją gyvenimą“ ir vykdė visus Dievo įsakymus, bet turėjo daug turto, nusiminus ir pasitraukus nuo Jėzaus, Mokytojas iš Nazareto savo mokiniams tarė: ,,Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę! (Mk 10, 23). Šiems nustebus, kaipgi nenustebsi, jei turtas buvo laikomas Dievo palankumo įrodymu, pakartojo: ,,Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę!“ (Mk, 10, 24-25).

Ne sykį teko skaityti ir girdėti šį skaitinį. Ne sykį teko ir pačiam jį komentuoti ir girdėti komentarus. (Bene labiausiai įsiminė kadaise girdėtas aiškinimas, esą ,,adatos ausis“ tai Jėzaus laikais Jeruzalėje stūksoję vartai. Kupranugaris būtų galėjęs pro juos pralįsti tik tokiu atveju, jei būtų atsiklaupęs. Galbūt ir gražus, daugelio ausims mielas paaiškinimas, bet vargu ar jame daug tiesos…)

Nemažai minčių sukelia šis trumpas epizodas. Tačiau šįsyk jį komentuodamas norėčiau apeliuoti į vokiečių kalbą. Teisingiau sakant, į du jos žodžius. Tiesą sakant, vokiškai dar nemoku, nors jau trečius ar ketvirtus metus bandau mokytis. Sunkiai sekasi. Tai laiko nėr, tai dar kas nors… Prisiminęs, kaip kažkada mokiausi anglų kalbos (pasiimdavau po ranka Bibliją ar kokią knygą ir, žinoma, žodyną), ne per seniausiai į automobilį pasiėmiau vokišką Bibliją. Su viltim, kad radęs laisvesnę minutę, užmesiu akį.

Taigi vieną rytą, sėdėdamas automobilyje, perskaičiau šį Evangelijos pagal Morkų epizodą pirmiausia lietuviškai, tokiame mažame, kišeniniame Naujajame Testamente, o paskui atsiverčiau tą patį skaitinį vokiškoje Biblijoje. Pasirodo, žodžiai ,,turtuolis“ ir ,,karalystė“ vokiečių kalboje turi tą pačią šaknį: ,,Reichen“ ir ,,Reich“.

Žinoma, Jėzus su savo mokiniais kalbėjo ne vokiškai, bet būtent vokiškame vertime galima ne tik išgirsti žodžių žaismą (,,Es ist leichter, daß ein Kamel durch ein Nadelöhr gehe, als daß ein Reicher ins Reich Gottes komme“, Mk 10, 25), bet ir susidurti su paradoksu. Terminai skamba lyg ir labai panašiai – ,,turtuolis“ (Reicher) ir ,,karalystė“ (Reich), tačiau tai ir visas jų bendrumas, nes tarp objektų, kuriuos šie terminai apibūdina, anot Jėzaus, žioji praraja, kurią įveikti žmogus bejėgis. Net jeigu jis ir pasakiškai turtingas. Net jeigu jo turtai – ne tokie, kur kandys kapoja ir rūdys suėda, o dvasiniai, pavyzdžiui, tobulas (?) Dievo įsakymų laikymasis…

Kai mokiniai ,,dar labiau nustebo“ ir ėmė nerimauti: ,,Kas tada galės išsigelbėti?“ (plg. Mk 10, 26), Jėzus jiems atsakė: ,,Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“ (ten pat, 27 eil.). Šiuo paaiškinimu Jėzus jokiu būdu nepaneigia to, ką buvo pasakęs anksčiau apie turtą kaip kliūtį, užtveriančią kelią į Dievo karalystę, ir apie turtuolio šansus į ją patekti. Jėzus akcentuoja, kad išganymas yra ne žmogaus jėgoms – mokiniai gi teiravosi apie išsigelbėjimą, o minėtas vaikinas/turtuolis apie ,,laimėjimą“, kas taipogi reiškia žmogaus pasiekimą. Išganymas yra Dievo malonė – ne išsigelbėjimas, o išgelbėjimas, ne laimėjimas, o dovana.

9 spalio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Ženklas

P1090022

,,Per Velykų šventes Jėzui būnant Jeruzalėje, daugelis įtikėjo jo vardą, matydami jo daromus ženklus. Bet Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo“ (Jn 2, 23-24).

Jau pirmuose Evangelijos pagal Joną puslapiuose kalbama apie žmonių tikėjimą Jėzumi (įtikėti kieno nors ,,vardą“ – hebraizmas, reiškiantis tą patį, kaip ir įtikėti asmenį, mat ,,vardas“ šiuo atveju tolygu pačiam asmeniui).

Argi ne nuostabu? Jei kiti evangelistai nuo pat pradžių pasakoja ne tik apie Jėzaus stebuklus, bet ir apie sunkumus, su kuriais Mokytojas iš Nazareto susidurdavo, ir apie žmonių netikėjimą, tai Jonas, atrodo, iškart akcentuoja žmonių tikėjimą… Gal ir būtų nuostabu, jei nebūtų keista.

Keistas ne tik toks greitas žmonių įtikėjimas, keista ir paties Jėzaus reakcija: ..Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo“. Atrodo, reikėjo tik džiaugtis: vienas kitas stebuklas ir daugelis (būtent ,,daugelis“, o ne vienas kitas) jau tiki. D

eja, tikėjimas pagrįstas stebuklais nėra tikras. Tai ,,priverstinis“ tikėjimas. Kol vyksta stebuklai, tikėti nėra sunku. Tačiau kaip bus tuomet, kai stebuklai liausis? O ką, jei kas nors ims ir mokslo vardu juos paneigs? Jei stebuklai tėra tik atsitiktinumai, laimingi sutapimai etc? Jei tai, kas įvyko, įvyko ne Dievo galia, ne dėl antgamtinių, o dėl paprasčiausių, natūralių priežasčių? O ką, jei kada nors, kai stebuklo labiausiai, žūtbūt reikės, jis neįvyks?

Evangelijoje pagal Joną stebuklas ne šiaip sau vadinamas ženklu. Kas yra ženklas? Nuoroda. Tai, kas kažkur nukreipia. Tai, kas kažką (iš)reiškia. Tokie ženklai nukreipiantys, (iš)reiškiantys yra ir Jėzaus stebuklai. Juos būtina skaityti, suprasti jų prasmę. Neatsitiktinai ir kiti evangelistai, aprašydami Jėzaus padarytus stebuklus, ne tik užsimena apie mokinių ir kitų žmonių nuostabą, bet ir pastebi, jog šie, išvydę tai, kas atsitiko, klausinėjo: ,,Ką tai reiškia“?

Būtent šis klausimas leidžia įžvelgti ženklą-stebuklą ir įvykiuose, kurie lyg ir nėra iš antgamtinės, tai yra, stebuklų ir paslapčių, srities. Kad ir Jėzaus kryžiuje, kuris vieniems, kaip rašo Paulius, atrodo papiktinimas, kitiems kvailystė, dar kitiems silpnumo ar visiško bejėgiškumo požymis (1Kor 1, 23).

27 rugsėjo, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą