Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Jonavos evangelikų liuteronų parapijos

Gavėnia. Kur tu?

,,…tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe. Viešpats Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs. Iš žemės Viešpats Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu. <…> Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi. Ir įsakė žmogui Viešpats Dievas, tardamas: “Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti.

Pr 2, 7-9. 15-17

Naivu būtų manyti, kad šią istoriją užrašė tiesioginiai įvykio liudytojai ar bent jau metraštininkai pagal mačiusiųjų pasakojimus. Tai nėra reportažas iš įvykio vietos, kurį suprasti reikėtų paraidžiui. Yra knygų, kurios kalba ne tik juodomis raidėmis, spausdintomis baltame fone, bet ir tuo, ką randame tarp eilučių (pavyzdžiui, pasakos, poezija). Biblija, nors ji ir ne poezijos knyga (tiesa, yra joje ir poezijos – psalmės, Giesmių giesmė), ir ne pasakų rinkinys (nors joje randame ir išmonės), kalba ne tik žodžiais, bet ir tuo, kas likę ,,neįžodinta“. Skirtingai nuo istorijos ir kitų mokslų vadovėlių, laikraščių etc. Tačiau tai nei kiek nesumenkina Biblijos autoriteto, o veikiau priešingai.

Ir dar. Skaitant Bibliją, svarbu prisiminti tai, kad ji pasakoja ne tik apie Dievą ir senų senovėje gyvenusius žmones, bet ir apie mus. Tai ne tik kadaise gyvenusių vyrų ir moterų, bet ir mūsų istorijos. Tačiau tam, kad Šventajame Rašte atpažintum save, reikia, kad išdrįstum pažvelgti į jį kaip į veidrodį, ir leistum kalbėti ne tik žodžiams, bet ir Dievui. Taigi ir ši istorija – kiekvieno žmogaus gyvenimo ir mirties drama. Žvelgdamas atgal į savo gyvenimo kelią, galiu tai tik patvirtinti.

Grįžkime į pasakojimą apie žmogaus sukūrimą. Dievas sukūrė žmogų iš žemės dulkių. Dulkės tokios mažos, kad beveik nematomos. Toks pat ir žmogus. Net ir karaliai, ir imperatoriai, ir mūsų dienų valstybių vadovai tėra tik žmonės. Lyg ir dideli, tačiau užtenka atsiplėšti nuo žemės aukščiau, pakilti iki debesų, ir nematyti net pačių galingiausiųjų. Dulkė ne tik maža. Papučia vėjas, ir jos jau nėra. Ne kitoks ir žmogus. Na ir kas, kad laikai save labai svarbiu, gal net pasaulio centru. Šiandien tu dar čia, o ryt?

Tačiau tai dar ne viskas. Dievas įkvėpė žmogui gyvybės alsavimą ir tada žmogus tapo gyva būtybe. Kiekviena gyva būtybė, net ir pati smulkiausia, yra stebuklas, o ką bekalbėti apie žmogų. Kita ne mažiau svarbi mintis: Dievas, o ne mes patys, yra gyvybės pradas. Iš Dievo yra visa, kas gyva. Be Dievo būtume tik dulkelės, nieko daugiau.

Toliau. Apie Dievą kalbama kaip apie rūpestingą sodininką. Žinoma, Dievas nėra nei sodininkas, nei daržininkas. Pasakojimas apie tai, kaip Dievas užveisė sodą, byloja ne apie Dievo užsiėmimą, o apie rūpestį žmogumi. Apie tai, kad žmogus šį sodą gavo veltui, kaip dovaną. Tai yra Dievo malonė. Kita vertus, čia kalbama ir apie mus. Mūsų galėjo paprasčiausiai nebūti. Gyvenimą ne mes patys sau davėme. Lygiai taip pat ir mus supantį sodą – pasaulį. Mes jį jau radome, paruoštą mums. Tam, kad jį dirbtume ir juo rūpintumės. Ne niokotume, išnaudotume, o rūpestingai prižiūrėtume. Viskas yra dovanota žmogui, jo labui.

Sode be kitų medžių auga (būtent – ne tik augo, bet ir auga, kiekvieno žmogaus gyvenime) dar du: gyvybės medis sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medis. Gyvybės medis auga ne pakraštyje, o centre, tai yra svarbiausioje vietoje, nes gyvybė yra svarbiausia, brangiausia, ką žmogus yra gavęs iš Dievo. Kitas medis – gero ir pikto pažinimo – uždraustas žmogui, mes negalime jo ragauti. Tik ne todėl, kad Dievas būtų gobšus ar šiaip užgaidus. Todėl, kad gėris ir blogis, arba, kitaip tariant, moralinė tvarka, dorovės dėsniai yra nustatyti Dievo lygiai taip pat, kaip gamtos dėsniai, ir jie negali būti panaikinti arba pakeisti. Kitaip gresia nelaimė. Analogija – gamta su joje funkcionuojančiais dėsniais. Jei tik kažkas ne taip, gresia gamtos nelaimė.

Dievo rūpestis išreikštas ne tik tuo, kad Dievas užveisė, užaugino sodą ir padovanojo jį žmogui, bet ir tuo, kad įspėjo žmogų dėl galimos nelaimė, jei jis nesilaikys galiojančių dėsnių: ,,kai tik nuo jo [gero ir pikto pažinimo medžio] paragausi, turėsi mirti.“

Štai kur atsakymas į klausimą, kodėl žmogus miršta. Ne tik fiziškai. Mirtis – nuodėmės pasekmė. Nusigręžęs nuo Dievo, kuris jam ,,įkvėpė gyvybės alsavimą“, žmogus nusigręžia ir nuo gyvybės prado, praranda ją, lieka tik žemės dulkė. O galiausiai niekas.

Laimė, tai dar ne viskas. Laimė, kad šioje dramoje dalyvauja ne tik žmogus.

13 kovo, 2020 Posted by | Biblija, mintys | , , | Parašykite komentarą

Gavėniai

Žodis Dievui iš širdies gilumos

Balsą savo širdies ir graudžią dejonę
Tau aukoju, reginčiam paslaptį šventą,
Į nevilties liepsnas, kurios alina sielą,
Savo tamsių geidulių vaisių, visa tai,
Kas man audrina sielą,
Sava valia pasmilkęs siunčiu.

Išvysk ir užuosk, Mielširdingas,
Meile daug didesne, negu dūmai tirštieji,
Kylantys nuo aukos, Tau skirtos.
Priimk šitą trumpą ištarmių kalbą
Maloningai, be pykčio,
Iš slaptos mano proregių celės
Tepakils ji nedelsiant ligi Tavęs
Tarsi svylantis mano nuodėmių taukas, –
Laisva šitų žodžių auka.

Ir kada imsiu aš, besimelsdamas, ginčytis,
Tenepasirodys ji Tau, Galingasai, niekinga,
Kaip Jokūbo rankų gręžiojimas,
Priekaištingas Izaijo skundas,
Babilono nusikaltimai,
Apreikšti septyniasdešimt antroje psalmėje.

Tebūnie ji priimtina Tavo valiai,
Kaip kad smilkalai kvapūs,
Rūkomi Saliamono šventykloj,
Prie altoriaus, Dovydo atstatyto,
Iš nelaisvės namų sugrąžinto, –
Tai paklydusios sielos grįžimas.

Tačiau Teismo ir Tavojo atpildo balsas,
Nugriaudėjęs skardžiai slėny,
Vėl supurto mane, –
Jau dabar aš jaučiu kalvarijų rūstį, –
Nerimas, sumaištis, kur apims mano sielą,
Dorų ir piktų minčių spiečius,
Žvanga kardai, kalavijai,
Paversdami mane mirties belaisviu,
Kaip kad andai,
Kol aplankė Tavoji palaima,
Kurią aukščiausias apaštalas Paulius,
Sugretinęs su Mozės įstatymais,
Išsirinko kaip pačią geriausią.

Betgi Teismo diena netoli jau,
Kaip Rašte pasakyta,
Juozapoto pakalnėje, Kedrono slėny –
Tam mažam pasimatymo plote
Ji apreikš amžinybę, –
Dievžmogio amžius visai netoli,
Ir užklups mane dar labiau prasikaltusį.
O ir nuodėmės mano – didesnės
Nei visų edomiečių, filiestiečių, laukinių tautų,
Kurias andai ištiko Jo bausmės delnas.

Bet jų nuobaudai buvo laikinas laikas,
Mano prakeiksmo laikas
Nežinia kada baigsis.
Siaubas, duobė ir kilpa ant kaklo, –
Kaip kad pranašas ir apaštalas kalba,
Negailestingai ir staigiai užklupę prie durų,
Lems man amžiną gėdą.

Vien tik Tu nepasiekiamoj savo aukštybėj
Stebuklingai gali sutaisyt man gydantį gėrimą
Ir ištraukt abejojančias, besiblaškančias sielas,
Atpirkėjau visuotinis, neišsakomoj šlovėj amžiais giriamas.
Amen.

(Grigoras Narekaci “Sielvartingų giedojimų knygos“, vertė S. Geda, 1999)

27 vasario, 2020 Posted by | mintys | , , | Parašykite komentarą

Pirmasis gavėnios sekmadienis (Pr 3, 1-7)

VIEŠPATS Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs. Iš žemės VIEŠPATS Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu.

<…>

O žaltys buvo sumanesnis už visus kitus laukinius gyvūnus, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?“ Moteris atsakė žalčiui: „Sodo medžių vaisius mes galime valgyti. Tik apie vaisių to medžio, kuris sodo viduryje, Dievas sakė: ‘Nuo jo nevalgysite nei jį liesite, kad nemirtumėte!’“

Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta.“

Kai moteris pamatė, kad tas medis geras maistui, kad jis žavus akims ir kad tas medis žada duoti išminties, ji skynėsi jo vaisių ir valgė, davė ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir šis valgė. Tuomet abiejų akys atsivėrė, ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė juosmens aprišalus.“ (Pr 2, 8-9 ir 3, 1-7)

Jei reikėtų trumpai, keliais žodžiais, apibūdinti Edeno sode įvykusią dramą, drįsčiau tarti: žmogui neužteko Dievo palaimos, jis norėjo daugiau. Ne tik Adomas su savo gyvenimo drauge, bet ir aš, ir kiekvienas žmogus. Tai ne tik anų, mitinių pirmųjų žmonių, bet ir visų mūsų, visos žmonijos istorija. Mes, kaip ir anoji pora, nepasitenkiname gyvenimo Dievo artumoje, mums nepakanka Dievo palaimos, mums reikia daugiau ir daugiau.

Nors šiam Biblijos pasakojimui deramai išnagrinėti reikėtų ne vienos valandos ir ne vieno puslapio, šįkart, Gavėnios pradžioje, norėčiau apsistoti tik ties šia mintimi. Žmogus nori vis daugiau. Įdomu, kiek ilgai ištvertume nieko nenorėdami? Kiek ilgai džiaugtumėmės tuo, kas yra? Būtent tuo, kas yra, o ne tuo, ką turime. Tai didelis skirtumas. Žymus psichoanalitikas, psichiatras Erichas Fromas šiai temai yra paskyręs ištisą studiją, parašęs knygą, kurią kiekvienam verta perskaityti, ,,Turėti ar būti?“

Žinoma, be norų neįsivaizduojamas gyvenimas. Be norų žmogus nieko nepasiektų. Tačiau noras gali ne tik padėti realizuoti savo gabumus, kurti, bet ir pavergti žmogų, sugriauti jo gyvenimą, atskirti jį nuo Dievo ir nuo kito žmogaus. Pirmuosiuose Biblijos puslapiuose pasakojama drama yra kaip tik apie tai. Žmogus, kuriam neužteko gyvenimo Dievo artumoje, kūrinys, kuris nepasitenkino tuo, ką jam dovanojo Kūrėjas, ir užsimanė pats būti kaip Dievas, galiausiai liko nuogas.

Ką reiškia būti nuogam? Nors šiandien nuogumas, kaip ir daug kas, kone viskas, tapęs preke (o gal prekiniu ženklu?), įrankiu, vis dėlto atsidurti nuogi/nuogos kur nors gatvėje turbūt nelabai norėtų net ir tie, kurie šiaip jau mielai staiposi apsinuoginę prieš filmavimo kameras ar fotoaparatų objektyvus. Kodėl? Todėl, kad nuogas – tai silpnas. Kaip ir anie du Biblijos personažai, paragavę uždrausto vaisiaus, norėję patys žinoti, kas gera ir kas bloga, taigi gyventi nepriklausomai nuo Kūrėjo, galiausiai suprato esą nuogi/silpni. Užuot tapę dievais, tapo(m) vargšais.

13 kovo, 2011 Posted by | Biblija, mintys | , , , , , , , | Parašykite komentarą

Kuo gyvas žmogus?

“Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo alkanas. Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona“. Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona!“

Tada velnias, pavedėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo“. O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“

Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, nes parašyta: Jis palieps savo angelams sergėti tave ir dar: Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“. Jėzus jam atkirto: „Pasakyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“
Visokius gundymus baigęs, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko.“ (Lk 4, 1-13)
___________________________________________________________________________________________
Tikriausiai neatsirastų daug žmonių, manančių, kad šis Evangelijos pagal Luką pasakojimas – žurnalisto reportažas iš įvykio vietos… Biblija nėra istorijos ar kokio kito mokslo vadovėlis. Lygiai kaip nėra ji nukritusi tiesiai iš dangaus. Tačiau tai jokiu būdu nemenkina jos kaip Dievo Žodžio vertės.

Taigi vėl Gavėnia, vėl Jėzaus gundymo istorija. Dietrichas Bonhoefferis šią istoriją yra sugretinęs su kita Biblijoje esančia gundymo istorija, su ta, kurioje dalyvavo mūsų protėviai. Palyginęs šias dvi istorijas D. Bonhoefferis rašė (atsiprašau, paraidžiui nepacituosiu): “Jei mumyse gundomas Adomas, jis pralaimės. Jei mumyse gundomas Jėzus – jis triumfuos.

Gundomi buvo ne tik mūsų protėviai (pirmieji, antrieji etc.), gundomas buvo ne tik Jėzus, gundomi esam visi. Kiekvienas. Kasdien. Toks jau mūsų gyvenimas, ir niekur nuo jo nepabėgsim. Kiekvieną kartą skaitydamas tragišką pirmųjų žmonių istoriją, atpažįstu pats save. Juk tai – ne tik ano Adomo, ne tik anos Ievos, gyvenusių nežinia kada, istorija. Tai mano paties istorija. Juk tai aš praradau Rojų. Juk tai aš pasijutau nuogas (nuogumas – gėda, silpnumas). Juk tai aš nusidėjęs slėpiausi nuo manęs ieškančio Dievo. Juk tas Adomas tai aš.

Atpažįstu save ir Jėzaus gundymo dykumoje istorijoje. Tik, savaime suprantama, ne Jėzaus asmenyje. Atpažįstu save dykumoje ir gundymuose. Dykumoje, nes praradęs Dievo palaimintą gyvenimą atsidūriau sausoje, nederlingoje dykumoje. Gundymuose, nes ne vieną kartą norėjau turėti daugiau negu reikia (“paversk šituos akmenis duona“) ir būti valdovu (“duosiu tau visą jų valdžią ir didybę“), o ir Viešpatį kažkada, atrodo, norėjau išbandyti (“Jis palieps savo angelams sergėti tave“).

Kaip būtų puiku pasigirti, kad ir aš taip tvirtai, kaip Jėzus, atsispyriau pagundoms, kad ir aš likau toks ištikimas Dievui, negalėčiau… Pralaimėjau ne kartą. Net ir tvirtai pasiryžęs daugiau nepasiduoti, vėl puoliau. Ir vėl…

Toks jau tas, anot apaštalo Pauliaus, “senasis žmogus“: “… aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu…“ (Rom 7, 18-19). Toliau tame pačiame laiške Paulius rašo: “Vargšas aš žmogus!“

Ne mažesnis vargšas ir aš. Tai kas gi toliau? Ogi kryžius. Tas pats, ant kurio nukryžiuotasis šalia Jėzaus Golgotos kalne maldavo: “Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ (Lk 23, 42)

O pabaigai dar viena mintis. Jėzaus gundymų scena prasideda trumpu įvadu: “Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą…“ Kadaise teko girdėti vieną kunigą pamokslo metu aiškinant, esą Jėzų po dykumą vedžiojo piktoji dvasia – taip, Jėzus buvo kupinas Šventosios Dvasios, bet toji dvasia, kuri jį vedžiojo po dykumą, “nebuvusi“ šventa. Matyt šiam žmogui buvo pernelyg sunku suprasti, kaipgi Šventoji Dvasia galėjo taip “negražiai“ pasielgti su Jėzumi, užuot saugojusi, kaip tie angelai, kad Jėzus “neužsigautų kojos į akmenį“, ėmė ir išvedė jį dykumon, kad būtų gundomas…

Manau, kad būtent šis “įvadas“ apie Šventąją Dvasią yra ypač svarbus. Ji ne tik buvo kartu su Jėzumi. Ji yra ir su mumis (“Argi nežinote, kas esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“, 1 Kor 3, 16). Ji neapleidžia ir mūsų net dykumoje, net ir didžiausių pagundų metu, net ir sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis.

21 vasario, 2010 Posted by | Biblija, mintys | , , , | Parašykite komentarą