Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Dievo karalystės daigai

… Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega, ar keliasi, ar naktį, ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo. Mk 4, 26-29
Biblijos ekspertai teigia, kad palyginimai – jie dar vadinami parabolėmis, alegorijomis – sudaro daugiau kaip trečdalį mums išlikusio Jėzaus mokymo. Tiesa, nereikėtų manyti, kad Jėzus buvo vienintelis toks išmintingas ano meto pedagogas ar psichologas, mokėjęs teologines, moralines ir egzistencines tiesas perteikti savo meto žmonėms, kurie ne tik nebuvo įgiję jokių mokslinių laipsnių, bet ir galbūt nemokėjo skaityti. Šį mokymą metodą taikė bene visi to meto rabinai, be to, palyginimai yra neatsiejama judėjų folkloro dalis. Palyginimais buvo galima pasiekti kiekvieno žmogaus protą ir širdį. Tačiau tai dar ne viskas. Palyginimams buvo būdinga ne tik tai, kad juos galėjo suprasti ir Rašto aiškintojai, ir kariai, ir piemenys, bet ir tai, kad žinia, kurią jie perteikdavo, dažniausiai nustebindavo, netgi priblokšdavo klausytojus. Iš graikų kalbos mus pasiekė žodis “paradoksas“, kuris pirmiausia buvo vartojamas pažymėti neįprastam reiškiniui ar įvykiui, neatitinkančiam lūkesčių, įsitikinimų, prieštaraujančiam įprastoms taisyklėms. Turbūt kaip tik dėl šio elemento, t. y. paradokso, palyginimai buvo labiausiai veiksminga mokymo priemonė, nes turėdavo ilgam išlikti juos girdėjusių atmintyje. Trumpai tariant, jie buvo nenuobodūs.
Iš šio ir kitų panašių palyginimų matome, kad Jėzus palyginimais kalbėjo ir apie tai, kas, regis, viršija mūsų žmogišką supratimą, ko neįmanoma sutalpinti ir į storiausius teologijos žinynus. Dievo karalystė. Kokia ji? Kada ji ateis? Pastarasis klausimas nedavė ramybės Jėzaus amžininkams. Neduoda jis ramybės ir šių dienų žmonėms, bent jau tiems, kurie žemiškose karalystėse neišsitenka ir kurių tos žemiškosios karalystės su savo santvarkomis ir teikiamomis gėrybėmis, netgi privilegijomis, netenkina.

Jėzaus palyginimas apie sėklą, kuri auga be žmogaus intervencijos, be jo pastangų, neskaitant sėjos veiksmo, kuriuo ši pamoka prasideda, byloja, jog Dievo karalystė ,,ateina nepastebimai“ (šie paties Jėzaus žodžiai yra Evangelijos pagal Luką fragmente, kuriame Jėzus atsako fariziejams į jų klausimą kada ateis Dievo karalystė). Ji ateina be triukšmo, be fejerverkų, ir nedaugelis ją pastebi, nes Dievas ne įsiveržia it okupantas, bet veikia tyliai. Juk ir mūsų gyvenime yra panašiai: tie, kas griauna ir naikina, daro tai triukšmingai (gal tai viena iš priežasčių, kodėl blogis labiau pastebimas?), o kuriantys, puoselėjantys triūsia tyliai, nelįsdami ,,į akis“.
Šį palyginimą apie taip nepastebimai, net be mūsų žinios, tačiau be paliovos augančią Dievo karalystę verta prisiminti ypač tuomet, kai ima dingotis, kad pasaulis virtęs pragaru, kad jame jau nėra vietos Dievui, taigi Nyčė buvęs tiesus. O juk būna taip, jei tik nesam kurti ir akli tam, kas vyksta pasaulyje, jei širdys dar nevirtusios akmenimis. Verta prisiminti, kad toji Dievo pasėta sėkla dygsta, auga, o atėjus paskirtam metui nudžiugins derliumi. Tik kad mes labai nekantrūs, norime derliaus vaisius raškyti jau dabar. Žinau tai, nes pats toks esu. Mes skubam, norim, kad viskas būtų greit, o jei taip nėra, nusiviliam, nuleidžiam rankas, supykstam. Reikėtų būti ramesniems, kantresniems, o ir akis prasitrinti būtų ne pro šalį, tada pastebėtume ir Dievo karalystės ženklus, ir stebuklus, kurių, sakom, nebūna. Nebūna, nes ne ten žiūrim. Arba dairomės, tikėdamiesi pamatysią aukštus, vešlius javus, nors dar tik daigų metas.

A. M.

(“Lietuvos evangelikų kelias“, Nr 6, 2015)

Reklama

birželio 14, 2015 Posted by | Biblija, mintys | , | Komentarai įrašui Dievo karalystės daigai yra išjungti

“Visame mano šventajame kalne nebus vietos jokiai skriaudai…“ (Iz 11, 9)

http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Iz_11

Daugybę kartų girdėta mesijinė Izaijo pranašystė kalba apie Viešpaties Pažadėtąjį ir apie būsimąjį pasaulį. Atrodo, net sunku patikėti, kad taip kada nors galėtų būti: “Tada vilkas viešės pas avinėlį, leopardas gulės greta ožiuko…“ (Iz 11, 6). Argi tai įmanoma? Ar ne pats Dievas viską taip “surėdė“, kad leopardai ėstų ožiukus, o liūtai nenorėtų nė pažiūrėti į šiaudus? Neabejoju, kad Biblija – Dievo Žodis, bet manau, kad ir ją atsivertus reikia skaityti ne tik tai, kas užrašyta “juodu ant balto“, bet ir tai, kas yra “tarp eilučių“. Šiaip ar taip, bet Biblija – tikrai ne laikraštinis reportažas iš įvykio vietos…

Nesigilindamas į biblinės teologijos ir egzegezės subtilybes, norėčiau tik atkreipti dėmesį į tai, kad Pažadėtojo statusas šioje pranašystėje neįvardytas. Kas jis – karalius ar mesijas – konkrečiai nepasakyta. Žinoma, mes esam linkę suteikti jam kuo aukštesnius titulus, tarytum jie būtų svarbiausia, tarytum Dievo Siųstasis negalėtų būti žemesnio rango už karalių ar bent jau princą. Tarytum Dievo Siųstasis, neužimdamas aukštos padėties visuomenėje ir neturėdamas karališkų regalijų, negalėtų įvykdyti teisingumo, apginti vargdienių, nubausti nedorėlių…

Argi ne keista – monarchai niekada nepersistengė, įgyvendindami teisingumą, gindami vargdienius etc., o mes kažkodėl linkstame juos idealizuoti, nors visose kitose srityse kovojame prieš bet kokius autoritetus?

Taigi Izaijas nemini Ateisiančiojo statuso, tačiau įvardija tai, kad nepalyginamai svarbiau už bet kokius statusus ir rangus: “Ant jo ilsėsis VIEŠPATIES Dvasia, išminties ir įžvalgos dvasia, patarimo ir narsumo dvasia, pažinimo ir VIEŠPATIES baimės dvasia… Teisumas bus jo juosmens diržas, ištikimybė – strėnų juosta“ (Iz 11, 2-5).

Tikime, kad Jėzus yra Dievo Pažadėtasis, Mesijas, kuriame ir išsipildė ne tik ši, bet ir kitos pranašystės. Tačiau ne todėl, kad jis būtų tapęs monarchu. Jėzaus paskelbta Geroji naujiena, o ne mūsų vaizduotės piešiama jo karūna, yra raktas į prarastąjį rojų…

gruodžio 14, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Iš praeities į ateitį

„VIEŠPATIE, Tu – mano Dievas; garbinsiu Tave, šlovinsiu Tavo vardą, nes Tu įvykdei nuostabius užmojus, visokeriopai ir ištikimai įvykdei tai, ką prieš amžius nutarei…“ (Iz 25, 1)

Toliau pranašas išvardija Dievo nuveiktus darbus (plg. http://www.biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Iz_25) ir vėl šlovina.

Gaila žmogaus, kuris meldžiasi tik tada, kai jam ko nors reikia, žmogaus, kurio visos maldos prasideda ir baigiasi: ,,Dieve, duok man…“. Žinoma, mums daug ko reikia, bet žmogus, kuris Dievą tik prašo ir prašo, parodo savo nepasitikėjimą Dievu, kuris žino jo visus poreikius. Ne tik žino, bet ir suteikia viską, ko jam reikia (plg. Jėzaus palyginimą apie lauko gėles ir padangių sparnuočius, Mt 6, 25-34). Jei niekada nesi Dievą garbinęs’šlovinęs, vadinasi, dar nesi tikrai meldęsis.

Pranašas, žvelgdamas į tai, kas vyksta jį supančiame pasaulyje, o galbūt apmąstydamas istoriją, matė ne aklą atsitiktinumą, o kryptingą Dievo veikimą. Gal ir nesunku tikinčiam žmogui atpažinti Dievo ranką, kai gerai sekasi, kai plačiai šypsosi laimė, bet įžvelgti ją tuomet, kai tenka kentėti sukandus dantis, kai iš po kojų slysta žemė, kai atrodo, ,,viskas baigta“, yra sunku. Tam reikia gyvo tikėjimo.

Galiausiai, išvardijęs Dievo darbus, Izaijas staiga prabyla apie ateitį. Lyg ir nieko čia tokio – apie ateitį pakalbam tikriausiai visi. Tačiau pranašas į ateitį žvelgė su viltimi. Kad ir kokia miglota ji būtų, ten, priekyje, yra Dievas. Izaijas žino, kad Dievas yra istorijos – ne tik praeities, bet ir ateities, Viešpats.

gruodžio 7, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Adventas. Antrasis sekmadienis.“… atsitieskite ir pakelkite galvas“ (Lk 21, 28b)

„Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe. Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“. (Lk 21, 25-28)

Visiškai neseniai iš pažįstamo žmogaus, kuriam apokaliptinės nuotaikos visiškai svetimos, išgirdau: “Globalinis atšilimas, chaosas politikoje, moralėje ir visose gyvenimo srityse, pandemijos, epidemijos… Gal tikrai jau netoli pasaulio pabaiga?“ Gal ir taip… O gal ir ne…

Šiaip ar taip šiandien daugelis ko nors bijo. Pradedant mažomis, tik mikroskopu įžiūrimomis bakterijomis, baigiant “nebiru“ ar kaip ten tas kosminis kūnas vadinasi.

Skaitant šį Evangelijos pagal Luką fragmentą galime susidaryti nuomonę, esą ir tas prieš porą tūkstančių metų gyvenęs Jėzus iš Nazareto jau buvo užsikrėtęs panašiomis apokaliptinėmis nuotaikomis. Ką ten Jėzus – keletą amžių iki jo gyvenę pranašai jau baugino: “Taip kalba Galybių VIEŠPATS: Dar valandėlė laiko, ir aš sudrebinsiu dangus ir žemę, jūrą ir sausumą…“ (Ag 2, 6).

O vis dėlto Jėzaus ir netgi iki jo gyvenusių pranašų skelbimą apie pasaulio teismą, jei norite – pasaulio pabaigą, prilyginti tuštiems, tegul ir baisiai siaubingiems, plepalams apie tai, kas mus visus greit, 2012-aisiais, 2020-aisiais, o paskui 2121-aisiais ir t.t., ištiks, reikštų nesuprasti esminio skirtumo. Ir Jėzus, ir pranašai apie “tą dieną“ nekalbėjo kaip apie pabaigą, kuri viską užbaigs (žinoma, tragiškai) ir po kurios nebeliks nieko. Jie kalbėjo apie “Viešpaties dieną“, kuri vieniems reikš pralaimėjimą, kitiems, esantiems Dievo pusėje, – pergalę. Taip, tai bus Pasaulio, o kartu ir kiekvieno žmogaus, teismas, po kurio galutinai paaiškės, kas yra kas. Ir tai dar ne viskas. Toji diena reikš Dievo karalystės atėjimą (plg. Lk 21,31) ir išvadavimą jos laukiantiems.

Todėl Jėzus, skirtingai nuo apsišaukėlių “apokaliptikų“ ir tariamų “pranašų“, drąsina: ,,Atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“ (Lk21, 28). Be abejo, jeigu tu išvadavimo ir Dievo karalystės lauki.

“Štai ateina Viešpats jau, / Kas tą linksmą žinią girdi, / Taria: “Jėzau, eikš greičiau, / Štai aš atveriu Tau širdį. / Eikš su savo dosnumu, / Savo meile, gerumu!“ (“Štai ateina Viešpats jau“. Krikščioniškos giesmės)

(Suprantantiems angliškai norėčiau rekomenduoti vieną Advento pamokslą apie baimę: http://faith-theology.blogspot.com/2009/11/be-very-afraid-advent-sermon_29.html)

gruodžio 5, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“. Mt 25, 13

Iki Advento pradžios dar visa savaitė, o jau girdim: “Budėkite!“

Amžinybės sekmadienį vėl prisimenam Jėzaus palyginimą apie jaunikį ir dešimt mergaičių. Mt 25, 1-13.

Pernelyg nesileisdami į biblinės egzegezės gelmes, pabandykim šioje istorijoje atpažinti patys save ir išgirsti, ką asmeniškai kiekvienam iš mūsų nori pasakyti Jėzus.

Dešimt mergaičių laukia atvykstant jaunikio. Kur jaunikis, ten vestuvės. O vestuvės – linksma šventė. Joje nelieka vietos liūdesiui, rūpesčiams, sielvartams. Neatsitiktinai vestuvių įvaizdis Biblijoje išreiškia Dievo triumfą, kuriame dalyvauti kviečiamas ir žmogus.

Taigi buvo dešimt mergaičių. Visos jos apsirūpino žibintais – o ką gali žinoti, kada tas jaunikis atvyks, ar nereiks luktelėti. Keista, bet tik penkios prisiminė, kad žibintams reikia alyvos. Gal buvo tiesiog išsiblaškiusios. Gal kaip dauguma jaunų merginų ir vaikinų – nerūpestingos…

Pasirodo, kiaulystės dėsnis veikė jau ir anais laikais. Ir atsitik tu man taip, kad jaunikis lyg tyčia vėlavo. Ir ne valandą, netgi ne dvi. Belaukdamos mergužėlės užsnūdo…  Skaitydamas šį epizodą, prisiminiau vestuves, kuriose pačiam teko prieš mėnesį dalyvauti.  Jaunikis jose taip pat vėlavo, tik ne vienas, o kartu su nuotaka ir visa palyda.  Lyg tyčia buvom sumanę “užtverti kelią“. Pabodo laukti, temo, o ir vėsu buvo, ir lynoti ėmė.  Įlindom į automobilį ir lūkuriuojam. Užsnūst niekas neužsnūdo, tačiau iš automobilio nesimatė kelio, kuriuo turėjo atvykti jaunieji.   Staiga kažkas ėmė šaukti: “Važiuoja!“   Vos ne vos suspėjom.  Jei tik pusę minutės būtume pavėlavę, būtume nesuspėję…

Taip ir Jėzaus palyginime – gerai, kad kažkas ėmė šūkauti: “Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“  Merginos atsikėlė, čiupo žibintus, puolė degti. Žinoma, tos penkios, kurios palyginime vaidnamos paikomis, liko “nieko nepešusios“.  Žibintai be alyvos gęso, o kol sulakstė jos nusipirkti ir atgal, jaunikis su palyda įėjo į vidų, durys buvo uždarytos.  Tai kas kad sugrįžusios puolė belstis ir prašytis įleidžiamos. Iš vidaus pasigirdo: “Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!“

Tik nenarstykim šio, kaip ir daugelio kitų, palyginimo moraliniu požiūriu: kodėl tos protingos merginos buvo tokios nedraugiškos ir nepasidalino savo alyva su anomis vargšelėmis, kodėl jaunikis toks negailestingas etc.  Nepameskim iš akių palyginimo esmės: Jėzus šįkart moko apie dangaus karalystę, o ne apie draugiškumą, svetingumą, gailestingumą ir kitas dorovines savybes.   Užuot smerkę nedraugiškas protinguoles arba piktinęsi beširdžiu jaunikiu, verčiau atkreipkim dėmesį į paikųjų merginų elgesį.

Be abejo, mums daug mieliau būtų tapatintis su protingomis merginomis (savaime suprantama, jaunikio vaidmuo ne mūsų nosiai), kurios, nors ir užmiega belaukdamos jaunikio, galiausiai pasielgia ‘kaip reikia“ ir dalyvauja vestuvių pokylyje. Tačiau kažkas iš šiuolaikinių Rašto aiškintojų yra taikliai pastebėjęs: jei skaitydami Bibliją tapatinamės su teigiamais personažais, skaitome neteisingai. Žinoma, mes norime ne tik kitiems, bet ir patys sau pasirodyti esą teisūs. Deja…

Taigi atpažinkim save paikųjų mergaičių “kailyje“. Kas mane su jomis sieja? Žinoma, kad ne lytis. Nerūpestingumas.  Net jeigu jis ir nesąmoningas, toks, kuriam labiau tiktų kitas pavadinimas – išsiblaškymas. Ar toks jau didelis skirtumas – nesuspėti per nerūpestingumą ar per išsiblaškymą?

Dažnai ką nors pamirštu. Prieš kurį laiką pamiršau netgi liturginius rūbus į pamaldas nusivežti, teko melstis, apsirengus švarku ir džinsais. Per pusvalandį “sulakstyti“ 130 km niekaip nebūčiau suspėjęs. Pamaldos, savaime suprantama, įvyko. Tačiau ateityje laukia svarbesnis už pamaldas įvykis. Kada? Nežinau nei dienos, nei valandos (plg. Mt 25, 13). O kaip tada, jei būsiu nepasiruošęs? “Sulakstyti“ taip pat nebus šansų.  Todėl Jėzus ir primena: “Budėkite!“ Budėjimas – priešingybė nerūpestingumui ir išsiblaškymui.

Ir dar viena mintis. Penkios mergaitės buvo protingos, penkios – paikos, nerūpestingos (vis dėlto tikriausiai “nerūpestingos“, o ne “kvailos“, yra tikslesnis žodžio “paikos“ atitikmuo). Kuo tos pirmosios penkios buvo protingesnės? Laukė ne tik jos, bet ir paikosios. Žibintus turėjo ir tos, ir tos.  Užsnūdo bėlgi ir vienos, ir kitos. Tačiau penkios turėjo pasiėmusios ne tik žibintus, bet ir alyvos žibintams.

Trumpai tariant, penkios buvo protingos todėl, kad jos suprato, kas svarbiausia. Žibintas, tiesa, irgi svarbu. Tačiau kokia nauda iš žibinto, jei jame nėr alyvos? Taip ir su gyvenimu. Gyvenime daug kas svarbu, daug ko reikia. Tačiau ateis metas, ir liks tik tai, kas svarbiausia. Tai, kas lieka per amžius. Su sąlyga, jei tą “svarbiausia“ turėsim.

lapkričio 21, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“Čia neliks akmens ant akmens…“ (Mk 13, 1-2)

“Jėzui išeinant iš šventyklos, vienas mokinys kreipiasi: “Mokytojau, tik pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai!“ Jėzus jam atsakė: “Matai šituos didžiulius pastatus? Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“.

eihgcdeeec

Sako, visas Jeruzalės šventyklos kompleksas savo ilgiu prilygo penkioms, o pločiu trims futbolo aikštėms. Nežinau, ką, išgirdęs tokį Jėzaus atsakymą, pajuto šventyklos didybe besidžiaugiantis mokinys, bet manau, kad tokie žodžiai ne jam vienam galėjo reikšti antausį. Šventykla visos tautos religinio ir politinio gyvenimo, o ateityje pasaulio, centras? Dar daugiau Dievo buveinė? O vis dėlto ji laikina. Kaip ir mūsų bažnyčios. Žinoma, jos mums brangios. Ypač tos, kuriose kadaise buvome krikštyti, konfirmuoti, ėjome Pirmosios komunijos, o gal ir Dievo Žodį skelbiame…

“Matai šituos didžiulius pastatus?“ klausia Jėzus. O, taip. Gražūs jie. Didingi bokštai, saulėj auksu spindintys kupolai, dangų kone siekiantys kryžiai, meniški vitražai, kultūros ir istorinės vertybės… Ir viskas? Daugiau nieko? Tai žinok, kad ateis metas, ir iš jų nieko neliks. Jeruzalės šventykla iš tiesų ne už ilgo buvo sunaikinta ir dar po šiai dienai neatstatyta. Juk tas pats laukia ir mūsų bažnyčių. Nėra čia, žemėj, nieko amžina. Ir kas tuomet? Krachas? Visiškas vilčių žlugimas? Kelio galas, už kurio tik nebūtis? Taip, jeigu tavo tikėjimas pagrįstas bažnyčių ir to, kas jose, grožiu ir didingumu. Tuomet kartu griūvančiais bažnyčių mūrais griūva tavasis tikėjimas ir žlunga viltys.

Jei matai tik “šituos didžiulius pastatus“, tegul jie ir iš gryno marmuro ar net aukso, tegul jie tau reiškia ir pasaulio centrą, bet už jų nieko daugiau vargas tau. Šventyklos/bažnyčios didingumas toli gražu ne Dievo didybė. Karaliui Dovydui, sumaniusiam pastatyti Dievui namus, Dievas per pranašą tarė: “Argi tu man pastatysi namus gyventi? Juk nuo tos dienos, kai išvedžiau Izraelio tautą iš Egipto, iki šiandien aš negyvenau namuose, bet keliavau palapinėje ir padangtėje. Kilnodamasis, kur tik ėjo izraelitai, argi aš kada priekaištavau kokiam Izraelio giminių vadui, kuriam buvau paskyręs rūpintis mano Izraelio tauta, tardamas: “Kodėl man nepastatėte kedro namų?“ (1 Kar 7, 6-7). O galiausiai, Dievas pats pažadėjo pastatyti Dovydui namus (plg. 1 Kar 7, 11b-16).

“Vis dėlto Aukščiausiasis negyvena rankų darbo būstuose“, kadaise skelbė Steponas (Apd 7, 48), net jeigu mes ir su geriausiais ketinimais norėtume ten įkurdinti. Net jeigu šiuos savo “rankų darbo būstus“ ir vadintume Dievo namais. Todėl, kad Dievas yra Daugiau. Kažkas taikliai pastebėjo: „Dievas yra neaprėpiamas paties didžiausio ir išsitenka pačiame mažiausiame“.

Dievas Mozės laikais gyveno palapinėje, dykumoje, tai yra, kartu su savo žmonėmis. Padėjo pasiekti pažadėtąją žemę. Vėliau kartu su savo žmonėmis gyveno tremtyje. Padėjo ištverti ir sugrįžti atgal. Trumpai tariant, Dievas gyvena kartu su žmonėmis visur, kur tik jie bebūtų. Netgi bažnyčioje, jeigu ji ne šalti akmenys, o žmonės. Jei ne jie bažnyčia niekada netaps Dievo namais.

“Čia neliks akmens ant akmens…“. O kas liks?

 

 

lapkričio 14, 2009 Posted by | Uncategorized | , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Apie visus šventuosius

“Liuteronai Marijos nemini“. Tokią pastabą išgirdau iš vieno žmogaus prieš eilę metų, po to, kai pamaldų metų meldžiau Dievą, prašydamas padėti mums priimti Dievo Žodį taip, kaip jį kadaise tikėjimu priėmė mergelė Marija… Hmm. Tai gal vertėtų ir Bibliją redaguoti, juk joje Marija minima, ir ne vienoje vietoje.

O vis dėlto ir evangelikai liuteronai Mariją mini. Ne tik mini, bet ir gerbia. Tiesa, negarbina. O tai jau didelis skirtumas. Garbinamas tik vienas Dievas. Beje, minime ir kitus šventuosius. Minime ir gerbiame. Augsburgo tikėjimo išpažinimo apologijoje, knygoje, kurioje dar 1530 metais juodu ant balto išdėstyti evangelikų liuteronų tikėjimo pagrindai, teigiama: “… šventųjų gerbimui pritariame. Mat pritartina trejopam gerbimui. Pirmasis yra dėkojimas… Antrasis kultas yra mūsų tikėjimo stiprinimas… Trečiasis gerbimas yra jų sekimas, pirmiausia tikėjimu, po to kitomis dorybėmis…“. Jei jau Marijos ir šventųjų būtų negalima minėti, tai gerbti juo labiau.

Tačiau tai dar ne viskas. Įdomu, kad apaštalas Paulius savo laiškuose, kreipdamasis į savo meto krikščionis vadina juos šventaisiais. Pavyzdžiui, laišką Efezo bendruomenei jis pradeda kreipiniu: “Paulius, Dievo valia Kristaus Jėzaus apaštalas, šventiesiems, gyvenantiems Efeze, ir ištikimiesiems Kristuje Jėzuje. …“ Arba į Filipų krikščionis kreipiasi: “Paulius ir Timotiejus, Kristaus Jėzaus tarnai, visiems šventiesiems Kristuje, gyvenantiems Filipuose…“Arba: “Jus sveikina visi šventieji, ypač iš ciesoriaus šeimynos“.

Žodis “šventasis“ daugeliui pirmiausia asociojuojasi su žmonėmis, kurie gyveno kaip dera tikriems Kristaus mokiniams, jų gyvenimas moraliniu atžvilgiu buvo nepriekaištingas. Taigi “gyveno“, “buvo“, dabar jie jau ten, anapus, pas Dievą. Tačiau iš apaštalo Pauliaus laiškų akivaizdu, kad jis kreipiasi į tuos, kurie dar yra čia, gyvena Efeze, Filipuose ir kitose vietose. Argi “galima“ taip?

Kartą bažnyčioje susirinkusių žmonių pamokslo metu pasiteiravau: “Ar jūs šventi?“ Ne viename veide išvydau ironišką šypseną. Kaip gi mes galime būti šventi, juk mes nusidėjėliai! Lyg ir būtų galima pasidžiaugti – vadinasi, Dievo Įstatymą žmonės žino, vadinasi ne veltui aušinau burną, primindamas Biblijos žodžius: “Nėra teisaus, nėra nei vieno…“ O Evangelija? Ką skelbia Geroji naujiena? Dievo malonę. Nuodėmių atleidimą. Išteisinimą. Išganymą. Atpirkimą. Amžinąjį gyvenimą. Tačiau visa tai ne atlyginimas ar premija už tai, ką mes padarėme, o dovana. Dovana, kurią Dievas suteikia per Kristų Jėzų .

Patys iš savęs mes nusidėjėliai. Ir nesuverskime visos kaltės Adomui su Ieva. Mes patys esame ir tie adomai, ir ievos. Rojaus tragedija yra ir mūsų gyvenimo tragedija. Tačiau per Jėzų mes esame šventi. Šventi Jėzaus šventumu, o ne tariamais savo nuopelnais, atgailomis, aukomis etc. Suprasti, ką iš tiesų reiškia būti šventuoju, vėlgi padeda apaštalas Paulius. Laišką filipiečiams jis užbaigia: “Sveikinkite kiekvieną šventąjį Kristuje Jėzuje“ (Fil 4, 21). Būtent, “Kristuje Jėzuje“. Tik jame esame šventi.

spalio 31, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą