Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Tikras vaikas

Apie Jėzaus kūdikystę ir vaikystę žinome tik iš Evangelijos pagal Luką. Tiesa, Evangelijoje pagal Matą yra trumpas pasakojimas apie tai, kaip Juozapas ir Marija su ką tik gimusiu Jėzumi, baimindamiesi karaliaus Erodo, buvo pabėgę į Egiptą. Tik tiek. Kad ir kaip norėtųsi sužinoti apie berniuko Jėzaus elgesį, mus pasiekė tik trumpas epizodas iš Lk 2, 41-52 (http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Lk_2).

Ir ką gi? Iš šio epizodo sužinom, kad Jėzus buvo tikras vaikas. Nerastume nė vieno, kuris vaikystėje nebūtų privertęs savo tėvą ar mamą dėl jo nerimauti. Pasirodo, dėl Jėzaus vaikystėje taip pat reikėjo sunerimti. Bent jau tą kartą, apie kurį pasakoja Lukas.

Gerai, kad jis užrašė šią istoriją. Koks skirtumas, kas jam ją papasakojo. Svarbiausia, kad nepamirštume, jog Jėzus, gimęs iš moters, žmogumi buvo ne tik tą trumpą akimirką, kol gulėjo ėdžiose, bet ir vėliau. Gal ir norėtus išgirsti, kad berniukas Jėzus buvo stebuklingas ir elgėsi bent jau kaip koks Haris Poteris, tačiau evangelijų autoriai apie Jėzaus vaiksytės stebuklus kažkodėl tyli…

Užtai yra pasakojimas apie tai, kaip dvylikametis Jėzus su Juozapu ir Marija iš Nazareto pirmąkart nuvyko į Jeruzalės šventyklą ir kažkodėl pasiliko joje, užuot kartu su jais, kaip ir pridera, grįžęs namo. Be abejo, ne visam laikui – vėliau, kai jiedu savo sūnų rado, jis sugrįžo su jais atgal į Nazaretą.

Trumpas, šykštus pasakojimas. Tačiau svarbus. Ne tik tuo, kad primena, jog Jėzus buvo ne tik tikras kūdikis, bet ir vaikas (“Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“, Lk 2, 52; plg. Lk 2, 40: “Vaikelis augo ir stiprėjo, jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo“.) Taip pat ir tuo, kad būtent šiame pasakojime girdime pirmuosius Jėzaus žodžius: “Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 49) Svarbūs, bet ir paslaptingi žodžiai. Paslaptingi jie ne tik mums – tokie pat jie buvo ir Marijai su Juozapu: “Bet jie nesuprato jo žodžių“ (Lk 2, 50). O toliau seka du mums ne mažiau svarbūs evangelisto Luko pastebėjimai. Pirmas: “Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus“ (Lk 2, 51). Visiškai paprastai, kaip pats paprasčiausias vaikas. Gal ir visai smagu būtų skaityti: “Jėzus liko šventykloje, nes šventykla jam nuo pat jaunų dienų buvo svarbesnė už viską, netgi už namus…“. Štai, sakytume, Jėzus paliko pavyzdį. Tačiau Jėzus grįžo namo, nes buvo tikras vaikas. Ir antrasis Luko pastebėjimas: “Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje“ (ten pat). Nesupratusi, ką reiškė toks jos sūnaus elgesys ir tokie keisti žodžiai, Marija toliau liko ištkima Viešpaties tarnaite. Beje, panašų Luko pastebėjimą randame ir pasakojime apie Jėzaus gimimą. Piemenims atskubėjus į Betliejų pažiūrėti gimusio Mesijo ir papasakojus, ką jiems apie kūdikį paskelbė angelas, “Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19). Tikriausiai ji ne viską suprato. Galbūt tai, kas vyko, Marijai buvo ne mažesnė paslaptis negu mums, bet ji visa tai “svarstė savo širdyje“ ir ramiai atliko misiją, kuriai buvo išrinkta.

Be abejo, Lukas pastebi dar vieną dalyką. Marija su Juozapu radu savo sūnų šventyklonje, “sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juo beklausinėjantį. Visi, kurie jį girdėj, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais“ (Lk 2, 46-47). Atrodo, šios eilutės viską “sustato į vietas“, ir Jėzus pasirodo ne kaip eilinis, paprastas vaikas… Betgi kodėl reikėtų baimintis Jėzaus kaip tikro žmonių vaiko paveikslo? Argi kas nors dėl to nukentėtų, būtų pažemintas? Jei Dievas pasirinko tokį kelią – per motinos įsčias, per ėdžias, vaikystę, tai netrukdykim, siūlydami Dievui “labiau tinkamus“ kelius…

26 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Kalėdoms. Apie Dievo kelionę pas žmogų

“Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė Jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14) Ir vėl Kalėdos… Atrodo, tik vakar šventėm Velykas, o jau Kūčių vakaras, Kalėdų eglutė su seneliu ir dovanėlėm, ir, žinoma, kūdikėlis Jėzus tvartelyje… Viskas taip įprasta, scenarijus žinomas nuo “a“ iki “z“, lyg pats būtum jo autorius arba režisierius…

Vakar dieną tikėjausi praleisti kiek kitaip negu visas kitas eilines dienas – be skubos ir nesibaigiančio bėgimo, be kasdieninių rūpesčių. Trumpai tariant, norėjau “nusiteikti“ Kūčių vakaro pamaldoms. Tik, lyg tyčia, – pastebėjau, kad man visada tokiais atvejais taip būna, – teko skubėti ir “blaškytis“ nei kiek ne mažiau. Dėl šio bei to pats buvau kaltas, o dėl šio bei to – ne. Taip norėjau “atitrūkti“ nuo kasdienybės ir “kilstelėti“ dvasią aukštyn, bet še tau, kad nori…

Tačiau būtent tai padėjo kaip niekada anksčiau aiškiai suvokti Kalėdų, o ir mūsų tikėjimo, esmę. Visais laikais, visose religijose žmonės bandė kaip nors pasiekti kažkur toli, nepasiekiamoje erdvėje esantį Dievą. Vienaip ar kitaip – gerais darbais, dvasingumu, religinėmis tradicijomis etc. “Atitinkamai nusiteikdami“ arba “pakylėdami savo dvasią“. O Kalėdos primena: Dievas pats tapo žmogumi. Kad, užuot be paliovos kontempliavę ten, beribėse kosmoso erdvėse esantį “Absoliutą“ ar “Būties Pilnatvę“, nukreiptume savo žvilgsnius į žemę, į čia pat esantį žmogų, kad, užuot bandę “įsiteikti“ Dievui, pamiltume žmogų, tarnautume artimui, neskirstydami į “savus“ ir “svetimus“, “vertus“ ir “nevertus“. Kad žmoguje įžvelgtume “Dievo paveikslą“, net ir tame, kuris atrodo į jį nei kiek nepanašus ar paslėpęs po daugybe kaukių. Ir, žinoma, ne tam, kad žmogumi, vienu iš mūsų, tapusį Dievą išvarytume į tremtį kur nors “devintame danguje“. Nerastume Dievo ten, kaip nerado ir kosmonautas…

Tą naktį Betliejaus laukuose savo kaimenę ganę piemenys (ne aukštieji kunigai, Rašto aiškintojai, fariziejai!) išgirdo: “Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose.“ (Lk 2, 10-12)

Turbūt ne aš vienas kada nors esu geidęs, kad Dievas duotų kokį ženklą, įrodymą. Žinoma, tas ženklas turėtų būti toks, kad ooohooo… Visiems laikams būtų aišku. O čia – kūdikis? Bejėgis žmogelis, visiškai priklausomas nuo kito žmogaus? Toks Dievo kelias pas žmogų. Per paprastą Nazareto mergaitę, per ramų, tylų, Šventąja Dvasia ir savo sužadėtine pasitikintį tokį pat paprastą žmogų vardu Juozapas. Ir per tvartą. Toks Dievo kelias pas žmogų. Veltui ieškotume kitokio. Ir Dievui, ir sau.

25 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“O dabar klausyk…“ (Iz 44, 1-2)

“O dabar klausyk, Jokūbai, mano tarne, Izraeli, kurį išsirinkau!“ Taip kalba VIEŠPATS, tavo Kūrėjas, kuris auklėjo tave nuo pat gimimo ir tau padėjo: “Nebijok, Jokūbai mano tarne, brangusis, kurį išsirinkau!“ (Iz 44,1-2).

Nors Kalėdų dar tik laukiam, bet Kristus jau gimęs. Ne tik gimęs, bet ir sutaikęs mus su Dievu, atpirkęs o tai, anot apaštalo Pauliaus prilygsta naujam sukūrimui: “Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja. O visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi…“ (2Kor 5, 17-18). Kadaise Dievo per pranašą paskelbtą viltingą žinią (“O dabar klausyk, Jokūbai…“) Kristaus dėka galime skaityti kaip žinią ne tik Izaijo tautai (Abraomo, Jokūbo ir Izraelio palikuonims), bet ir mums, nes, kaip teigia tas pats Paulius, dabar “visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters; visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje. O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą“ (Gal 3, 26-29).

Dabar tuo Jokūbu arba Izraeliu, į kurį Dievas kreipėsi per pranašą, yra kiekvienas tikintis Kristų, todėl drauge su Pauliumi galime garbinti Dievą ir dėkoti: ‘‘Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“ (Ef 1, 3-4).

Tačiau nepamirškime, kad Dievo malonė ne tik privilegija (nepelnyta, neužsitarnauta, o dovanota), bet ir didžiulė atsakomybė.

Pirma, Dievas primena, kad ne mes Dievą išsirinkome, bet buvome išsirinkti. Iniciatyva visuomet būna Dievo pusėje ar kalbėtume apie išsirinkimą, ar apie pašaukimą, ar apie išteisinimą. Ne mes žengiame pirmą žingsnį, ne mes nulemiame Dievo veiksmus mūsų atžvilgiu. Juolab, kad mes esame sukurti Dievo tuo viskas pasakyta. Antra, esam ne aklo likimo blaškomi, o Dievas nuo pat gimimo saugo ir padeda. Trečia, Dievas drąsina: “Nebijok“. Ketvirta, esam ne beverčiai, niekam nesvarbūs individai, o Dievui brangūs: “Nebijok… brangusis, kurį išsirinkau!“ Penkta, Dievo malonė niekuomet nebūna “šiaip sau“ tiek Abraomui, tiek Jokūbui, tiek ir visai išrinktajai tautai, tiek Kristaus apaštalams, tiek mums, “Abraomo palikuonims pagal pažadą“. Todėl Paulius Laiške efeziečiams, dažnai akcentuodamas Dievo malonę kaip dovaną, o ne atlygį už atliktus darbus, ir primena: “Mes esame Jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti“ (Ef 2, 10)

21 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“Drauge praplyškite džiaugsmo giesme…“ (Iz 52, 9)

http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Iz_52

Pranašas kalba apie Tą, “kuris ateina su linksmąja žinia, skelbdamas ramybę, nešdamas gerąją naujieną, garsindamas išganymą“ (Iz 52, 7) ir kviečia džiaugtis, netgi ne džiaugtis, o “praplyšti džiaugsmo giesme“ (Iz 52, 9). Dar lyg ir ankstoka, lyg ir nederėtų, juk Adventas, laukimo metas… Palaukim Kalėdų, tada pasilinksminsim…

O vis dėlto pranašui ir jo tautai iki Kalėdų buvio dar toliau. Gimtoji šalis nuniokota, tauta blaškosi, širdį drasko sielvartas, kamuoja netikrumas dėl ateities – kam jau kam, bet jiems turbūt ne džiaugsmas labiausiai rūpėjo. Tačiau pranašas, tarytum to nesuvokdamas, lyg nesiorientuodamas situacijoje, ragina: “Drauge praplyškite džiaugsmo giesme, Jeruzalės griuvėsiai…“. Ir kreipiasi jis ne į “Jeruzalės rūmus“, “tvirtoves“, o į “griuvėsius“. Paradoksas. Kas gi bendra tarp griuvėsių ir džiaugsmo? Ar galima džiaugtis, regint griuvėsiais virtusius kadaise didingus savo gimtojo krašto statinius?

Galima, per pranašą byloja Dievas. Jei tavo džiaugsmo šaltinis – ne tavo šalies ar bažnyčios didybė, ne tavo paties pasiekimai, tobulumas, šventumas, o tavo Viešpats. Imperijos žlunga, valtybės, kad ir kokios jos šiandien galingos politiniu ar ekonominiu požiūriu bebūtų, po kurio laiko pasitrauks nuo “scenos“, užleisdamos vietą kitoms. Iš bažnyčios, kad ir kokia ji didinga šiandien atrodytų, ateity gali nelikti “akmens ant akmens“. O ir mes patys… Ne veltui Biblija primena: “Nėra teisaus, nėra nei vieno“ (Rom 3, 10; plg Ps 14, 3).

Iš tiesų, ieškodami džiūgavimui motyvų savyje ir aplink save, jų ne kažin kiek terandame – gal būtent todėl mumyse džiaugsmo tiek nedaug? Žinoma, tikro džiaugsmo, o ne trumpalaikio, kuriam išgaravus belieka tuštuma, o gal kartėlis. Gal todėl taip intensyviai gaudom bet ką, kas galėtų pralinksminti ar bent jau padėtų “užsimiršti“ (girdėta sąvoka, ar ne?)… Nors akimirkai, nors mikrosekundei.

Kažkada skaitydamas A. Maceinos knygą “Saulės giesmė“ (aliuzija į Prancisškų Asyžietį), niekaip nesupratau, kaip atgaila gali teikti džiaugsmą. Juk ji – skausminga, nemaloni procedūra, ypač jei kunigui “į ausį“ ar su juo “akis į akį’. Kaip nuodėmių išpažintis gali pradžiuginti? Argi tai ne priešingi dalykai? Galiausiai supratau. Teisingiau sakant, filosofas (A. Maceina) padėjo suprasti (o jam – Pranciškaus iš Asyžiaus gyvenimo apmąstymas): jei matai tik save ir savo nuodėmes, žinoma, džiaugsmui vietos nebus, tačiau jei savo žvilgsnį nuo savęs keli į Viešpatį, širdy pajusi džiaugsmą. Manau, tai galvoje turėjo ir pranašas, ragindamas pradžiugti “Jeruzalės griuvėsius“.

Nors dar ne Kalėdos, nors dar laukiam, nors gyvenam, kaip kažkas iš garsių teologų yra pasakęs, laike “tarp jau ir dar ne“, linksmoji žinia jau paskelbta, geroji naujiena atnešta, Mesijas jau atėjęs, ir kito laukti mums nebereikia. Kad ir kokius griuvėsius matytum savyje ar aplink save, kad ir kokios nesėkmės persekiotų, “Tavo Dievas viešpatauja!“ (Iz 52, 7). Pranašas dar nebuvo sulaukės Mesijo, bet gyveno viltimi ir tikėjimu, kurie jam leido matyti daugiau negu matė akys – ne tik griuvėsius, bet ir Viešpaties iškeltą šventąją ranką (plg. Iz 52, 10).

Taigi “Drauge praplyškite džiaugsmo giesme“. Ne “pasidžiaukite“, o “praplyškite“.

20 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Adventas. Trečiasis sekmadienis

Jonas, išgirdęs kalėjime apie Jėzaus darbus, nusiuntė savo mokinius paklausti: “Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?““ (Mt 11, 2-3)

Jono Krikštytojo klausimas, o gal abejonė, tikriausiai neatrodo nei keistas, nei stebėtinas – jis tik laukė “To, kuris turi ateiti“, o mes gi esam tie palaimintieji, kurie jau sulaukėm, kurie gyvenam 2009 metais “po Kristaus“. Daugelis nuo pat mažens atsimenam: “Jėzus Kristus yra mūsų Viešpats, Atpirkėjas, Gelbėtojas, Išganytojas…“. Todėl teirautis to paties, ko teiravosi Jonas, lyg ir nederėtų, tikriausiai pasirodytume pernelyg įžūlūs…

Vis dėlto Jono Krikštytojo klausimas aktualus ir labai tvirtai tikintiems, ir tiems, kurių niekuomet neaplanko nė menkiausia abejonė. Jono klausimas kviečia susimąstyti, kas mums iš tiesų yra tas Jėzus – “katekizminis“ arba teologijos vadovėlių personažas, atmintinai išmokta eilutė iš tikėjimo išpažinimo ar “Tas, kuris turi ateiti“, tai yra, gyvas asmuo?

Teko girdėti paaiškinimą, esą Jonas siuntė savo mokinius pas Jėzų tik dėl jų pačių, nes pats tvirtai tikėjęs, kad Jėzus ir yra Dievo nuo amžių pažadėtasis Mesijas, juolab, kad, pamatęs krikštytis ateinantį Jėzų, tarė: “Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas…“ (Mt 3, 14) ir “Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29)…

Žinoma, Jono mokiniams reikėjo išgirsti Jėzaus atsakymą, bet manau, kad ne mažiau jo reikėjo ir pačiam Jonui, juk tikėjimo negalima išmokti. Jis žinojo, kad jo misija – parengti kelią Ateinančiam (“Aš – tyruose šaukiančiojo balsas: taisykite Viešpačiui kelią“, plg. Jn 1, 23), jis žinojo Raštus su pranašystėmis apie Mesiją, tačiau siuntė savo mokinius pas Jėzų (pats, būdamas įkalintas, to padaryti negalėjo), kad šie išgirstų ir perduotų jam paties Jėzaus atsakymą. Tikėjimui neužtenka teologinių žinių, tikybos pamokų, netgi Biblijos, nes tam reikalingas asmeninis ryšys.

,,Jėzus atsakė: “Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi.““ (Mt 11, 4-5)

“Palaimintas, kas nepasipiktins manimi.“ Paslaptingi žodžiai. Kaip ir pats tikėjimas. Kodėl vieni, savo akimis matydami Jėzaus daromus stebuklus/ženklus, juose arba nieko neįžvelgė, arba netgi matė nuodėmę (“Juk per šabą draudžiama…“), o kiti, galbūt nieko nematę, atpažino “Tą, kuris turi ateiti“, Dievo Mesiją? Tikriausiai, tam reikia kažko, ko mes patys neturim…

“O Dieve, mus vedžiok tvirtai, / Padėk Tavęs klausyti, / Per Dvasią saugoki budriai / Ir sielas išganyki…“ (“Taip Dievas žmones klystančius“, Krikščioniškos giesmės)

12 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“VIEŠPATS matė ir Jam nepatiko, kad nebėra teisingumo“ (Iz 59, 15b)

http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Iz_59

“VIEŠPATS matė ir Jam nepatiko, kad nebėra teisingumo“ (Iz 59, 15b).

Žmonės gan dažnai klausia: “Kur tas Dievas, kad leidžia tokias baisybes? Kodėl Dievas nieko nedaro?“ Pranašas gi kaltinamąjį (Dievą) ir kaltintojus (žmones) sukeičia vietomis, akcentuodamas tai, kad mes, žmonės, esam atsakingi už tai, kas vyksta mūsų pasaulyje. Ne kas kitas, o mes privalome puoselėti teisingumą. Būtent puoselėti, saugoti, nes jis jau įdiegtas Dievo žmogaus sąžinėje, įrėžtas akmeninėse Dekalogo plokštėse.

“VIEŠPATS matė, kad nebuvo kam pagelbėti, baisėjosi, kad niekas nesikišo“ (Iz 59, 16a).

Mes taip pat baisimės. Baisimės tuo, koks sugedęs pasaulis, baisimės žmonėmis, baisimės netgi Dievu. Dievas gi, anot pranašo, baisėjosi, kad nėra žmonių, kurie įsikištų, kai aplink tiek daug neteisybės. Esame pašaukti į gyvenimą ne tam, kad nedarytume nieko bloga, bet tam, kad darytume gera, kad skleistume gėrį, kad kovotume už teisingumą, kad įsikištume tuomet, kai kiti tik stebi, “kuo čia viskas pasibaigs“…

9 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Iš praeities į ateitį

„VIEŠPATIE, Tu – mano Dievas; garbinsiu Tave, šlovinsiu Tavo vardą, nes Tu įvykdei nuostabius užmojus, visokeriopai ir ištikimai įvykdei tai, ką prieš amžius nutarei…“ (Iz 25, 1)

Toliau pranašas išvardija Dievo nuveiktus darbus (plg. http://www.biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Iz_25) ir vėl šlovina.

Gaila žmogaus, kuris meldžiasi tik tada, kai jam ko nors reikia, žmogaus, kurio visos maldos prasideda ir baigiasi: ,,Dieve, duok man…“. Žinoma, mums daug ko reikia, bet žmogus, kuris Dievą tik prašo ir prašo, parodo savo nepasitikėjimą Dievu, kuris žino jo visus poreikius. Ne tik žino, bet ir suteikia viską, ko jam reikia (plg. Jėzaus palyginimą apie lauko gėles ir padangių sparnuočius, Mt 6, 25-34). Jei niekada nesi Dievą garbinęs’šlovinęs, vadinasi, dar nesi tikrai meldęsis.

Pranašas, žvelgdamas į tai, kas vyksta jį supančiame pasaulyje, o galbūt apmąstydamas istoriją, matė ne aklą atsitiktinumą, o kryptingą Dievo veikimą. Gal ir nesunku tikinčiam žmogui atpažinti Dievo ranką, kai gerai sekasi, kai plačiai šypsosi laimė, bet įžvelgti ją tuomet, kai tenka kentėti sukandus dantis, kai iš po kojų slysta žemė, kai atrodo, ,,viskas baigta“, yra sunku. Tam reikia gyvo tikėjimo.

Galiausiai, išvardijęs Dievo darbus, Izaijas staiga prabyla apie ateitį. Lyg ir nieko čia tokio – apie ateitį pakalbam tikriausiai visi. Tačiau pranašas į ateitį žvelgė su viltimi. Kad ir kokia miglota ji būtų, ten, priekyje, yra Dievas. Izaijas žino, kad Dievas yra istorijos – ne tik praeities, bet ir ateities, Viešpats.

7 gruodžio, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą