Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Ilgi skvernai dar ne viskas. Mk 12, 38-40

Mokydamas Jėzus kalbėjo: “Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbės vietas vaišėse. Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda. Jų laukia itin griežtas teismas.“ Mk 12, 38-40
Evangelijose nerastume nė vieno fragmento, kuriame būtų girdėti Jėzaus įspėjimas saugotis nusidėjėlių, išskyrus rūstų pespėjimą tiems, kurie pastūmėtų į nuodėmę ”mažutėlį”. Galima pamanyti, kad mielas Viešpats ar bent jau tie, kuriems rūpėjo išsaugoti jo mokymą ir perduoti jį ateities kartoms, kažką pamiršo ar supainiojo. Ir protingiau, ir logiškiau būtų saugotis ne tų, kurie moko Dievo Žodžio ir liepia jo laikytis, o tų, kuriems jis nerūpi, nusidėjėlių ir bedievių…

Kas čia tokio – ”vaikščioti su ilgais drabužiais”? Tuo labiu, kad kitokio sukirpimo drabužių anose geografinėse platumose anais laikais tikriausiai nė nebuvo. Sunku būtų patikėti, kad paties Jėzaus mokiniai būtų vilkėję kitokius apdarus. Juk ir šiandien jie, užuot vaikęsi madų ir ilgas, kulkšnis siekiančias albas pakeitę trumpaskverniais švarkeliais, laikosi senolių tradicijos. O ir ”sveikinimai aikštėse”, ”pirmieji krėslai sinagogose” ir ”garbės vietos vaišėse” toli gražu nėra didžiosios nuodėmės, būna už jas ir didesnių, ir sunkesnių. Visa tai, ką čia išvardijo Jėzus, tėra tik garbėtroška, kuri nesvetima ne tik Rašto aiškintojams, didikams ir karvedžiams, bet ir eiliniams. Tuo labiau, kad didesni, o kai kur iš minkštesni, krėslai stovi ne tik sinagogose, bet ir bažnyčiose, ir sėdi juose ne bet kas. O vis dėlto… Tik vienas Dievas gali objektyviai įvertinti kuri ir kieno nuodėmė sunkesnė ar lengvesnė. Tuo labiau, kad garbės troškimas, neatskiriamai susijęs su puikybe, dažniausiai yra ne šiaip nuodėmė, o yda, iš kurios kyla daugybė kitų blogybių.

Tačiau tai dar ne viskas. Jėzus apibūdina ne tik kaip tie Rašto aiškintojai atrodo ir ką jie mėgsta, bet ir tai, ką jie daro. ”Suryja našlių namus”. Ryti galima daug ką. Nelygu ką rysi. Našlė anais laikais buvo silpna, jai buvo reikalinga pagalba (plg. Levirato įstatymą Izraelyje), taigi ”suryti” jos namus – baisi nuodėmė, verta Dievo rūstybės. Net jei rajūnas ir meldžiasi už ją, ir ne bet kaip, o ilgai (malda juk irgi nusipelno atlygio, tiesa?), jo laukia itin griežtas teismas. Ir nesvarbu, ar meldžiasi sinagogoje, ar bažnyčioje. Ne viskas, kas daroma Dievo vardu arba Dievui, yra šventa. Net ir malda, ir liturgija, ir kitos vadinamosios religinės ”praktikos” gali būti blogis, ilgesnis už ilgų drabužių skvernus.

A.M.

Reklama

spalio 10, 2015 Posted by | Biblija, mintys | , , | Parašykite komentarą

Tikėjimas. Stebuklais ar Dievu?

Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje. Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jayras, ir, pamatęs jį, puola jam po kojų karštai maldaudamas: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų.“ Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė.
Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį, išgysiu!“ Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalios. O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: ‘Kas mane palietė?’“
Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. O jis tarė jai: „Dukterie, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos.“
Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną. Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą verkiančius ir raudančius žmones. Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega.“ Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talita kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti. Mk 5, 21-43

Būtų gerai, kad stebuklai vyktų ne tik Biblijoje ir pasakose. Tiesa, būna jų ir gyvenime, tik dažniausiai mes juos vadinam atsitiktinumais, sutapimais ir pan. Nesu lengvatikis, anaiptol, bet per savo gyvenimą jau ne kartą esu tai patyręs. Tačiau vis tiek norėtus, kad jie vyktų dažniau. Norėtus, kad visi sergantys pasveiktų, kad mirusieji sugrįžtų į gyvenimą, o dar geriau būtų, jei niekas išvis nemirtų. Deja, žmonės ir serga, ir miršta, ir vaikeliai gimsta luoši, ir senukai metų metus kankinasi ligos patale. Net ir tie, kurie ištisas dienas ir naktis nepaliauja šaukęsi Dievo gailestingumo. O stebuklas neįvyksta…

,,Žmonės tik juokėsi iš jo“, – rašo Morkus. Kartais ir mums, atrodo, nelieka nieko kito kaip tik juoktis iš tų, kurie mūsų supratimu atrodo beviltiški naivuoliai. Arba piktintis Dievu, kuris leidžia, kad vyktų tokios baisybės, kad žmonės kentėtų…

Galbūt yra žmonių, kuriems taip geriau. Galbūt kam nors tai ir išeitis. Tačiau tam yra alternatyva. Ją randu aukščiau esančioje Evangelijos pagal Morkų ištraukoje, Jėzaus žodžiuose moteriai: ,,…tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Tikėjimas gelbsti ne tik tada, kai Dievas į jį atsiliepia stebuklu. Tikėjimas gelbsti ir tada, kai stebuklas neįvyksta, kai šaukiesi pagalbos, bet jos nėra. Manau, kad tai ir yra tas tikrasis, grynas, nesavanaudiškas, besąlyginis tikėjimas. Tikėjimas ne stebuklais, o Dievu.

A.M.

liepos 5, 2015 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , | Parašykite komentarą

Skęstant valčiai

Tą pačią dieną, atėjus vakarui, jis tarė mokiniams: „Irkitės į aną pusę!“ Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys. Tuomet pakilo didžiulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ Atbudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu. O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ Juos pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“ Mk 4, 35-41

Gerai būtų, kad visos audros taip stebuklingai nurimtų ir laivai su žmonėmis neskęstų, kad tektoninės plokštės žemės gelmėse nustotų judėjusios ir žmonės – gyvi ir mirę – neliktų po griuvėsiais ir nuošliaužomis. Gerai būtų, kad vieną gražią dieną nurimtų visos stichijos, ir ne savaitei ar metams, o visiems laikams… Deja. Ir audros nenuščiūva, ir žmonės žūsta. Nelaimės, jos aklos ir kurčios, ištinka visus, ir ateistus, ir dievobaiminguosius. Atrodo, kad laiminga pabaiga įmanoma tik pasakose ir kai kuriose Biblijos istorijose. O gyvenime? Gyvenime būna visaip, būna net ir labai blogai, ir baisiai.

Tai ką daryti? Rėkti, šaukti, maištauti? Galima. Kartais atrodo, kad kitaip neįmanoma. Bet yra ir alternatyva. Užuot priekaištavus Dievui arba likimui, arba dar kam nors, galima pasikliauti Tuo, iš kurio yra viskas – iš mes, ir šėlstančios jūros, ir bekraštis kosmosas, – ir be kurio žinios niekas neįvyksta, kuris pasirūpina mumis labiau nei mes patys savimi.
Kas aš toks, kad aiškinčiau, koks turėtų būti pasaulis? Pamenate Jobo, nekaltai kentėjusio teisiojo istoriją? Jis irgi maištavo, irgi priekaištavo Dievui. O kuo viskas baigėsi? Kai Jobo nepaguodė nei filosofiniai, nei teologiniai jo draugų argumentai, prabilo pats Viešpats: ,,Kas temdo mano užmojį, kalbėdamas neapgalvotais žodžiai? Susijuosk diržu strėnas kaip vyras; aš tavęs klausiu, o tu man atsakyk! Kur tu buvai, kai dėjau žemės pamatus? Pasakyk, jei esi toks supratingas! … Argi kada nors savo gyvenime esi įsakęs, kad ateitų aušra ir prasidėtų diena?“ (plg. Jb 38 sk). Dievas leidžia Jobui suvokti, kad ne jam, trapiam kūriniui, perprasti Kūrėją, kad yra paslapčių, kurias atskleisti žmogus bejėgis. Jobui nelieka nieko kito, kaip tik atsakyti: ,,Iš tikrųjų kalbėjau apie tai, ko nesupratau, apie dalykus, viršijančius mane savo nuostabumu, kurių neišmaniau…“ (Job 42, 3).
,,Ko jūs tokie bailūs?“ – klausia Jėzus išsigandusių. Ne tik tų, kurie anuomet buvo su juo laivėje, bet ir visų kitų, sutrikusių, pasimetusių. Ne tik plaukiančių audringais vandenynais, bet ir gyvenimo stichijų svaidomų. Daug visokių baimių patiria žmogus savo kelionėje, kurią vadiname gyvenimu. Tačiau turbūt labiausiai bijom, kai jaučiamės vieniši, likę nežinioje. Tačiau jei tiki, kad nesi vienas, kad su tavimi yra Dievas, tuomet baimė silpsta, ją keičia viltis ir ramybė. Žinoma, audros nesiliaus, o galiausiai, net jeigu ir pavyktų išvengti visų įmanomų kančių ir įvairiausių nelaimių, tave praris didžioji stichija, mirtis, nepamirštanti nė vieno. Tačiau būtent tuomet tikėjimas, gal ir silpnas, svyruojantis ir sumišęs su abejonėmis, bus tai, į ką galėsi įsikibti, skęstant tavo valčiai.

A.M.

birželio 21, 2015 Posted by | Biblija, mintys | | Parašykite komentarą

“Čia neliks akmens ant akmens…“ (Mk 13, 1-2)

“Jėzui išeinant iš šventyklos, vienas mokinys kreipiasi: “Mokytojau, tik pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai!“ Jėzus jam atsakė: “Matai šituos didžiulius pastatus? Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“.

eihgcdeeec

Sako, visas Jeruzalės šventyklos kompleksas savo ilgiu prilygo penkioms, o pločiu trims futbolo aikštėms. Nežinau, ką, išgirdęs tokį Jėzaus atsakymą, pajuto šventyklos didybe besidžiaugiantis mokinys, bet manau, kad tokie žodžiai ne jam vienam galėjo reikšti antausį. Šventykla visos tautos religinio ir politinio gyvenimo, o ateityje pasaulio, centras? Dar daugiau Dievo buveinė? O vis dėlto ji laikina. Kaip ir mūsų bažnyčios. Žinoma, jos mums brangios. Ypač tos, kuriose kadaise buvome krikštyti, konfirmuoti, ėjome Pirmosios komunijos, o gal ir Dievo Žodį skelbiame…

“Matai šituos didžiulius pastatus?“ klausia Jėzus. O, taip. Gražūs jie. Didingi bokštai, saulėj auksu spindintys kupolai, dangų kone siekiantys kryžiai, meniški vitražai, kultūros ir istorinės vertybės… Ir viskas? Daugiau nieko? Tai žinok, kad ateis metas, ir iš jų nieko neliks. Jeruzalės šventykla iš tiesų ne už ilgo buvo sunaikinta ir dar po šiai dienai neatstatyta. Juk tas pats laukia ir mūsų bažnyčių. Nėra čia, žemėj, nieko amžina. Ir kas tuomet? Krachas? Visiškas vilčių žlugimas? Kelio galas, už kurio tik nebūtis? Taip, jeigu tavo tikėjimas pagrįstas bažnyčių ir to, kas jose, grožiu ir didingumu. Tuomet kartu griūvančiais bažnyčių mūrais griūva tavasis tikėjimas ir žlunga viltys.

Jei matai tik “šituos didžiulius pastatus“, tegul jie ir iš gryno marmuro ar net aukso, tegul jie tau reiškia ir pasaulio centrą, bet už jų nieko daugiau vargas tau. Šventyklos/bažnyčios didingumas toli gražu ne Dievo didybė. Karaliui Dovydui, sumaniusiam pastatyti Dievui namus, Dievas per pranašą tarė: “Argi tu man pastatysi namus gyventi? Juk nuo tos dienos, kai išvedžiau Izraelio tautą iš Egipto, iki šiandien aš negyvenau namuose, bet keliavau palapinėje ir padangtėje. Kilnodamasis, kur tik ėjo izraelitai, argi aš kada priekaištavau kokiam Izraelio giminių vadui, kuriam buvau paskyręs rūpintis mano Izraelio tauta, tardamas: “Kodėl man nepastatėte kedro namų?“ (1 Kar 7, 6-7). O galiausiai, Dievas pats pažadėjo pastatyti Dovydui namus (plg. 1 Kar 7, 11b-16).

“Vis dėlto Aukščiausiasis negyvena rankų darbo būstuose“, kadaise skelbė Steponas (Apd 7, 48), net jeigu mes ir su geriausiais ketinimais norėtume ten įkurdinti. Net jeigu šiuos savo “rankų darbo būstus“ ir vadintume Dievo namais. Todėl, kad Dievas yra Daugiau. Kažkas taikliai pastebėjo: „Dievas yra neaprėpiamas paties didžiausio ir išsitenka pačiame mažiausiame“.

Dievas Mozės laikais gyveno palapinėje, dykumoje, tai yra, kartu su savo žmonėmis. Padėjo pasiekti pažadėtąją žemę. Vėliau kartu su savo žmonėmis gyveno tremtyje. Padėjo ištverti ir sugrįžti atgal. Trumpai tariant, Dievas gyvena kartu su žmonėmis visur, kur tik jie bebūtų. Netgi bažnyčioje, jeigu ji ne šalti akmenys, o žmonės. Jei ne jie bažnyčia niekada netaps Dievo namais.

“Čia neliks akmens ant akmens…“. O kas liks?

 

 

lapkričio 14, 2009 Posted by | Uncategorized | , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

Kai stogas tampa kliūtimi

1 Po kelių dienų, kai Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą, žmonės išgirdo jį esant namuose, 2 ir tiek daug prisirinko, jog nė prie durų nebeliko vietos. O jis skelbė jiems žodį. 3 Tada keturi vyrai atnešė paralyžiuotą žmogų. 4 Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis. 5 Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“ 6 Tenai sėdėjo keletas Rašto aiškintojų, kurie svarstė savo širdyje: 7 „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ 8 Jėzus, iš karto savo dvasia perpratęs jų mintis, tarė: „Kam taip manote savo širdyje? 9 Kas lengviau – ar pasakyti paralyžiuotam: ‘Tau atleidžiamos nuodėmės’, ar liepti: ‘Kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo’? 10 Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, – 11 sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“ 12 Šis atsikėlęs tuojau pasiėmė neštuvus ir visų akyse nuėjo sau. Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekada nesame matę“. Mk 2, 1-12

Daug minčių sukelia ši trijų evangelistų aprašyta istorija. Ir pamoko daug. Apie draugystę (paralyžiuotasis be keturių savo draugų nebūtų atėjęs pas Jėzų). Apie Jėzaus gailestingumą žmogui. Apie Jėzaus galią. Apie tai, kad Jėzui svarbu ir mūsų dvasios, ir kūno gerovė. Apie Rašto aiškintojų aklumą. Apie žmonių reakciją. …

Beje, įdomu, kad evangelistas Matas kažkodėl nemini paralyžiuotojo bičiulių drastiško poelgio – stogo išardymo. Galbūt nenorėjo šokiruoti skaitytojų? Kam patiktų, jei kas nors imtų ir ašardytų jo namo stogą? Net jeigu tai būtų padaryta vardan kito žmogaus gerovės…

O vis dėlto jei ne toks įžūlumas, vargu ar vargšas žmogus būtų išgirdęs: ,,Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“ ir ,,Kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“ Vargu ar jis būtų kada nors pakilęs nuo savo neštuvų ir ėmęs vaikščioti. Kažkas turėjo išdrįsti ir pasielgti, švelniai tariant, nederamai, kad paralyžiuotas, nuodėmingas žmogus patirtų Dievo malonę, kad nelaimingas taptų laimingu.

Stogas namui būtinas. Kaip ir daug kas žmogaus gyvenime. Tačiau kartais tai, kas mums būtina, kitam žmogui gali tapti kliūtimi į laimę, kliūtimi, skiriančia nuo Jėzaus. Nėra sunku vardan kito atsisakyti to, kas tau nėra būtina. Tikriausiai nebūtume šokiruoti, skaitydami, kad keturi draugai pasiskolino neštuvus tam, kad galėtų nugabenti savo nepajėgiantį vaikščioti bičiulį pas Jėzų. Nesistebėtume ir tuo, kuris pasiskolina neštuvus, o gal ir pagalvę, kad paralyžiuotajam ant jų būtų minkščiau. Tačiau stogas jau kas kita… O vis dėlto, kas svarbiau – išsaugoti savo stogą ar išgelbėti žmogų?

spalio 16, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą

kas bendra tarp “Reichen“ ir “Reich“?

Vaikinui, kuris norėjo ,,laimėti amžinąją gyvenimą“ ir vykdė visus Dievo įsakymus, bet turėjo daug turto, nusiminus ir pasitraukus nuo Jėzaus, Mokytojas iš Nazareto savo mokiniams tarė: ,,Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę! (Mk 10, 23). Šiems nustebus, kaipgi nenustebsi, jei turtas buvo laikomas Dievo palankumo įrodymu, pakartojo: ,,Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę!“ (Mk, 10, 24-25).

Ne sykį teko skaityti ir girdėti šį skaitinį. Ne sykį teko ir pačiam jį komentuoti ir girdėti komentarus. (Bene labiausiai įsiminė kadaise girdėtas aiškinimas, esą ,,adatos ausis“ tai Jėzaus laikais Jeruzalėje stūksoję vartai. Kupranugaris būtų galėjęs pro juos pralįsti tik tokiu atveju, jei būtų atsiklaupęs. Galbūt ir gražus, daugelio ausims mielas paaiškinimas, bet vargu ar jame daug tiesos…)

Nemažai minčių sukelia šis trumpas epizodas. Tačiau šįsyk jį komentuodamas norėčiau apeliuoti į vokiečių kalbą. Teisingiau sakant, į du jos žodžius. Tiesą sakant, vokiškai dar nemoku, nors jau trečius ar ketvirtus metus bandau mokytis. Sunkiai sekasi. Tai laiko nėr, tai dar kas nors… Prisiminęs, kaip kažkada mokiausi anglų kalbos (pasiimdavau po ranka Bibliją ar kokią knygą ir, žinoma, žodyną), ne per seniausiai į automobilį pasiėmiau vokišką Bibliją. Su viltim, kad radęs laisvesnę minutę, užmesiu akį.

Taigi vieną rytą, sėdėdamas automobilyje, perskaičiau šį Evangelijos pagal Morkų epizodą pirmiausia lietuviškai, tokiame mažame, kišeniniame Naujajame Testamente, o paskui atsiverčiau tą patį skaitinį vokiškoje Biblijoje. Pasirodo, žodžiai ,,turtuolis“ ir ,,karalystė“ vokiečių kalboje turi tą pačią šaknį: ,,Reichen“ ir ,,Reich“.

Žinoma, Jėzus su savo mokiniais kalbėjo ne vokiškai, bet būtent vokiškame vertime galima ne tik išgirsti žodžių žaismą (,,Es ist leichter, daß ein Kamel durch ein Nadelöhr gehe, als daß ein Reicher ins Reich Gottes komme“, Mk 10, 25), bet ir susidurti su paradoksu. Terminai skamba lyg ir labai panašiai – ,,turtuolis“ (Reicher) ir ,,karalystė“ (Reich), tačiau tai ir visas jų bendrumas, nes tarp objektų, kuriuos šie terminai apibūdina, anot Jėzaus, žioji praraja, kurią įveikti žmogus bejėgis. Net jeigu jis ir pasakiškai turtingas. Net jeigu jo turtai – ne tokie, kur kandys kapoja ir rūdys suėda, o dvasiniai, pavyzdžiui, tobulas (?) Dievo įsakymų laikymasis…

Kai mokiniai ,,dar labiau nustebo“ ir ėmė nerimauti: ,,Kas tada galės išsigelbėti?“ (plg. Mk 10, 26), Jėzus jiems atsakė: ,,Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“ (ten pat, 27 eil.). Šiuo paaiškinimu Jėzus jokiu būdu nepaneigia to, ką buvo pasakęs anksčiau apie turtą kaip kliūtį, užtveriančią kelią į Dievo karalystę, ir apie turtuolio šansus į ją patekti. Jėzus akcentuoja, kad išganymas yra ne žmogaus jėgoms – mokiniai gi teiravosi apie išsigelbėjimą, o minėtas vaikinas/turtuolis apie ,,laimėjimą“, kas taipogi reiškia žmogaus pasiekimą. Išganymas yra Dievo malonė – ne išsigelbėjimas, o išgelbėjimas, ne laimėjimas, o dovana.

spalio 9, 2009 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , , , , , , , , , , , | Parašykite komentarą