Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

trumpai drūtai apie evangelikus liuteronus

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis apie evangelikus liuteronus

birželio 26, 2017 Posted by | Uncategorized | , , , , | Parašykite komentarą

“Čia neliks akmens ant akmens…” (Mk 13, 1-2)

“Jėzui išeinant iš šventyklos, vienas mokinys kreipiasi: “Mokytojau, tik pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai!” Jėzus jam atsakė: “Matai šituos didžiulius pastatus? Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta”.

eihgcdeeec

Sako, visas Jeruzalės šventyklos kompleksas savo ilgiu prilygo penkioms, o pločiu trims futbolo aikštėms. Nežinau, ką, išgirdęs tokį Jėzaus atsakymą, pajuto šventyklos didybe besidžiaugiantis mokinys, bet manau, kad tokie žodžiai ne jam vienam galėjo reikšti antausį. Šventykla visos tautos religinio ir politinio gyvenimo, o ateityje pasaulio, centras? Dar daugiau Dievo buveinė? O vis dėlto ji laikina. Kaip ir mūsų bažnyčios. Žinoma, jos mums brangios. Ypač tos, kuriose kadaise buvome krikštyti, konfirmuoti, ėjome Pirmosios komunijos, o gal ir Dievo Žodį skelbiame…

“Matai šituos didžiulius pastatus?” klausia Jėzus. O, taip. Gražūs jie. Didingi bokštai, saulėj auksu spindintys kupolai, dangų kone siekiantys kryžiai, meniški vitražai, kultūros ir istorinės vertybės… Ir viskas? Daugiau nieko? Tai žinok, kad ateis metas, ir iš jų nieko neliks. Jeruzalės šventykla iš tiesų ne už ilgo buvo sunaikinta ir dar po šiai dienai neatstatyta. Juk tas pats laukia ir mūsų bažnyčių. Nėra čia, žemėj, nieko amžina. Ir kas tuomet? Krachas? Visiškas vilčių žlugimas? Kelio galas, už kurio tik nebūtis? Taip, jeigu tavo tikėjimas pagrįstas bažnyčių ir to, kas jose, grožiu ir didingumu. Tuomet kartu griūvančiais bažnyčių mūrais griūva tavasis tikėjimas ir žlunga viltys.

Jei matai tik “šituos didžiulius pastatus”, tegul jie ir iš gryno marmuro ar net aukso, tegul jie tau reiškia ir pasaulio centrą, bet už jų nieko daugiau vargas tau. Šventyklos/bažnyčios didingumas toli gražu ne Dievo didybė. Karaliui Dovydui, sumaniusiam pastatyti Dievui namus, Dievas per pranašą tarė: “Argi tu man pastatysi namus gyventi? Juk nuo tos dienos, kai išvedžiau Izraelio tautą iš Egipto, iki šiandien aš negyvenau namuose, bet keliavau palapinėje ir padangtėje. Kilnodamasis, kur tik ėjo izraelitai, argi aš kada priekaištavau kokiam Izraelio giminių vadui, kuriam buvau paskyręs rūpintis mano Izraelio tauta, tardamas: “Kodėl man nepastatėte kedro namų?” (1 Kar 7, 6-7). O galiausiai, Dievas pats pažadėjo pastatyti Dovydui namus (plg. 1 Kar 7, 11b-16).

“Vis dėlto Aukščiausiasis negyvena rankų darbo būstuose”, kadaise skelbė Steponas (Apd 7, 48), net jeigu mes ir su geriausiais ketinimais norėtume ten įkurdinti. Net jeigu šiuos savo “rankų darbo būstus” ir vadintume Dievo namais. Todėl, kad Dievas yra Daugiau. Kažkas taikliai pastebėjo: „Dievas yra neaprėpiamas paties didžiausio ir išsitenka pačiame mažiausiame“.

Dievas Mozės laikais gyveno palapinėje, dykumoje, tai yra, kartu su savo žmonėmis. Padėjo pasiekti pažadėtąją žemę. Vėliau kartu su savo žmonėmis gyveno tremtyje. Padėjo ištverti ir sugrįžti atgal. Trumpai tariant, Dievas gyvena kartu su žmonėmis visur, kur tik jie bebūtų. Netgi bažnyčioje, jeigu ji ne šalti akmenys, o žmonės. Jei ne jie bažnyčia niekada netaps Dievo namais.

“Čia neliks akmens ant akmens…”. O kas liks?

 

 

lapkričio 14, 2009 Posted by | Uncategorized | , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti…” (Mt 11, 28)

Šiandien į pamaldas atėjo kažkoks keistas vyras. Ne sekmadieniniai, gerokai pablukę kadaise raudoni ,,adidas“ marškinėliai. Kreiva, kažkada kažkur sulaužyta nosis. Liesas, išsišovusiais skruostais veidas. Atidžiau netyrinėjau, bet užteko ir tiek, kad susidaryčiau šiokią tokią nuomonę. Tokie į bažnyčią paprastai neužsuka. Nebent paprašyti pinigų. Arba pasislėpti nuo lietaus. Tačiau šitas buvo kitoks. Nei pinigų neprašė. Nei nuo lietaus slėpėsi – švietė dar kaitri rugpjūčio saulė. Todėl dar labiau keistas.

Pasirodė po pamokslo. Persižegnojo ir atsistojo paskutinėje eilėje. O vėliau, kai žmonės ėmė rikiuotis Komunijai, prisiartino prie altoriaus.

Sutrikau. Ar jam galima? Gal jis koks apsimetėlis, atėjęs tik ,,dėl vaizdo“, tam, kad po pamaldų prieitų dar kartą? Tik jau ne Komunijos, o lito. Žinoma, ,,ant bilieto“… Gal paprasčiausias abstinencijos kamuojamas ,,alkoholikas“, kuriam žūtbūt prisireikė išgerti? Nesvarbu, kur – bare, už kampo ar bažnyčioj. O gal koks nedorėlis – gaus Sakramentą, išbėgs iš bažnyčios ir išniekins?

Kas atsakys? Teologijos vadovėliai? Bažnyčios statutas? Gal imti ir nedelsiant paskambinti vyskupui? Nusiųsti sms’ą kuriam iš protingesnių kolegų? Žinoma, kad tai kvaila. Žinoma, ironizuoju.

Uždėjau rankas jam, kaip ir kitiems, ant galvos, paskelbiau nuodėmių atleidimą – ar aš be nuodėmės, kad galėčiau mesti į jį akmenį? – ir netrukus ištiesiau Sakramentą. Mačiau, kaip nustebo vienas kitas iš ėjusių Komunijos. Tačiau dar labiau nustebo, – aišku, kad nemaloniai, – kai tas keistuolis, man ištarus ,,Kristaus Kūnas“, prabilo: ,,Pasigailėk manęs, Viešpatie. Atleisk man, nusidėjėliui, už viską, kuo buvau nusikaltęs, už viską, kuo buvau tave įskaudinęs. Leisk man, nevertam, priimti tavo Sakramentą…“ Ir dar kažką panašaus. Žmonės – gal ir ne visi – pasijuto nepatogiai. Juk bažnyčios ,,reglamente“ tai nenurodyta. Ir ,,etiketui“ prieštarauja. Reikia tik pamaldžiai nusiteikti ir pagarbiai priimti. Dar galima atsakyti ,,Amen“.

Tas pats ritualas pasikartojo ir man ištiesus taurę.

Galiausiai, jis sugrįžo į suolą ne per toliausiai nuo durų. Liko stovėti. Niekur neišbėgo. Nieko neišniekino ir netgi nepaniekino. Pamaldoms pasibaigus,  atsisveikino ir išeidamas kažką įmetė į skrynelę. Reikėjo patikrinti?

rugpjūčio 9, 2009 Posted by | mintys | , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą