Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Atvaizdai

,,Jėzus rodo monetą

su Tiberijaus profiliu

tas atvaizdas be meilės

apyvartoj valdžia“

(Tomas Tranströmer, Trys strofos)

——————————————————

Moneta, kaip ir atvaizdas, bejausmė, negyva. Net ir didelės vertės, nukalta iš gryno aukso. Tiesa, pati bejausmė, bet gali pažadinti įvairiausius jausmus, nuo džiaugsmo iki neapykantos. O ir atvaizdas – nelygu koks ir kieno.

Tačiau sugrįžkime prie istorijos, kurią mintyje turėjo neeilinis poetas, kurdamas strofą apie Jėzų ir ciesoriaus atvaizdą.

Fariziejai tariasi, kaip Jėzų ,,sugauti kalboje“, kitaip tariant spendžia jam spąstus, kad turėtų pretekstą jį apkaltinti. Neparankus jis buvo tautos politiniam ir religiniam elitui. Mesijas, jų manymu, turįs būti kitoks. Šis vyras, nors žmonių ir laikomas didžiu pranašu, o gal ir paties Aukščiausiojo siųstuoju, negalįs būti nuo Dievo. Taigi fariziejai šįkart patys neina pas jį – nusiunčia savo mokinius. Tiesa, pas Jėzų šie atvyksta kartu su romėnams lojalaus karaliaus Erodo šalininkais, su kuriais, kaip byloja anų laikų žinovai, jie nebuvo linkę draugauti. Tačiau priešiškumas Jėzui juos nors laikinai suvienija.

…valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ – teiraujasi atvykusieji (Mt 22, 17). Jei atsakys, kad valia, erodininkams atsakymas patiks, tačiau tik ne fariziejams. Jei atsakys, kad nevalia, patenkinti liks pastarieji, tačiau Erodą ir jo šalininkus, kaip ir okupantus romėnus, toks atsakymas užrūstins.

Jėzaus atsakymas palieka juos be žado. Paprašęs parodyti jam ,,mokesčių pinigą“, denarą, kuriame buvo įspaustas tuometinio valdovo atvaizdas, ir apžiūrėjęs jį, Mokytojas taria: ,,Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). Atsakymas lyg iš diplomatijos vadovo. Nieko neprikiši. Bet ne tai svarbiausia. Daugelis jame girdi priminimą apie pareigas valdovų, valstybės ir Dievo atžvilgiu, apie tai, beje, rašo ir apaštalas Paulius. Tačiau ne mažiau, o gal dar labiau, svarbu tai, kad Jėzus primena kas yra kas: net ir ciesorius, kurio atvaizdas ir vardas iškalti monetoje, yra žmogus, taigi mirtingasis. O Dievas, kurio atvaizdo nėra ir net negalėtų būti ant jokio pinigo, yra amžinas. Ir ne tik tai.

Ciesoriai reikalauja, kad jų vardai būtų nuolat ir garsiai kartojami, o Dievas įsako netarti Jo vardo; ciesorių atvaizdai jų garbei kalami monetose, paminkluose ir t. t., o Dievas įsako Jo nevaizduoti (gal todėl, kad dieviškasis atvaizdas turi būti matomas žmoguje? Plg. Pr 1, 26-27).

Taip, ciesoriai galingi, jie užkariauja ir valdo, jie priverčia drebėti iš baimės. O Dievas yra meilė (plg. 1 Jn 4, 16).

A.M.

Reklama

birželio 23, 2017 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Ateina dienos… (Jer 33, 14-16)

,,Štai ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš įvykdysiu pažadą, duotą Izraelio namams ir Judo namams. Tomis dienomis, atėjus laikui, atželdinsiu Dovydui teisumo atžalą. Jis įvykdys krašte teisingumą ir teisumą. Tomis dienomis Judas bus išgelbėtas ir Jeruzalė gyvens saugiai. Štai vardas, kuriuo ji bus vadinama: VIEŠPATS yra mūsų teisumas.“ Jer 13, 14-16
Skaitant šias ir kitas panašias pranašo Jeremijo knygos eilutes bei analogiškus kitų pranašų knygų epizodus, turbūt ne vienam kyla klausimas, ar tai, ką jie prieš maždaug pustrečio tūkstančio metų rašė, yra aktualu mums, gyvenantiems jau ,,po Kristaus“. Mes, krikščionys, juk tikime, kad Dievas savo pažadus, duotus tikėjimo protėviams, ir visas pranašų ištarmes apie laukiamą Mesiją jau išpildė. Tas laikas jau atėjo, Dievui atsiuntus savo Sūnų. Ne per daug nuostabu, kad yra krikščionių, teigiančių, jog Senojo Testamento knygos mums nėra aktualios, nes jų skelbiama žinia buvusi svarbi tik ,,iki Kristaus“, taigi esą nieko tokio, jeigu jos šiandien dulka knygų lentynose.
Žinia, kiekvieną Biblijos eilutę, kiekvieną jos fragmentą reikia skaityti, atsižvelgiant į bendrą kontekstą, kitaip rizikuosime nesuprasti minties ir suklysti. Ta pati taisyklė galioja ir aukščiau esančioms Jeremijo knygos eilutėms, tačiau ir atsižvelgiant į kontekstą nieko kito nesužinome, kaip tik tai, kad Dievas, per pranašą kreipdamasis į įvairiausių vargų nualintą tautą, žada, atėjus metui, ją išgelbėti. Atrodo, belieka pasidžiaugti, kad Dievas savo žodžių neišsigynė ir juos ištesėjo, o tie, kurie atpažino ,,teisumo atžalą“, tai yra Mesiją, yra palaiminti. Amen?
O vis dėlto pranašo Jeremijo tautai kadaise ištarti vilties kupini žodžiai lieka aktualūs ir ,,po Kristaus“. Ir ne tik todėl, kad juos dažnai prisimename Advento metu, laukdami Mesijo atėjimo į pasaulį, o kartu ir į laiką, šventės, bet dar ir todėl, kad tos dienos ir tas laikas, apie kurių atėjimą Jeremijo lūpomis byloja Dievas, yra ir šiandien. Viltis buvo reikalinga ne tik tremtyje esančiai arba iš jos grįžusiai Jeremijo tautai, ne tik Jėzaus amžininkams, bet ir visais laikais. O ir Dievo pažadas pildėsi ne tik praeityje, kai Izraelis, grįžęs į nuniokotą Pažado žemę, kūrėsi joje iš naujo, ne tik tada, kai Betliejuje gimė mažas, bejėgis kūdikėlis – ,,Dievas su mumis“, – bet ir šiandien, kai aplink girdėti, regis, tik blogos naujienos, kai viršų ima neapykanta, smurtas, kerštas…
,,Štai ateina dienos…“, – kalbėjo pranašas sutrikusiems savo amžininkams. ,,Štai ateina dienos“, – girdime šiandien. Tik nepražiopsokime, nes jos ateis ne po šviesmečių ir netgi ne po metų – jos ateina dabar. Dabar praeina tai, kas buvo sena, ir atsiranda nauja (plg. 2 Kor 5, 17), nes Dievo malonė skirta ne tik pranašo Jeremijo laikams, ne tik prieš du tūkstančius metų gyvenusiems ,,žydams ir graikams“, bet ir dvidešimt pirmojo amžiaus žmonės, pavargusiems ir nerimaujantiems ne mažiau už sentėvius. ,,Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena“ (2 Kor 6, 2b).

A.M.

lapkričio 28, 2015 Posted by | Biblija, mintys, Uncategorized | , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“Žmogau, stokis ant kojų…“

Ir jis man tarė: “Žmogau, stokis ant kojų, ir aš kalbėsiu su tavimi!“ Jam kalbant, dvasia įėjo į mane ir pastatė ant kojų. Aš klausiausi to, kuris man kalbėjo. Jis sakė man: “Žmogau, siunčiu tave pas Izraelio vaikus, pas maištaujančias tautas, kurios sukilo prieš mane. Jie ir jų tėvai maištavo prieš mane iki pat šios dienos. Palikuonys, pas kuriuos tave siunčiu, yra įžūlūs ir kietaširdžiai. Bet tu jiems sakysi: “Taip kalba Viešpats Dievas“. Klausys jie ar atsisakys klausyti, nes tai maištingi namai, tegu sužino, kad tarp jų buvo pranašas. O tu žmogau, nebijok jų…

Ez 2, 1-6a

Pranašo Ezechielio knygos pradžioje aprašomas Būzio sūnaus kunigo Ezechielio (žr. Ez 1, 1-3) mistinis regėjimas, kurio metu “jį pasiekė Viešpaties ranka“ (Ez 1, 3b). Trumpai tariant, jis išvydo Dievo didybę, kurią, būdamas tik žmogus, galėjo nupasakoti tik netobulais simboliais. Tačiau tai nebuvo tik regėjimas. Netrukus Ezechielis išgirdo balsą. Galima įsivaizduoti, kaip jis tuo metu turėjo jaustis, nebent jau ir anksčiau buvo jį girdėjęs. Kai prieš daugiau nei dvidešimt metų sužinojau, kad maldoje neužtenka tik kalbėti Dievui, bet reikia ir klausytis, ką Dievas kalba, nejuokais susirūpinau. Neabejojau tuo, kad Dievas yra kalbėjęs pranašams ir per pranašus, neabejojau tuo, kad Dievas gali prabilti ir šiais laikais, bet tik ypatingiems asmenims, pasiekusiems “aukščiausiąją tikėjimo lygą“, bet ką reikėtų daryti eiliniam mirtingajam, nors ir tikinčiam Dievu, jeigu jis netikėtai išgirstų Dievo balsą? Kur ir į ką reikėtų kreiptis?

Taigi Ezechielis išgirsta balsą, kuris liepia jam stotis ant kojų. Dievas savo išrinktąjį neparklupdo, o tuo labiau nepargriauna, neprislegia nepakeliama transcendencijos našta, o pakelia ant kojų. Dievas pakelia, pastato žmogų, kad šis būtų tvirtas. Įpratusiam vaikščioti dviem galūnėmis žmogui tai atrodo savaime suprantama, kitaip ir būti negalima. O vis dėlto tai nėra labai paprasta. Ne tik dvasine, bet ir fizine prasme. Užtenka pamatyti vaikutį, virpančiomis kojytėmis žengiantį pirmuosius žingsnius. Arba sunkiai pavargusį, ant kojų vos bepastovintį galiūną. Taigi Dievas liepia Ezechieliui stotis ant kojų, būti tvirtam.

Ir ne tik liepia, bet ir įgalina atsistoti: “Jam kalbant, dvasia įėjo į mane ir pastatė ant kojų“ (2 eil.). Kai atrodo, kad nėr jėgų, kad esi silpnas, prisimink Tą, kuris tau ne tik davė gyvybę, bet ir visa kita, kas reikalinga, Tą, kuris ir sustiprina, ir pastato ant kojų. Savo silpnumo suvokimas yra nei kiek ne mažesnė Dievo malonė už tvirtumą, išmintį ir kitas malones, o gal ir didesnė, juk apaštalas Paulius ne šiaip sau korintiečiams rašė: “…mieliausiu noru girssiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje“ 2 Kor 12, 9b). Tačiau prieš tai apaštalas Paulius, maldavęs Viešpatį išvaduoti jį iš bėdos, kurią jis vadina dygliu kūne, netgi šėtono pasiuntiniu, išgirsta Dievo balsą: “Gana tau mano malonės, nes mano galybė tampa tobula silpnume“ (2 Kor 12, 9a). Ezechielis irgi ne savo jėgomis atsistoja ant kojų, ne pats save sustiprina, bet tai įvyksta Dvasios jėga.

“Aš klausiausi to, kuris man kalbėjo“ (Ez 2, 2b). Tai buvo tikra malda. Ne monologas, o pokalbis, dialogas. “Mono“ reiškia vieną, “dia“ – du. Balsas netyla, tačiau tam, kad jį girdėtum, reikia klausytis. Viešpats paaiškina pranašui, kad siunčia jį pas įžūlius, kietaširdžius maištininkus, į “maištingus namus“. Jei kas nors mums kenkia, “maištauja“ prieš mus, su tokiais mes paprastai nenorime turėti reikalų, šalinamės jų, tačiau Dievas nesivadovauja mūsų logika ir mūsų taisyklėmis. Nepaisant mūsų maištavimo, – kiekviena nuodėmė yra maištas, priešgyniavimas, sukilimas, – Viešpats nesišalina mūsų, ir apie tai byloja visa Biblija, pradedant pasakojimu apie pirmąjį žmogaus nuopuolį. Nusižengę Dievo nustatytai tvarkai žmonės slepiasi, o Dievas išeina ieškoti jų ir klausia: “Kur tu esi?“

Ezechielis tikriausiai sunerimsta, juk ne pas “gėriečius“ jis siunčiamas, ir gali būti, kad niekas jo nelaukia, gali būti, kad jį ištiks kartus daugelio kitų pranašų likimas, todėl Dievas jam sako: “O tu, žmogau, nebijok jų“ (Ez 2, 6a). Mes daug ko baiminamės. Baimės pojūtis gali būti malonė, padedanti išvengti pavojaus, tačiau per didelė baimė paralyžiuoja. Jos tikriausiai niekada neišvengsime, baimę pajunta ir drąsuoliai, nes “baimė yra mūsų egzistencijos dalis, atspindinti mūsų priklausomybes ir žinojimą, kad esame mirtingi“ (Fritz Riemann, Pagrindinės baimės formos). Tačiau jei pasitiki ne savimi ir ne savo ribotomis jėgomis, o Tuo, kuris yra nepalyginti galingesnis už tave, net jeigu tavo tikėjimas, anot Jėzaus, “mažas kaip garstyčios grūdelis“, gali atlaikyti net ir didžiausią pavojų. Tokie buvo pranašai ir visi kiti Dievo žmonės, atsiųsti į pasaulį kaip jo pasiuntiniai. Stiprūs ne iš savęs, bet Dievo galia.

A. M.

liepos 6, 2015 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , | Parašykite komentarą

Tikėjimas. Stebuklais ar Dievu?

Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje. Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jayras, ir, pamatęs jį, puola jam po kojų karštai maldaudamas: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų.“ Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė.
Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį, išgysiu!“ Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalios. O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: ‘Kas mane palietė?’“
Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. O jis tarė jai: „Dukterie, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos.“
Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną. Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą verkiančius ir raudančius žmones. Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega.“ Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talita kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti. Mk 5, 21-43

Būtų gerai, kad stebuklai vyktų ne tik Biblijoje ir pasakose. Tiesa, būna jų ir gyvenime, tik dažniausiai mes juos vadinam atsitiktinumais, sutapimais ir pan. Nesu lengvatikis, anaiptol, bet per savo gyvenimą jau ne kartą esu tai patyręs. Tačiau vis tiek norėtus, kad jie vyktų dažniau. Norėtus, kad visi sergantys pasveiktų, kad mirusieji sugrįžtų į gyvenimą, o dar geriau būtų, jei niekas išvis nemirtų. Deja, žmonės ir serga, ir miršta, ir vaikeliai gimsta luoši, ir senukai metų metus kankinasi ligos patale. Net ir tie, kurie ištisas dienas ir naktis nepaliauja šaukęsi Dievo gailestingumo. O stebuklas neįvyksta…

,,Žmonės tik juokėsi iš jo“, – rašo Morkus. Kartais ir mums, atrodo, nelieka nieko kito kaip tik juoktis iš tų, kurie mūsų supratimu atrodo beviltiški naivuoliai. Arba piktintis Dievu, kuris leidžia, kad vyktų tokios baisybės, kad žmonės kentėtų…

Galbūt yra žmonių, kuriems taip geriau. Galbūt kam nors tai ir išeitis. Tačiau tam yra alternatyva. Ją randu aukščiau esančioje Evangelijos pagal Morkų ištraukoje, Jėzaus žodžiuose moteriai: ,,…tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Tikėjimas gelbsti ne tik tada, kai Dievas į jį atsiliepia stebuklu. Tikėjimas gelbsti ir tada, kai stebuklas neįvyksta, kai šaukiesi pagalbos, bet jos nėra. Manau, kad tai ir yra tas tikrasis, grynas, nesavanaudiškas, besąlyginis tikėjimas. Tikėjimas ne stebuklais, o Dievu.

A.M.

liepos 5, 2015 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , | Parašykite komentarą

Palaiminimai ir vargai. Lk 6, 17-26

“Nusileidęs su jais žemyn, [Jėzus] apsistojo lygumoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio. Jie susirinko jo pasiklausyti ir pagyti iš savo ligų. Buvo pagydomi netyrųjų dvasių varginamieji. Visa minia stengėsi jį paliesti, nes iš jo ėjo galia ir visus gydė. Tuomet, pakėlęs akis į savo mokinius, Jėzus prabilo: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė. Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės. Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus. Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise jų protėviai darė pranašams. Bet vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą. Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani. Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite. Vargas jums, kai visi žmonės jus giria, nes ir jų protėviai lygiai taip gyrė netikrus pranašus.“

Pirma. Kartais girdžiu sakant, kad Rašto aiškintojai “varto“ Bibliją kaip jiems patinka, pagal situaciją, o gal pagal nuotaiką. Tačiau kad ir kaip “vartytume“ Jėzaus palaiminimus ir perspėjimus, kai ką apeidami, o kai ką interpretuodami kaip mums “patogiau“, jie buvo pasakyti visiems laikams, ir jų neištrinsim.

Pastebėjau, kad Jėzaus palaiminimų užrašytų Evangelijoje pagal Matą, žmonės klausosi mieliau. Matosi gi iš veidų. Nieko nuostabaus – mums mieliau, kai Jėzus guodžia, atleidžia, padrąsina, o klausytis kaltinimų, perspėjimų ar draudimų nemalonu ne tik vaikams. Juolab, kad ir turtingesniais – ne milijonieriais, o tik truputį – būti norėtume, ir gardesnės duonos būtų neblogai ne tik per šventes ant stalo turėti, ir juokas mums mielesnis už ašaras…

Tai kaipgi čia? Gal nevalia nei juoktis, nei švęsti, nei vienu kitu litu daugiau uždirbti?

Manau, nėra tie Jėzaus žodžiai tokie jau sudėtingi, kaip kartais atrodo. Tik mes patys dažniausiai viską komplikuojame, lyg tas Jėzus būtų buvęs aukštųjų technologijų ir dar aukštesnių filosofijų mokslų daktaras, teologas par excellence, dėstęs kokio nors Galilėjos ar Jeruzalės valstybinio universiteto studentams. Tas pats ir su palaiminimais/kaltinimais (“Palaiminti jūs…“ ir “Vargas jums…“).

Gyvenime mes nuolat renkamės (kalbant šių dienų kalba, nustatome prioritetus). Vieną ar kitą žaislą, mokyklą, profesiją, darbovietę, net karstą ar urną, šaltą žemę ar pelenus. Renkamės ir vertybes, ir gyvenimo tikslą, ir priemones tikslui pasiekti. O paskutinę akimirką, kai viskas jau praeityje, kai savo pasirinkimų atšaukti nebegalim, liekam su tuo, ką pasirinkom.

Manau, prie palaiminimų/kaltinimų (Lk 6, 20-26) ne pro šalį būtų prisiminti pasaką apie auksinę žuvelę.  Ypač vieną įsimintiną jos personažą. Tą kuri geidė vis daugiau ir daugiau, kol liko su sukiužusia gelda.

Antra. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad Jėzaus mokymas nebuvo vien tik žodžiai – vienus guodžiantys, kitus teisiantys. Jėzus ne tik kalbėjo, bet ir gydė ligonius ir netyrųjų dvasių varginamus, esančius gyvenimo paribyje ir užribyje. Trumpai tariant, darė gera. Mokė ne tik žodžiais, bet ir darbais. Paskutine Jėzaus pamoka tapo kryžius.

Gyvenam jau trečiajame tūkstantmetyje “po Kristaus“, atrodo, pasaulis turėtų būti tikrai ne toks, koks jis yra šiandien. Juk tiek daug krikščionių! Juk Evangelija skelbiama jau visame pasaulyje! Matyt, ne kaip išmokom Jėzaus pamokas. Arba pernelyg greit pamiršom, ko mus mokė…

vasario 14, 2010 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Kai vanduo tampa vynu

Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai. Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno“. Jėzus atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“. Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos. Jėzus jiems liepė: „Pripilkite indus vandens“. Jie pripylė sklidinus. Tuomet jis pasakė: „Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui“. Tie nunešė. Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo) , prievaizdas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei“. Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį. (Jn 2, 1-11)

Pagaliau Evangelija numalšina stebuklų ar bent jau kalbų apie stebuklus išsiilgusio žmogaus troškulį. Jėzus minėtame skaitinyje, kurį bažnyčiose girdime šį sekmadienį, jau nebe mažas vaikas, o solidus vyras, galingas stebukladaris. Toks, kokio daugeliui reikia. Dauginantis duoną ir žuvis, gydantis neišgydomus ligonius, nuraminantis šėlstančias audras, net prikeliantis mirusius, o vienu rankos mostu prėską vandenį paverčiantis svaiginančiu vynu. Čia tai bent. Ne blogiau už Deividą Koperfildą. Mostas kairėn, mostas dešinėn, ir pasaulis virsta rojum, o žmogaus gyvenimas – nesibaigiančia puota, kur nestinga nei gardžių valgių, nei gėrimų, nei kitų linksmybėms būdingų atributų…

Deja, taip nėra. Stebuklai, tiesa, vyksta ir toliau, ir visiškai čia pat, tarp mūsų, ne tik per šventes, bet ir kasdienybėje. Dažniausiai kasdienybėje. Todėl ne visuomet juos pastebim. Juolab, kad nutinka jie dažniausiai netikėtai, ne pagal mūsų užsakymus, pageidavimus ir užgaidas. Ir ne mums palinksminti ar išgąsdinti, ne kasdienybei paįvairinti, o tam, kad juos skaitytume. Juk Evangelijoje pagal Joną stebuklai, kuriuos darė Jėzus, turbūt ne šiaip sau vadinami ženklais. Taip pat ir šis, įvykęs Galilėjos Kanoje, vestuvėse.

Vanduo virsta vynu… Nebūtina tapti Rašto aiškintoju, kad suprastum, jog Evangelija pagal Joną ne tokia kaip kitos trys. Vienas iš skirtumų yra tai, kad joje nemažai simbolių. Pavyzdžiui, tokie įprasti žodžiai kaip “šviesa“, “tamsa“, “vanduo“, “duona“ čia reiškia daugiau negu kasdieninėje kalboje. Ir vestuvės Kanoje – ne šiaip sau puota. Kaip ir vandens tapimas vynu.

Beje, ar kada nors atkreipėte dėmesį į tai, kas per vanduo Jėzaus galia tapo vynu? Ne gėrimui vestuvių svečiams pastatytas, o ritualiniam apsiplovimui. Tam, kad vestuvių dalyviai sėstų prie stalo švarūs ritualine prasme, kas jiems, be abejo, buvo labai svarbu. (Užtenka prisiminti epizodą iš Evangelijos pagal Matą arba Markų, kuriame Rašto aiškintojai ir fariziejai bara Jėzų už tai, kad jo mokiniai “laužo prosenių paprotį“, t.y., “prieš valgį nesimazgoja rankų“.)

Evangelija pagal Joną byloja, kad Jėzus ne šiaip sau vandenį pavertė vynu, o simbolinius ritualus, kurie, anot jų autorių, pradžiugina Dievą, pakeičia į tai, kas teikia džiaugsmą žmogui. Žmogus yra svarbiau ne tik už visus ritualus ir tradicijas, bet ir už šabą, laikomą tabu. (Apie tai galime skaityti kituose Evangelijos epizoduose.)

Ir dar. Jėzaus galia ne tik vanduo Galilėjos Kanoje virto vynu, bet ir mūsų “pilka“ kasdienybė virsta Jėzaus prisikėlimo švente, gėrio pergale prieš blogį, šviesos – prieš tamsą, gyvybės – prieš mirtį. Tikriausiai šis Jėzaus ženklas Evangelijoje pagal Joną neatsitiktinai paminėtas pirma visų kitų. Jėzus yra Mesijas. Tas, kuris atnešė gerąją naujieną, džiaugsmingą žinią, dangų į žemę.

sausio 16, 2010 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Kai išminčiai suklumpa prieš vaiką

Šiemet eilinį kartą įsitikinau: kartok nekartojęs žmonėms, kad gimusio Mesijo pagarbinti į Betliejų iš “Rytų šalies“ atvyko ne trys karaliai, o išminčiai (ir dar nežinia, ar trys), daugeliui tai nė motais. Klausk neklausęs, kiek karalių šioje istorijoje mini Matas (Mt 2, 1-12; žr. http://www.biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Mt_2 ), kasmet išgirsi tą patį: tris. O prieš keletą metų išgirdau: penkis. Iš kur tie penki? Nagi tie trys iš rytų, karalius Erodas ir žydų karalius, Jėzus…

Reikia mums tų karalių nors tu ką. Kaip ir “žvaigždžių“ ar “dievų“, kuriuos galėtume nešioti ant rankų. Ir Dievo-vaiko įvaizdis mums mielas nebent tik per Kalėdas – toks ramus, nė iš tolo nepanašus į rūstų pasaulio teisėją. Bet Kalėdos lieka praeity, ir mes vėl sugrįžtam prie mums “suprantamesnio“ Dievo-karaliaus įvaizdžio, žinoma, su visais “standartiniais“ valdovo atributais. Karaliams tarnaujama, keliaklupsčiaujama, pataikaujama, jų bijoma, jiems stengiamasi įsiteikti, pelnyti jų palankumą etc. Vadinasi, toks ir Dievas…

Laimė, kad Evangelija net ir tada, kai bažnyčiose nelieka nei vadinamųjų “tvartelių“ ar prakartėlių, nei eglučių ir kitų kalėdinių dekoracijų, kai Dievui grąžiname visą laikinai išsižadėtą amuniciją, primena, kad Dievas tapo žmogumi ne tik Kalėdoms, kad Dievu-vaiku taip greit kaip Kalėdų eglutė neatsikratysim.

Aukščiau nurodytame Evangelijos pagal Matą epizode pasakojama apie tai, kaip nežinomi išminčiai iš nežinomos rytų šalies sukorė netrumpą kelio gabalą į Jeruzalę, kad pagarbintų gimusį Mesiją. Galiausiai, sužinoję, kad Mesijas turėjęs gimti Betliejuje, nukeliauja, vedami paslaptingos žvaigždės, į Betliejų, ten randa kūdikį su motina, jį pagarbiona ir įteikia savo simbolines dovanas.

Ne toks jau ilgas pasakojimas sukelia tiek minčių, kad jų pakaktų išsamiam traktatui.  Kad ir apie astrologijos vietą gyvenime. Arba apie tai, kodėl išminčiai pirmiausia keliavo būtent į Jeruzalę. Arba apie kelrodes žvaigždes žmogaus gyvenime ir apie tikrąją išmintį. Žinoma, ir apie simbolinę ausko, smilkalų ir miros reikšmę. Be abejo, ir apie pranašystę, skelbusią, kad Mesijas turėsiąs gimti Betliejuje. Tiesa, ir apie pirmąjį pagonių susitikimą su Mesiju, ir apie Gerąją naujieną pagonims. O gal ir apie tai, kiek šis įvykis yra istorinis ir kiek simbolinis…

Apsistokim šįsyk ties vienu sakiniu. “Įžengę į namus, pmatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino“ (Mt 2, 11a). Ne toks jau didelis skirtumas, kas – karaliai ar išminčiai – pagarbino kūdikį. Svarbiausias asmuo šioje istorijoje – ne išminčiai, ne Erodas, o kūdikis. Tas, kuris ano meto visuomenėje buvo beteisis. Mesijas? Betgi jam ant kaktos tai nebuvo nurodyta… Nebuvo tas vaikas dar nei stebuklo jokio padaręs, nei vieno žmogaus nebuvo išgydęs, nei prisikėlęs iš kapo… Garbinti juk reikia tuos, kurie galingi, turtingi, įtakingi, žinomi, o čia tik vaikas, nei galingas, nei turtingas, nei įtakingas. Dar daugiau, kaip Vittorio Messori knygoje “Hipotezės apie Jėzų“ (verta perskaityti) rašo, “iš nusigyvenusios giminės“ (tokia išvada peršasi, pasidomėjus Jėzaus kilmės knygoje (Mt 1, 1-16) išvardytais jo protėviais, ypač moterimis).

Nelogiška, vertinant “sveiku protu“, vadovaujantis mūsų “žaidimo taisyklėmis“, bet toks jau mūsų Dievas. Ne tik tapęs žmoguimi, bet tapęs kūdikiu, vaiku. Atsidavęs, kaip kažkas vaizdžiai yra pasakęs, į mūsų rankas. Tam, kad būtų su mumis. Ne ten, aukštai, ne tada, kai mus išneš kojom į priekį, o jau čia ir dabar. Gimęs tvarte, miręs ant kryžiaus. Tokia dieviška išmintis, nepavaldi žmogaus logikai.

Pirmajame laiške korintiečiams apaštalas Paulius rašo: “Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims mžemakilmis ir paniekintas, net tai, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo…“ (1 Kor 1, 27-28)

Atpažinti tokį Mesiją/Gelbėtoją – Dievą su mumis, beginklį, beteisį, Dievą-vaiką, ant motinos kelių, nukryžiuotą – daug sunkiau negu įžvelgti Dievą dangaus skliaute. Tam reikia ne šiaip sau išminties, neužtenka nei filosofijos ir teologijos. Reikia kažko daugiau…

sausio 6, 2010 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą