Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Ateina dienos… (Jer 33, 14-16)

,,Štai ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš įvykdysiu pažadą, duotą Izraelio namams ir Judo namams. Tomis dienomis, atėjus laikui, atželdinsiu Dovydui teisumo atžalą. Jis įvykdys krašte teisingumą ir teisumą. Tomis dienomis Judas bus išgelbėtas ir Jeruzalė gyvens saugiai. Štai vardas, kuriuo ji bus vadinama: VIEŠPATS yra mūsų teisumas.“ Jer 13, 14-16
Skaitant šias ir kitas panašias pranašo Jeremijo knygos eilutes bei analogiškus kitų pranašų knygų epizodus, turbūt ne vienam kyla klausimas, ar tai, ką jie prieš maždaug pustrečio tūkstančio metų rašė, yra aktualu mums, gyvenantiems jau ,,po Kristaus“. Mes, krikščionys, juk tikime, kad Dievas savo pažadus, duotus tikėjimo protėviams, ir visas pranašų ištarmes apie laukiamą Mesiją jau išpildė. Tas laikas jau atėjo, Dievui atsiuntus savo Sūnų. Ne per daug nuostabu, kad yra krikščionių, teigiančių, jog Senojo Testamento knygos mums nėra aktualios, nes jų skelbiama žinia buvusi svarbi tik ,,iki Kristaus“, taigi esą nieko tokio, jeigu jos šiandien dulka knygų lentynose.
Žinia, kiekvieną Biblijos eilutę, kiekvieną jos fragmentą reikia skaityti, atsižvelgiant į bendrą kontekstą, kitaip rizikuosime nesuprasti minties ir suklysti. Ta pati taisyklė galioja ir aukščiau esančioms Jeremijo knygos eilutėms, tačiau ir atsižvelgiant į kontekstą nieko kito nesužinome, kaip tik tai, kad Dievas, per pranašą kreipdamasis į įvairiausių vargų nualintą tautą, žada, atėjus metui, ją išgelbėti. Atrodo, belieka pasidžiaugti, kad Dievas savo žodžių neišsigynė ir juos ištesėjo, o tie, kurie atpažino ,,teisumo atžalą“, tai yra Mesiją, yra palaiminti. Amen?
O vis dėlto pranašo Jeremijo tautai kadaise ištarti vilties kupini žodžiai lieka aktualūs ir ,,po Kristaus“. Ir ne tik todėl, kad juos dažnai prisimename Advento metu, laukdami Mesijo atėjimo į pasaulį, o kartu ir į laiką, šventės, bet dar ir todėl, kad tos dienos ir tas laikas, apie kurių atėjimą Jeremijo lūpomis byloja Dievas, yra ir šiandien. Viltis buvo reikalinga ne tik tremtyje esančiai arba iš jos grįžusiai Jeremijo tautai, ne tik Jėzaus amžininkams, bet ir visais laikais. O ir Dievo pažadas pildėsi ne tik praeityje, kai Izraelis, grįžęs į nuniokotą Pažado žemę, kūrėsi joje iš naujo, ne tik tada, kai Betliejuje gimė mažas, bejėgis kūdikėlis – ,,Dievas su mumis“, – bet ir šiandien, kai aplink girdėti, regis, tik blogos naujienos, kai viršų ima neapykanta, smurtas, kerštas…
,,Štai ateina dienos…“, – kalbėjo pranašas sutrikusiems savo amžininkams. ,,Štai ateina dienos“, – girdime šiandien. Tik nepražiopsokime, nes jos ateis ne po šviesmečių ir netgi ne po metų – jos ateina dabar. Dabar praeina tai, kas buvo sena, ir atsiranda nauja (plg. 2 Kor 5, 17), nes Dievo malonė skirta ne tik pranašo Jeremijo laikams, ne tik prieš du tūkstančius metų gyvenusiems ,,žydams ir graikams“, bet ir dvidešimt pirmojo amžiaus žmonės, pavargusiems ir nerimaujantiems ne mažiau už sentėvius. ,,Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena“ (2 Kor 6, 2b).

A.M.

Reklama

lapkričio 28, 2015 Posted by | Biblija, mintys, Uncategorized | , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Sujuostos strėnos, Lk 12, 35

,,Tebūnie jūsų strėnos sujuostos…“, – ragina Jėzus (Lk 12, 35). Simboliška, kad bažnyčiose šie žodžiai dažnai atkartojami paskutinį liturginių metų sekmadienį, vadinamą Amžinybės sekmadieniu – juk ateis metas, ir kiekvienas sulauksime paskutinio savo sekmadienio ar kitos paskutinės savo gyvenimo laike dienos, po kurios jau nebebus nei dienų, nei savaičių, nei metų, nes ir laiko nebus. Ir nebeskaičiuosime savaitės dienų, nei mėnesių, nes ,,viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena“ (2 Pt 3, 8). Tačiau kol dar esame čia, kur tiksi laikrodžiai, turime skaičiuoti savo valandas, o kartais ir sekundes. Ir gamtos dėsniai mus čia veikia, taigi ir jų privalome paisyti. Tačiau pravartu nepamiršti ir Viešpaties žodžių, kad toji diena neužkluptų netikėtai, it vagis, kurio nesitikime (plg Lk 12, 39; 1 Tes 5, 2. 4).
Jei žinotum, kada tai įvyks, galėtum viską kruopščiai suplanuoti, deramai pasirengti, ,,tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino…“ (Mk 13, 32), todėl Jėzaus žodžiai įgauna ypatingą svarbą, o Amžinybės sekmadienis yra daugiau nei simbolis.
Ką reiškia susijuosti strėnas? Jėzaus laikų žmonėms tai buvo labai aišku, nes tikriausiai visi vilkėjo ilgus, platokus apdarus, kurie ne tik dirbant, bet ir einant, o tuo labiau bėgant, turėjo būti sujuosti, surišti, kad netyčia neužmintum ant skverno ir neparvirstum. Trumpai tariant, susijuosti strėnas arba juosmenį buvo ne mažiau svarbu nei šių laikų vyrams susijuosti kelnes diržu. Bet tai dar ne viskas. Jėzaus klausytojai turėjo gerai žinoti vieną įvykį, svarbų ne tik jame kadaise dalyvavusiems jų protėviams, bet ir visiems visais laikais gyvensiantiems jų palikuoniams. Tai buvo Paschos naktis. Prieš Viešpačiui juos išvedant iš nelaisvės, protėviai valgė Paschos avinėlį, bet prieš tai jiems buvo duotas nurodymas: ,,Jį turėsite valgyti taip: susijuosę juosmenį, apsiavę kojas ir su lazda rankoje, valgysite jį paskubomis“ (Iš 12, 11). Reikėjo būti pasirengusiems įvykiui, kuris vieniems, atneš pražūtį, kitiems – išvadavimą.
Toji valanda, kuri išmuš ir mums, turėtų būti panaši į aną, Paschos, naktį. Ir jūros bangos, kurios prasiskyrė izraelitams, bet apsėmė egiptiečius, šėls. Ir Paschos Avinėlis, ,,vieną kartą paaukotas, kad atsilygintų už visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, o jo laukiančiųjų išganymui“ (Hbr 9, 28). Todėl ir reikia ištvermingai laukti, būti pasirengusiems, kad toji valanda reikštų ne sielvartą – užklupęs vagis džiaugsmo po savęs juk nepalieka – ir ne pražūtį, o susitikimą su Jėzumi, išganymą.
Post Scriptum. “Kas moko žmones mirti, tas juos moko gyventi“ (Michel de Montaigne)

A.M.

(Lietuvos ebangelikų kelias, nr. 10-11)

lapkričio 14, 2015 Posted by | Biblija, mintys | , , , , | Parašykite komentarą

Palaiminimai ir vargai. Lk 6, 17-26

“Nusileidęs su jais žemyn, [Jėzus] apsistojo lygumoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio. Jie susirinko jo pasiklausyti ir pagyti iš savo ligų. Buvo pagydomi netyrųjų dvasių varginamieji. Visa minia stengėsi jį paliesti, nes iš jo ėjo galia ir visus gydė. Tuomet, pakėlęs akis į savo mokinius, Jėzus prabilo: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė. Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės. Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus. Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise jų protėviai darė pranašams. Bet vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą. Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani. Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite. Vargas jums, kai visi žmonės jus giria, nes ir jų protėviai lygiai taip gyrė netikrus pranašus.“

Pirma. Kartais girdžiu sakant, kad Rašto aiškintojai “varto“ Bibliją kaip jiems patinka, pagal situaciją, o gal pagal nuotaiką. Tačiau kad ir kaip “vartytume“ Jėzaus palaiminimus ir perspėjimus, kai ką apeidami, o kai ką interpretuodami kaip mums “patogiau“, jie buvo pasakyti visiems laikams, ir jų neištrinsim.

Pastebėjau, kad Jėzaus palaiminimų užrašytų Evangelijoje pagal Matą, žmonės klausosi mieliau. Matosi gi iš veidų. Nieko nuostabaus – mums mieliau, kai Jėzus guodžia, atleidžia, padrąsina, o klausytis kaltinimų, perspėjimų ar draudimų nemalonu ne tik vaikams. Juolab, kad ir turtingesniais – ne milijonieriais, o tik truputį – būti norėtume, ir gardesnės duonos būtų neblogai ne tik per šventes ant stalo turėti, ir juokas mums mielesnis už ašaras…

Tai kaipgi čia? Gal nevalia nei juoktis, nei švęsti, nei vienu kitu litu daugiau uždirbti?

Manau, nėra tie Jėzaus žodžiai tokie jau sudėtingi, kaip kartais atrodo. Tik mes patys dažniausiai viską komplikuojame, lyg tas Jėzus būtų buvęs aukštųjų technologijų ir dar aukštesnių filosofijų mokslų daktaras, teologas par excellence, dėstęs kokio nors Galilėjos ar Jeruzalės valstybinio universiteto studentams. Tas pats ir su palaiminimais/kaltinimais (“Palaiminti jūs…“ ir “Vargas jums…“).

Gyvenime mes nuolat renkamės (kalbant šių dienų kalba, nustatome prioritetus). Vieną ar kitą žaislą, mokyklą, profesiją, darbovietę, net karstą ar urną, šaltą žemę ar pelenus. Renkamės ir vertybes, ir gyvenimo tikslą, ir priemones tikslui pasiekti. O paskutinę akimirką, kai viskas jau praeityje, kai savo pasirinkimų atšaukti nebegalim, liekam su tuo, ką pasirinkom.

Manau, prie palaiminimų/kaltinimų (Lk 6, 20-26) ne pro šalį būtų prisiminti pasaką apie auksinę žuvelę.  Ypač vieną įsimintiną jos personažą. Tą kuri geidė vis daugiau ir daugiau, kol liko su sukiužusia gelda.

Antra. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad Jėzaus mokymas nebuvo vien tik žodžiai – vienus guodžiantys, kitus teisiantys. Jėzus ne tik kalbėjo, bet ir gydė ligonius ir netyrųjų dvasių varginamus, esančius gyvenimo paribyje ir užribyje. Trumpai tariant, darė gera. Mokė ne tik žodžiais, bet ir darbais. Paskutine Jėzaus pamoka tapo kryžius.

Gyvenam jau trečiajame tūkstantmetyje “po Kristaus“, atrodo, pasaulis turėtų būti tikrai ne toks, koks jis yra šiandien. Juk tiek daug krikščionių! Juk Evangelija skelbiama jau visame pasaulyje! Matyt, ne kaip išmokom Jėzaus pamokas. Arba pernelyg greit pamiršom, ko mus mokė…

vasario 14, 2010 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Tikras vaikas

Apie Jėzaus kūdikystę ir vaikystę žinome tik iš Evangelijos pagal Luką. Tiesa, Evangelijoje pagal Matą yra trumpas pasakojimas apie tai, kaip Juozapas ir Marija su ką tik gimusiu Jėzumi, baimindamiesi karaliaus Erodo, buvo pabėgę į Egiptą. Tik tiek. Kad ir kaip norėtųsi sužinoti apie berniuko Jėzaus elgesį, mus pasiekė tik trumpas epizodas iš Lk 2, 41-52 (http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Lk_2).

Ir ką gi? Iš šio epizodo sužinom, kad Jėzus buvo tikras vaikas. Nerastume nė vieno, kuris vaikystėje nebūtų privertęs savo tėvą ar mamą dėl jo nerimauti. Pasirodo, dėl Jėzaus vaikystėje taip pat reikėjo sunerimti. Bent jau tą kartą, apie kurį pasakoja Lukas.

Gerai, kad jis užrašė šią istoriją. Koks skirtumas, kas jam ją papasakojo. Svarbiausia, kad nepamirštume, jog Jėzus, gimęs iš moters, žmogumi buvo ne tik tą trumpą akimirką, kol gulėjo ėdžiose, bet ir vėliau. Gal ir norėtus išgirsti, kad berniukas Jėzus buvo stebuklingas ir elgėsi bent jau kaip koks Haris Poteris, tačiau evangelijų autoriai apie Jėzaus vaiksytės stebuklus kažkodėl tyli…

Užtai yra pasakojimas apie tai, kaip dvylikametis Jėzus su Juozapu ir Marija iš Nazareto pirmąkart nuvyko į Jeruzalės šventyklą ir kažkodėl pasiliko joje, užuot kartu su jais, kaip ir pridera, grįžęs namo. Be abejo, ne visam laikui – vėliau, kai jiedu savo sūnų rado, jis sugrįžo su jais atgal į Nazaretą.

Trumpas, šykštus pasakojimas. Tačiau svarbus. Ne tik tuo, kad primena, jog Jėzus buvo ne tik tikras kūdikis, bet ir vaikas (“Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“, Lk 2, 52; plg. Lk 2, 40: “Vaikelis augo ir stiprėjo, jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo“.) Taip pat ir tuo, kad būtent šiame pasakojime girdime pirmuosius Jėzaus žodžius: “Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 49) Svarbūs, bet ir paslaptingi žodžiai. Paslaptingi jie ne tik mums – tokie pat jie buvo ir Marijai su Juozapu: “Bet jie nesuprato jo žodžių“ (Lk 2, 50). O toliau seka du mums ne mažiau svarbūs evangelisto Luko pastebėjimai. Pirmas: “Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus“ (Lk 2, 51). Visiškai paprastai, kaip pats paprasčiausias vaikas. Gal ir visai smagu būtų skaityti: “Jėzus liko šventykloje, nes šventykla jam nuo pat jaunų dienų buvo svarbesnė už viską, netgi už namus…“. Štai, sakytume, Jėzus paliko pavyzdį. Tačiau Jėzus grįžo namo, nes buvo tikras vaikas. Ir antrasis Luko pastebėjimas: “Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje“ (ten pat). Nesupratusi, ką reiškė toks jos sūnaus elgesys ir tokie keisti žodžiai, Marija toliau liko ištkima Viešpaties tarnaite. Beje, panašų Luko pastebėjimą randame ir pasakojime apie Jėzaus gimimą. Piemenims atskubėjus į Betliejų pažiūrėti gimusio Mesijo ir papasakojus, ką jiems apie kūdikį paskelbė angelas, “Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19). Tikriausiai ji ne viską suprato. Galbūt tai, kas vyko, Marijai buvo ne mažesnė paslaptis negu mums, bet ji visa tai “svarstė savo širdyje“ ir ramiai atliko misiją, kuriai buvo išrinkta.

Be abejo, Lukas pastebi dar vieną dalyką. Marija su Juozapu radu savo sūnų šventyklonje, “sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juo beklausinėjantį. Visi, kurie jį girdėj, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais“ (Lk 2, 46-47). Atrodo, šios eilutės viską “sustato į vietas“, ir Jėzus pasirodo ne kaip eilinis, paprastas vaikas… Betgi kodėl reikėtų baimintis Jėzaus kaip tikro žmonių vaiko paveikslo? Argi kas nors dėl to nukentėtų, būtų pažemintas? Jei Dievas pasirinko tokį kelią – per motinos įsčias, per ėdžias, vaikystę, tai netrukdykim, siūlydami Dievui “labiau tinkamus“ kelius…

gruodžio 26, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Kalėdoms. Apie Dievo kelionę pas žmogų

“Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė Jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14) Ir vėl Kalėdos… Atrodo, tik vakar šventėm Velykas, o jau Kūčių vakaras, Kalėdų eglutė su seneliu ir dovanėlėm, ir, žinoma, kūdikėlis Jėzus tvartelyje… Viskas taip įprasta, scenarijus žinomas nuo “a“ iki “z“, lyg pats būtum jo autorius arba režisierius…

Vakar dieną tikėjausi praleisti kiek kitaip negu visas kitas eilines dienas – be skubos ir nesibaigiančio bėgimo, be kasdieninių rūpesčių. Trumpai tariant, norėjau “nusiteikti“ Kūčių vakaro pamaldoms. Tik, lyg tyčia, – pastebėjau, kad man visada tokiais atvejais taip būna, – teko skubėti ir “blaškytis“ nei kiek ne mažiau. Dėl šio bei to pats buvau kaltas, o dėl šio bei to – ne. Taip norėjau “atitrūkti“ nuo kasdienybės ir “kilstelėti“ dvasią aukštyn, bet še tau, kad nori…

Tačiau būtent tai padėjo kaip niekada anksčiau aiškiai suvokti Kalėdų, o ir mūsų tikėjimo, esmę. Visais laikais, visose religijose žmonės bandė kaip nors pasiekti kažkur toli, nepasiekiamoje erdvėje esantį Dievą. Vienaip ar kitaip – gerais darbais, dvasingumu, religinėmis tradicijomis etc. “Atitinkamai nusiteikdami“ arba “pakylėdami savo dvasią“. O Kalėdos primena: Dievas pats tapo žmogumi. Kad, užuot be paliovos kontempliavę ten, beribėse kosmoso erdvėse esantį “Absoliutą“ ar “Būties Pilnatvę“, nukreiptume savo žvilgsnius į žemę, į čia pat esantį žmogų, kad, užuot bandę “įsiteikti“ Dievui, pamiltume žmogų, tarnautume artimui, neskirstydami į “savus“ ir “svetimus“, “vertus“ ir “nevertus“. Kad žmoguje įžvelgtume “Dievo paveikslą“, net ir tame, kuris atrodo į jį nei kiek nepanašus ar paslėpęs po daugybe kaukių. Ir, žinoma, ne tam, kad žmogumi, vienu iš mūsų, tapusį Dievą išvarytume į tremtį kur nors “devintame danguje“. Nerastume Dievo ten, kaip nerado ir kosmonautas…

Tą naktį Betliejaus laukuose savo kaimenę ganę piemenys (ne aukštieji kunigai, Rašto aiškintojai, fariziejai!) išgirdo: “Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose.“ (Lk 2, 10-12)

Turbūt ne aš vienas kada nors esu geidęs, kad Dievas duotų kokį ženklą, įrodymą. Žinoma, tas ženklas turėtų būti toks, kad ooohooo… Visiems laikams būtų aišku. O čia – kūdikis? Bejėgis žmogelis, visiškai priklausomas nuo kito žmogaus? Toks Dievo kelias pas žmogų. Per paprastą Nazareto mergaitę, per ramų, tylų, Šventąja Dvasia ir savo sužadėtine pasitikintį tokį pat paprastą žmogų vardu Juozapas. Ir per tvartą. Toks Dievo kelias pas žmogų. Veltui ieškotume kitokio. Ir Dievui, ir sau.

gruodžio 25, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Adventas. Antrasis sekmadienis.“… atsitieskite ir pakelkite galvas“ (Lk 21, 28b)

„Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe. Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“. (Lk 21, 25-28)

Visiškai neseniai iš pažįstamo žmogaus, kuriam apokaliptinės nuotaikos visiškai svetimos, išgirdau: “Globalinis atšilimas, chaosas politikoje, moralėje ir visose gyvenimo srityse, pandemijos, epidemijos… Gal tikrai jau netoli pasaulio pabaiga?“ Gal ir taip… O gal ir ne…

Šiaip ar taip šiandien daugelis ko nors bijo. Pradedant mažomis, tik mikroskopu įžiūrimomis bakterijomis, baigiant “nebiru“ ar kaip ten tas kosminis kūnas vadinasi.

Skaitant šį Evangelijos pagal Luką fragmentą galime susidaryti nuomonę, esą ir tas prieš porą tūkstančių metų gyvenęs Jėzus iš Nazareto jau buvo užsikrėtęs panašiomis apokaliptinėmis nuotaikomis. Ką ten Jėzus – keletą amžių iki jo gyvenę pranašai jau baugino: “Taip kalba Galybių VIEŠPATS: Dar valandėlė laiko, ir aš sudrebinsiu dangus ir žemę, jūrą ir sausumą…“ (Ag 2, 6).

O vis dėlto Jėzaus ir netgi iki jo gyvenusių pranašų skelbimą apie pasaulio teismą, jei norite – pasaulio pabaigą, prilyginti tuštiems, tegul ir baisiai siaubingiems, plepalams apie tai, kas mus visus greit, 2012-aisiais, 2020-aisiais, o paskui 2121-aisiais ir t.t., ištiks, reikštų nesuprasti esminio skirtumo. Ir Jėzus, ir pranašai apie “tą dieną“ nekalbėjo kaip apie pabaigą, kuri viską užbaigs (žinoma, tragiškai) ir po kurios nebeliks nieko. Jie kalbėjo apie “Viešpaties dieną“, kuri vieniems reikš pralaimėjimą, kitiems, esantiems Dievo pusėje, – pergalę. Taip, tai bus Pasaulio, o kartu ir kiekvieno žmogaus, teismas, po kurio galutinai paaiškės, kas yra kas. Ir tai dar ne viskas. Toji diena reikš Dievo karalystės atėjimą (plg. Lk 21,31) ir išvadavimą jos laukiantiems.

Todėl Jėzus, skirtingai nuo apsišaukėlių “apokaliptikų“ ir tariamų “pranašų“, drąsina: ,,Atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“ (Lk21, 28). Be abejo, jeigu tu išvadavimo ir Dievo karalystės lauki.

“Štai ateina Viešpats jau, / Kas tą linksmą žinią girdi, / Taria: “Jėzau, eikš greičiau, / Štai aš atveriu Tau širdį. / Eikš su savo dosnumu, / Savo meile, gerumu!“ (“Štai ateina Viešpats jau“. Krikščioniškos giesmės)

(Suprantantiems angliškai norėčiau rekomenduoti vieną Advento pamokslą apie baimę: http://faith-theology.blogspot.com/2009/11/be-very-afraid-advent-sermon_29.html)

gruodžio 5, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“… kas kitas būtų toks drąsus, kad išdrįstų artintis prie manęs?“ (Jer 30, 21)

http://www.biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Jer_30

,,Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus…“, byloja Laiško hebrajams (žydams) autorius (Hbr 1, 1). Vienas iš jų Jeremijas. Pranašas, bene daugiausiai iš visų pranašų raginęs tautą atgailauti, nes būtent jos nuodėmės iššaukė artėjantį Dievo teismą. Teismas neišvengiamas, nes tauta išsižadėjo gyvojo Dievo ir atsidavė stabams.

Vis dėlto tas pats pranašas Jeremijas, kuris dažnai ir skaudžiai kaltino savąją tautą (o kitaip elgtis jis negalėjo, kad ir būtų norėjęs, nes ją mylėjo, o dar labiau Dievą), ne kartą skelbė, kad Viešpats juos nori išgelbėti. Nepaisant jų neištikimybės. Nepaisant praeities. Dievas niekada nepamirš savo Sandoros.

Trumpai tariant, Jeremijas buvo ne tik Dievo teismo, bet ir Dievo malonės pranašas. Ir tai nieko nuostabaus. Kol nesuvoksi, kad esi nuodėmingas ir vertas tik pasmerkimo, nepajėgsi atsiverti Dievo malonės veikimui. Liuteroniškoje teologijoje tai vadinama ,,Įstatymu ir Evangelija“. Tik per nuoširdžią atgailą, tai yra, suvokęs, kad esi Įstatymo pažeidėjas, tapsi atviras Dievo gailestingumui, kuris tave išgydo, prikelia, padrąsina ir teikia vilties.

,,… kas kitas būtų toks drąsus, kad išdrįstų artintis prie manęs?“, pranašo lūpomis byloja Dievas. Mūsų, gyvenančių ,,po Jėzaus“, tyko pagunda, išgirdus šią ar kitą panašią ištarmę apie žmogaus nevertumą artintis prie Dievo, numoti ranka: ,,Tai galiojo Senojo Testamento laikais, bet ne dabar. Mes galime drąsiai artintis prie Viešpaties ir nebijoti.“

O vis dėlto nėra jokio skirtumo Senojo Testamento laikais ar XXI amžiuje, tačiau nė vienas negalėtume artintis prie Dievo, į kurį net Mozė nedrįso pažvelgti. Mes esame ne mažesni nusidėjėliai už Mozės tautą, kuri neturėjo teisės artintis prie kalno, į kurį Mozė buvo įkopęs susitikti su Viešpačiu. Ir maištaujam prieš Dievą ne mažiau, ir aukso veršį ar kitokį stabą nusilieję aplink jį šokam trypiam. Tiesa, lygindami save su kitais žmonėmis, dažnai manome esą geresni už juos, taigi ir vertesni Dievo akyse. Deja. Užtenka susimąstyti, kas esu aš, ir kas yra Dievas… Naujausios technologijos ir visi moksliniai laimėjimai tėra tik blizgutis, kuriuo lyg figmedžio lapu bandome pridengti savo nuogybę.

Aaronui ir visiems kitiems žmonėms duotas įsakymas neiti į šventovę ,,už užuolaidos priešais malonės sostą“ kada tik panorėjus (plg. Kun 16, 1-2) galioja ir mums. Tačiau negalioja Kristui. Tam, apie kurį kalbėjo per Jeremiją: ,,Jam leisiu artintis prie manęs laisvai…“ (Jer 30, 21), Tam, per kurį Dievas prabilo į mus ,,dienų pabaigoje“ (plg. Hbr 1, 2). Tam, kuris būdamas ,,Dievo šlovės atšvaitas ir Jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo [Dievo] didybės dešinėje aukštybių aukštybėse“ (Hbr 1, 3). Tam, kuris ,,visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą“ (Hbr 9, 12). Tačiau Kristus ne tik pats įžengė ten, kur negalėjo įžengti joks mirtingasis, bet ir atvėrė kelią tiems, kas eina su juo, sudėjęs visas savo viltis tik į jį: ,,Kristaus kraujas laiduoja mums, kad žengsime į šventovę“ (Hbr 10, 19). Taip, kaip laidavo anam žmogeliui, atsitiktinai (o gal ir ne gal Dievo apvaizdos veikimu?) nukryžiuotam šalia Kristaus: ,,Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43).

gruodžio 4, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą