Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Atvaizdai

,,Jėzus rodo monetą

su Tiberijaus profiliu

tas atvaizdas be meilės

apyvartoj valdžia“

(Tomas Tranströmer, Trys strofos)

——————————————————

Moneta, kaip ir atvaizdas, bejausmė, negyva. Net ir didelės vertės, nukalta iš gryno aukso. Tiesa, pati bejausmė, bet gali pažadinti įvairiausius jausmus, nuo džiaugsmo iki neapykantos. O ir atvaizdas – nelygu koks ir kieno.

Tačiau sugrįžkime prie istorijos, kurią mintyje turėjo neeilinis poetas, kurdamas strofą apie Jėzų ir ciesoriaus atvaizdą.

Fariziejai tariasi, kaip Jėzų ,,sugauti kalboje“, kitaip tariant spendžia jam spąstus, kad turėtų pretekstą jį apkaltinti. Neparankus jis buvo tautos politiniam ir religiniam elitui. Mesijas, jų manymu, turįs būti kitoks. Šis vyras, nors žmonių ir laikomas didžiu pranašu, o gal ir paties Aukščiausiojo siųstuoju, negalįs būti nuo Dievo. Taigi fariziejai šįkart patys neina pas jį – nusiunčia savo mokinius. Tiesa, pas Jėzų šie atvyksta kartu su romėnams lojalaus karaliaus Erodo šalininkais, su kuriais, kaip byloja anų laikų žinovai, jie nebuvo linkę draugauti. Tačiau priešiškumas Jėzui juos nors laikinai suvienija.

…valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ – teiraujasi atvykusieji (Mt 22, 17). Jei atsakys, kad valia, erodininkams atsakymas patiks, tačiau tik ne fariziejams. Jei atsakys, kad nevalia, patenkinti liks pastarieji, tačiau Erodą ir jo šalininkus, kaip ir okupantus romėnus, toks atsakymas užrūstins.

Jėzaus atsakymas palieka juos be žado. Paprašęs parodyti jam ,,mokesčių pinigą“, denarą, kuriame buvo įspaustas tuometinio valdovo atvaizdas, ir apžiūrėjęs jį, Mokytojas taria: ,,Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). Atsakymas lyg iš diplomatijos vadovo. Nieko neprikiši. Bet ne tai svarbiausia. Daugelis jame girdi priminimą apie pareigas valdovų, valstybės ir Dievo atžvilgiu, apie tai, beje, rašo ir apaštalas Paulius. Tačiau ne mažiau, o gal dar labiau, svarbu tai, kad Jėzus primena kas yra kas: net ir ciesorius, kurio atvaizdas ir vardas iškalti monetoje, yra žmogus, taigi mirtingasis. O Dievas, kurio atvaizdo nėra ir net negalėtų būti ant jokio pinigo, yra amžinas. Ir ne tik tai.

Ciesoriai reikalauja, kad jų vardai būtų nuolat ir garsiai kartojami, o Dievas įsako netarti Jo vardo; ciesorių atvaizdai jų garbei kalami monetose, paminkluose ir t. t., o Dievas įsako Jo nevaizduoti (gal todėl, kad dieviškasis atvaizdas turi būti matomas žmoguje? Plg. Pr 1, 26-27).

Taip, ciesoriai galingi, jie užkariauja ir valdo, jie priverčia drebėti iš baimės. O Dievas yra meilė (plg. 1 Jn 4, 16).

A.M.

birželio 23, 2017 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Kai išminčiai suklumpa prieš vaiką

Šiemet eilinį kartą įsitikinau: kartok nekartojęs žmonėms, kad gimusio Mesijo pagarbinti į Betliejų iš ”Rytų šalies” atvyko ne trys karaliai, o išminčiai (ir dar nežinia, ar trys), daugeliui tai nė motais. Klausk neklausęs, kiek karalių šioje istorijoje mini Matas (Mt 2, 1-12; žr. http://www.biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_Mt_2 ), kasmet išgirsi tą patį: tris. O prieš keletą metų išgirdau: penkis. Iš kur tie penki? Nagi tie trys iš rytų, karalius Erodas ir žydų karalius, Jėzus…

Reikia mums tų karalių nors tu ką. Kaip ir ”žvaigždžių” ar ”dievų”, kuriuos galėtume nešioti ant rankų. Ir Dievo-vaiko įvaizdis mums mielas nebent tik per Kalėdas – toks ramus, nė iš tolo nepanašus į rūstų pasaulio teisėją. Bet Kalėdos lieka praeity, ir mes vėl sugrįžtam prie mums ”suprantamesnio” Dievo-karaliaus įvaizdžio, žinoma, su visais ”standartiniais” valdovo atributais. Karaliams tarnaujama, keliaklupsčiaujama, pataikaujama, jų bijoma, jiems stengiamasi įsiteikti, pelnyti jų palankumą etc. Vadinasi, toks ir Dievas…

Laimė, kad Evangelija net ir tada, kai bažnyčiose nelieka nei vadinamųjų ”tvartelių” ar prakartėlių, nei eglučių ir kitų kalėdinių dekoracijų, kai Dievui grąžiname visą laikinai išsižadėtą amuniciją, primena, kad Dievas tapo žmogumi ne tik Kalėdoms, kad Dievu-vaiku taip greit kaip Kalėdų eglutė neatsikratysim.

Aukščiau nurodytame Evangelijos pagal Matą epizode pasakojama apie tai, kaip nežinomi išminčiai iš nežinomos rytų šalies sukorė netrumpą kelio gabalą į Jeruzalę, kad pagarbintų gimusį Mesiją. Galiausiai, sužinoję, kad Mesijas turėjęs gimti Betliejuje, nukeliauja, vedami paslaptingos žvaigždės, į Betliejų, ten randa kūdikį su motina, jį pagarbiona ir įteikia savo simbolines dovanas.

Ne toks jau ilgas pasakojimas sukelia tiek minčių, kad jų pakaktų išsamiam traktatui.  Kad ir apie astrologijos vietą gyvenime. Arba apie tai, kodėl išminčiai pirmiausia keliavo būtent į Jeruzalę. Arba apie kelrodes žvaigždes žmogaus gyvenime ir apie tikrąją išmintį. Žinoma, ir apie simbolinę ausko, smilkalų ir miros reikšmę. Be abejo, ir apie pranašystę, skelbusią, kad Mesijas turėsiąs gimti Betliejuje. Tiesa, ir apie pirmąjį pagonių susitikimą su Mesiju, ir apie Gerąją naujieną pagonims. O gal ir apie tai, kiek šis įvykis yra istorinis ir kiek simbolinis…

Apsistokim šįsyk ties vienu sakiniu. ”Įžengę į namus, pmatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino” (Mt 2, 11a). Ne toks jau didelis skirtumas, kas – karaliai ar išminčiai – pagarbino kūdikį. Svarbiausias asmuo šioje istorijoje – ne išminčiai, ne Erodas, o kūdikis. Tas, kuris ano meto visuomenėje buvo beteisis. Mesijas? Betgi jam ant kaktos tai nebuvo nurodyta… Nebuvo tas vaikas dar nei stebuklo jokio padaręs, nei vieno žmogaus nebuvo išgydęs, nei prisikėlęs iš kapo… Garbinti juk reikia tuos, kurie galingi, turtingi, įtakingi, žinomi, o čia tik vaikas, nei galingas, nei turtingas, nei įtakingas. Dar daugiau, kaip Vittorio Messori knygoje ”Hipotezės apie Jėzų” (verta perskaityti) rašo, ”iš nusigyvenusios giminės” (tokia išvada peršasi, pasidomėjus Jėzaus kilmės knygoje (Mt 1, 1-16) išvardytais jo protėviais, ypač moterimis).

Nelogiška, vertinant ”sveiku protu”, vadovaujantis mūsų ”žaidimo taisyklėmis”, bet toks jau mūsų Dievas. Ne tik tapęs žmoguimi, bet tapęs kūdikiu, vaiku. Atsidavęs, kaip kažkas vaizdžiai yra pasakęs, į mūsų rankas. Tam, kad būtų su mumis. Ne ten, aukštai, ne tada, kai mus išneš kojom į priekį, o jau čia ir dabar. Gimęs tvarte, miręs ant kryžiaus. Tokia dieviška išmintis, nepavaldi žmogaus logikai.

Pirmajame laiške korintiečiams apaštalas Paulius rašo: ”Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims mžemakilmis ir paniekintas, net tai, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo…” (1 Kor 1, 27-28)

Atpažinti tokį Mesiją/Gelbėtoją – Dievą su mumis, beginklį, beteisį, Dievą-vaiką, ant motinos kelių, nukryžiuotą – daug sunkiau negu įžvelgti Dievą dangaus skliaute. Tam reikia ne šiaip sau išminties, neužtenka nei filosofijos ir teologijos. Reikia kažko daugiau…

sausio 6, 2010 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Adventas. Trečiasis sekmadienis

Jonas, išgirdęs kalėjime apie Jėzaus darbus, nusiuntė savo mokinius paklausti: ”Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?”“ (Mt 11, 2-3)

Jono Krikštytojo klausimas, o gal abejonė, tikriausiai neatrodo nei keistas, nei stebėtinas – jis tik laukė ”To, kuris turi ateiti”, o mes gi esam tie palaimintieji, kurie jau sulaukėm, kurie gyvenam 2009 metais ”po Kristaus“. Daugelis nuo pat mažens atsimenam: ”Jėzus Kristus yra mūsų Viešpats, Atpirkėjas, Gelbėtojas, Išganytojas…”. Todėl teirautis to paties, ko teiravosi Jonas, lyg ir nederėtų, tikriausiai pasirodytume pernelyg įžūlūs…

Vis dėlto Jono Krikštytojo klausimas aktualus ir labai tvirtai tikintiems, ir tiems, kurių niekuomet neaplanko nė menkiausia abejonė. Jono klausimas kviečia susimąstyti, kas mums iš tiesų yra tas Jėzus – ”katekizminis” arba teologijos vadovėlių personažas, atmintinai išmokta eilutė iš tikėjimo išpažinimo ar ”Tas, kuris turi ateiti”, tai yra, gyvas asmuo?

Teko girdėti paaiškinimą, esą Jonas siuntė savo mokinius pas Jėzų tik dėl jų pačių, nes pats tvirtai tikėjęs, kad Jėzus ir yra Dievo nuo amžių pažadėtasis Mesijas, juolab, kad, pamatęs krikštytis ateinantį Jėzų, tarė: ”Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas…” (Mt 3, 14) ir ”Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!” (Jn 1, 29)…

Žinoma, Jono mokiniams reikėjo išgirsti Jėzaus atsakymą, bet manau, kad ne mažiau jo reikėjo ir pačiam Jonui, juk tikėjimo negalima išmokti. Jis žinojo, kad jo misija – parengti kelią Ateinančiam (”Aš – tyruose šaukiančiojo balsas: taisykite Viešpačiui kelią”, plg. Jn 1, 23), jis žinojo Raštus su pranašystėmis apie Mesiją, tačiau siuntė savo mokinius pas Jėzų (pats, būdamas įkalintas, to padaryti negalėjo), kad šie išgirstų ir perduotų jam paties Jėzaus atsakymą. Tikėjimui neužtenka teologinių žinių, tikybos pamokų, netgi Biblijos, nes tam reikalingas asmeninis ryšys.

,,Jėzus atsakė: ”Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi.”“ (Mt 11, 4-5)

”Palaimintas, kas nepasipiktins manimi.” Paslaptingi žodžiai. Kaip ir pats tikėjimas. Kodėl vieni, savo akimis matydami Jėzaus daromus stebuklus/ženklus, juose arba nieko neįžvelgė, arba netgi matė nuodėmę (”Juk per šabą draudžiama…”), o kiti, galbūt nieko nematę, atpažino ”Tą, kuris turi ateiti”, Dievo Mesiją? Tikriausiai, tam reikia kažko, ko mes patys neturim…

”O Dieve, mus vedžiok tvirtai, / Padėk Tavęs klausyti, / Per Dvasią saugoki budriai / Ir sielas išganyki…” (”Taip Dievas žmones klystančius”, Krikščioniškos giesmės)

gruodžio 12, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos”. Mt 25, 13

Iki Advento pradžios dar visa savaitė, o jau girdim: “Budėkite!”

Amžinybės sekmadienį vėl prisimenam Jėzaus palyginimą apie jaunikį ir dešimt mergaičių. Mt 25, 1-13.

Pernelyg nesileisdami į biblinės egzegezės gelmes, pabandykim šioje istorijoje atpažinti patys save ir išgirsti, ką asmeniškai kiekvienam iš mūsų nori pasakyti Jėzus.

Dešimt mergaičių laukia atvykstant jaunikio. Kur jaunikis, ten vestuvės. O vestuvės – linksma šventė. Joje nelieka vietos liūdesiui, rūpesčiams, sielvartams. Neatsitiktinai vestuvių įvaizdis Biblijoje išreiškia Dievo triumfą, kuriame dalyvauti kviečiamas ir žmogus.

Taigi buvo dešimt mergaičių. Visos jos apsirūpino žibintais – o ką gali žinoti, kada tas jaunikis atvyks, ar nereiks luktelėti. Keista, bet tik penkios prisiminė, kad žibintams reikia alyvos. Gal buvo tiesiog išsiblaškiusios. Gal kaip dauguma jaunų merginų ir vaikinų – nerūpestingos…

Pasirodo, kiaulystės dėsnis veikė jau ir anais laikais. Ir atsitik tu man taip, kad jaunikis lyg tyčia vėlavo. Ir ne valandą, netgi ne dvi. Belaukdamos mergužėlės užsnūdo…  Skaitydamas šį epizodą, prisiminiau vestuves, kuriose pačiam teko prieš mėnesį dalyvauti.  Jaunikis jose taip pat vėlavo, tik ne vienas, o kartu su nuotaka ir visa palyda.  Lyg tyčia buvom sumanę “užtverti kelią”. Pabodo laukti, temo, o ir vėsu buvo, ir lynoti ėmė.  Įlindom į automobilį ir lūkuriuojam. Užsnūst niekas neužsnūdo, tačiau iš automobilio nesimatė kelio, kuriuo turėjo atvykti jaunieji.   Staiga kažkas ėmė šaukti: “Važiuoja!”   Vos ne vos suspėjom.  Jei tik pusę minutės būtume pavėlavę, būtume nesuspėję…

Taip ir Jėzaus palyginime – gerai, kad kažkas ėmė šūkauti: “Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!”  Merginos atsikėlė, čiupo žibintus, puolė degti. Žinoma, tos penkios, kurios palyginime vaidnamos paikomis, liko “nieko nepešusios”.  Žibintai be alyvos gęso, o kol sulakstė jos nusipirkti ir atgal, jaunikis su palyda įėjo į vidų, durys buvo uždarytos.  Tai kas kad sugrįžusios puolė belstis ir prašytis įleidžiamos. Iš vidaus pasigirdo: “Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!”

Tik nenarstykim šio, kaip ir daugelio kitų, palyginimo moraliniu požiūriu: kodėl tos protingos merginos buvo tokios nedraugiškos ir nepasidalino savo alyva su anomis vargšelėmis, kodėl jaunikis toks negailestingas etc.  Nepameskim iš akių palyginimo esmės: Jėzus šįkart moko apie dangaus karalystę, o ne apie draugiškumą, svetingumą, gailestingumą ir kitas dorovines savybes.   Užuot smerkę nedraugiškas protinguoles arba piktinęsi beširdžiu jaunikiu, verčiau atkreipkim dėmesį į paikųjų merginų elgesį.

Be abejo, mums daug mieliau būtų tapatintis su protingomis merginomis (savaime suprantama, jaunikio vaidmuo ne mūsų nosiai), kurios, nors ir užmiega belaukdamos jaunikio, galiausiai pasielgia ‘kaip reikia” ir dalyvauja vestuvių pokylyje. Tačiau kažkas iš šiuolaikinių Rašto aiškintojų yra taikliai pastebėjęs: jei skaitydami Bibliją tapatinamės su teigiamais personažais, skaitome neteisingai. Žinoma, mes norime ne tik kitiems, bet ir patys sau pasirodyti esą teisūs. Deja…

Taigi atpažinkim save paikųjų mergaičių “kailyje”. Kas mane su jomis sieja? Žinoma, kad ne lytis. Nerūpestingumas.  Net jeigu jis ir nesąmoningas, toks, kuriam labiau tiktų kitas pavadinimas – išsiblaškymas. Ar toks jau didelis skirtumas – nesuspėti per nerūpestingumą ar per išsiblaškymą?

Dažnai ką nors pamirštu. Prieš kurį laiką pamiršau netgi liturginius rūbus į pamaldas nusivežti, teko melstis, apsirengus švarku ir džinsais. Per pusvalandį “sulakstyti” 130 km niekaip nebūčiau suspėjęs. Pamaldos, savaime suprantama, įvyko. Tačiau ateityje laukia svarbesnis už pamaldas įvykis. Kada? Nežinau nei dienos, nei valandos (plg. Mt 25, 13). O kaip tada, jei būsiu nepasiruošęs? “Sulakstyti” taip pat nebus šansų.  Todėl Jėzus ir primena: “Budėkite!” Budėjimas – priešingybė nerūpestingumui ir išsiblaškymui.

Ir dar viena mintis. Penkios mergaitės buvo protingos, penkios – paikos, nerūpestingos (vis dėlto tikriausiai “nerūpestingos”, o ne “kvailos”, yra tikslesnis žodžio “paikos” atitikmuo). Kuo tos pirmosios penkios buvo protingesnės? Laukė ne tik jos, bet ir paikosios. Žibintus turėjo ir tos, ir tos.  Užsnūdo bėlgi ir vienos, ir kitos. Tačiau penkios turėjo pasiėmusios ne tik žibintus, bet ir alyvos žibintams.

Trumpai tariant, penkios buvo protingos todėl, kad jos suprato, kas svarbiausia. Žibintas, tiesa, irgi svarbu. Tačiau kokia nauda iš žibinto, jei jame nėr alyvos? Taip ir su gyvenimu. Gyvenime daug kas svarbu, daug ko reikia. Tačiau ateis metas, ir liks tik tai, kas svarbiausia. Tai, kas lieka per amžius. Su sąlyga, jei tą “svarbiausia” turėsim.

lapkričio 21, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis”, Lk 12,34

,,Jėzus pasakė jiems palyginimą: “Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas mąstyti: “Ką man čia dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus.” Galop jis tarė: “Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!” O Dievas jam tarė: “Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?” Taip būna tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą.“ (Lk 12, 16-21)

Jėzaus laikais, kaip ir anksčiau, turtas buvo laikomas Dievo palaima. Tuo nesunku įsitikinti, pavyzdžiui, paskaičius psalmių knygą. Turtas ir palikuonys Dievo palankumo ženklas. Nors, tiesą sakant, teigti, kad taip buvo tik Jėzaus laikais ir anksčiau, nebūtų visiškai teisinga. Panašia nuostata neretai vadovaujamasi ir mūsų dienomis. Tik turtai šiandien dažniau siejami ne tiek su Dievo palaima, kiek su sėkme. Šiaip ar taip, bet turtingas žmogus laikomas vertingesniu ir įtakingesniu negu neturtingas.

Trumpai tariant, turtas šiais laikais ne mažiau svarbus negu anuomet. O tikriausiai – gerokai svarbesnis. Skaitydamas šį Evangelijos pagal Luką fragmentą, atsitiktinai prisiminiau, kad rusų kalboje žodžiai ,,Dievas“ ir ,,turtas“ kaip, beje, ir ,,turtuolis“ turi tą pačią šaknį. Įdomu. Yra apie ką pamąstyti ne tik lingvistams.

Taigi turtuolio laukai davė gausų derlių. Vadinasi, Dievas jį laimina. Negerai, jei toks geras derlius pražus. Nors šis žmogus ir turtuolis, bet savo turtais nesišvaisto, jam brangus kiekvienas grūdas, Iš tiesų, būdamas švaistūnu turtuoliu kažin ar tapsi. Ir atvirkščiai būdamas turtingas ir tuo pačiu švaistūnas, greitai gali likti ne tik tuščiom kišenėm, bet ir išvis be kišenių.

Deja, Jėzaus pasakojimo turtuolis kai ką pamiršo. Galbūt kada nors ir žinojo, bet gausus derlius susuko jam protą.

Pirma, Ne turtai gyvenime svarbiausia. Taip, mums reikia ir pastogės, ir drabužių, ir maisto. Tačiau gyvenimas yra daugiau negu tai. Turto godulys žmogų, Dievo kūrinijos šeimininką (plg. Pr 1, 28 ir Ps 8, 6-9), paverčia vergu. Tada jau nebe turtas kilnojamas ar nekilnojamas tarnauja žmogui, o žmogus tarnauja savo daiktams.

Antra, turtuolis pamiršo, nuo ko priklauso ir jo gyvenimas, ir mirtis. Žinoma, ne nuo javų, turimos žemės ir namų. Visa tai kartu su mumis pačiais Dievo rankoje. Veltui savo viltis sudėtume į ką nors kita, į tai, kas laikina. Anksčiau ar vėliau jos žlugtų, nes tai, kas laikina, neatlaikytų amžinybės.

Trečia, turtuolis pamiršo, kad pasaulis nėra negyvenama sala ir jis ne vienas jame. Deja, turtas jį įkalino savo egoizmo belangėje.

Girdėjau kažką sakant, kad turtas išlaisvina. Jėzaus papasakota istorija (ne tik ši, bet ir kitos, Lk 16, 19-31 arba Lk 18, 18-23) tvirtina priešingai. Turtas gali ne tik išlaisvinti, bet ir pavergti, ir atskirti tiek nuo kitų žmonių, tiek nuo Dievo. Žinoma, tuo pačiu ir nuo Dievo karalystės. Ne šiaip sau Jėzus yra sakęs: ,,Lengviau turtuoliui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę!“ (Lk, 18, 25).

spalio 4, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

“Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti…” (Mt 11, 28)

Šiandien į pamaldas atėjo kažkoks keistas vyras. Ne sekmadieniniai, gerokai pablukę kadaise raudoni ,,adidas“ marškinėliai. Kreiva, kažkada kažkur sulaužyta nosis. Liesas, išsišovusiais skruostais veidas. Atidžiau netyrinėjau, bet užteko ir tiek, kad susidaryčiau šiokią tokią nuomonę. Tokie į bažnyčią paprastai neužsuka. Nebent paprašyti pinigų. Arba pasislėpti nuo lietaus. Tačiau šitas buvo kitoks. Nei pinigų neprašė. Nei nuo lietaus slėpėsi – švietė dar kaitri rugpjūčio saulė. Todėl dar labiau keistas.

Pasirodė po pamokslo. Persižegnojo ir atsistojo paskutinėje eilėje. O vėliau, kai žmonės ėmė rikiuotis Komunijai, prisiartino prie altoriaus.

Sutrikau. Ar jam galima? Gal jis koks apsimetėlis, atėjęs tik ,,dėl vaizdo“, tam, kad po pamaldų prieitų dar kartą? Tik jau ne Komunijos, o lito. Žinoma, ,,ant bilieto“… Gal paprasčiausias abstinencijos kamuojamas ,,alkoholikas“, kuriam žūtbūt prisireikė išgerti? Nesvarbu, kur – bare, už kampo ar bažnyčioj. O gal koks nedorėlis – gaus Sakramentą, išbėgs iš bažnyčios ir išniekins?

Kas atsakys? Teologijos vadovėliai? Bažnyčios statutas? Gal imti ir nedelsiant paskambinti vyskupui? Nusiųsti sms’ą kuriam iš protingesnių kolegų? Žinoma, kad tai kvaila. Žinoma, ironizuoju.

Uždėjau rankas jam, kaip ir kitiems, ant galvos, paskelbiau nuodėmių atleidimą – ar aš be nuodėmės, kad galėčiau mesti į jį akmenį? – ir netrukus ištiesiau Sakramentą. Mačiau, kaip nustebo vienas kitas iš ėjusių Komunijos. Tačiau dar labiau nustebo, – aišku, kad nemaloniai, – kai tas keistuolis, man ištarus ,,Kristaus Kūnas“, prabilo: ,,Pasigailėk manęs, Viešpatie. Atleisk man, nusidėjėliui, už viską, kuo buvau nusikaltęs, už viską, kuo buvau tave įskaudinęs. Leisk man, nevertam, priimti tavo Sakramentą…“ Ir dar kažką panašaus. Žmonės – gal ir ne visi – pasijuto nepatogiai. Juk bažnyčios ,,reglamente“ tai nenurodyta. Ir ,,etiketui“ prieštarauja. Reikia tik pamaldžiai nusiteikti ir pagarbiai priimti. Dar galima atsakyti ,,Amen“.

Tas pats ritualas pasikartojo ir man ištiesus taurę.

Galiausiai, jis sugrįžo į suolą ne per toliausiai nuo durų. Liko stovėti. Niekur neišbėgo. Nieko neišniekino ir netgi nepaniekino. Pamaldoms pasibaigus,  atsisveikino ir išeidamas kažką įmetė į skrynelę. Reikėjo patikrinti?

rugpjūčio 9, 2009 Posted by | mintys | , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą